Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Astai Baukutei – 53: apie naują gyvenimą, drąsą skirtis ir išėjusius draugus, kurių trūksta labiausiai

Nuo 53-ąjį gimtadienį sutinkančios Lietuvos teatro ir televizijos aktorės, visuomenės bei politinės veikėjos Astos Baukutės veido, rodos, nedingsta šypsena. Šiuo gyvenimo etapu atradusi vidinę ramybę ji pasakoja, kad „juodraščių“ juos gyvenimo puslapiuose nėra – moteris nemeluojanti nei sau, nei kitiems. Apie praeities skaudulius, skyrybas, išmokiusias svarbių pamokų, motinystės džiaugsmus ir savanorystę su vėžiu sergančiais vaikais – atviras 15min interviu su A.Baukute.
Asta Baukutė
Asta Baukutė / Asmeninio albumo ir TV3 nuotr.

– Ar jums ši šventė svarbi? Juk yra sakančių, esą, kam tą gimtadienį švęsti.

– Verta ar neverta, tai šitaip pati prieš save neišvengiamai koketuoji. Tik tiek, jog vieniems liūdna, kad sensta, sueina daugiau tų metų. Bet kai supranti, kad toks gyvenimas yra visų... Ne vienas jaunuolis, 30-metis, – duok Dieve, kad nebūtų ligų, baisių dalykų – sulaukia mano metų ar daugiau. Bet aš jaučiuosi puikiai, esu sportuojantis, linksmas žmogus. Tai man suteikia stiprybės.

Taip pat, kuo daugiau gyvenu, tuo labiau esu dėkinga savo mamai. Ačiū Dievui, ji gyva, mano Nijolė Baukienė. Toks išmintingas ir nuostabus žmogus! Įsivaizduokite, kad tokią mane toleravo, visišką atominę elektrinę (juokiasi). Visi tik laukė, kada aš susensiu, sukrypsiu ir niekam nebūsiu reikalinga. Nifiga! Ne, taip nebus, nes genetika daro savo. Ir visgi iš tikrųjų sutikime – svarbu ir tai, kaip sudėlioji savo prioritetus, kaip sudėlioji savo mintis.

Asmeninio albumo nuotr. /Asta Baukutė
Asmeninio albumo nuotr. /Asta Baukutė

Lyginant su Asta prieš 20 metų ir Asta dabar, aš sau beprotiškai patinku, esu daug pasiekusi, nenoriu nieko įrodinėti, pulti į socialinius tinklus, fotografuoti savo kiekvieną padarytą pyragą, pakeltą koją ar dar ką nors, didžiuotis tuo, kad aš esu wow, kokia bendraujanti... Ne aš viską režisuoju. Yra viršuj Režisierius, o aš tiesiog mėgaujuosi. Ir šiandien aš iš tikrųjų mėgausiuosi.

– Kaip šventę žadate paminėti?

– Visų pirma, tai yra labai karšta, todėl švęsiu gimtadienį savo nuostabiame namų sklype. Beveik du hektarai ploto, o lauke yra baseinas, tad prisipirkome visokio maisto, kepsime kepinius – kas žuvį, kas dešreles.

Reikia nepamiršti, kad ar gimtadienis, ar ne gimtadienis, bet esu mama, todėl mano gimtadienio rytas prasidėjo nuo medicininių pažymų ėmimo vaikams (nes jie važiuos į stovyklą), jiems taip pat reikėjo imti kraują, reikėjo raminti, apkabinti... Taip prasidėjo mano gimtadienis, nes tai yra pareiga. Bet tai teikia džiaugsmo. Teikia dėl to, kad aš esu mylima, kad aš myliu, myliu savo žmones.

Šiandien man beapsipirkinėjant parduotuvėje pasipylė sveikinimai. O man koks džiaugsmas! Atrodau taip, kad manęs niekas neklausia, kiek metų sukako (juokiasi). Galvoju, kad tai pats didžiausias komplimentas, reiškia, kad atrodau gerai. Tokia gal suvargus, kiek čia tai Baukutei-močiutei metukų...

TV3 nuotr. /Asta Baukutė
TV3 nuotr. /Asta Baukutė

Taip pat prieš dvi savaites turėjau garbės padirbėti su vaikais, kurie serga vėžiu. Dabar jaučiu tokį džiaugsmą. Pirmiausia dėl to, kad aš galėjau pasiaukoti, atiduoti geriausią, savo kasdienį įkvėpimą ir iškvėpimą. Tokia savanoryste aš tik noriu karmos taškus užsidirbti (juokiasi). Galvoju, kad kai duoną perki ir duodi draugams, tai kažką gero gauni. O sveikata, vaikų sveikata, laimė, džiaugsmas, vidinis džiaugsmas – čia mano tie karmos taškai.

Iš esmės materialiai aprūpinti žmonės gyvena puikiai. Bet vieno vaiko diagnozė kartais gali būti viską keičianti – gal jis gyvens trejus, gal penkerius, gal 15 metų, kai jam yra 9-eri arba 10 metų. Tada, kaip tave pavadins, kiek tau metų duos, kaip tu atrodai, nėra svarbu. Ką karantinas įrodė, tai kad pati didžiausia „karjera“ yra gyvybė. Visi tie susireikšminimai „o, aš gyvas, bet nėra spektaklių, tai mirsiu“, „nėra renginių, tai mirsiu“... Nemirsime, tikrai. Tik truputėlį atsigręšime ir pamatysime, kad mes patys sau gražūs.

Beje, bebūnat parduotuvėje prie manęs priėjo dvi močiutės ir mes susiginčijome: klausykit, jūs ta pati Baukutė? Sakau, taip, ponios, tikriausiai aš ta pati (juokiasi). Na va, sako, matai, kad čia yra Baukutės duktė (juokiasi). Tai jaučiuosi puikiai.

TV3 nuotr./Asta Baukutė
TV3 nuotr./Asta Baukutė

– Kaip suprantu, šis etapas jums yra tarsi pabėgimas nuo minčių apie materialius dalykus iki dvasinių.

– Kai gyvenimas man pats pasiūlo gelbėti ar ne, su malonumu gelbėju, nes visi mes, žmonės, esame netobuli, turime įsivaizduojamų baimių dėl ateities, dėl vaikų. Kai tikrai susiduri su tais, kuriems iš pagrindų žemė slysta iš po kojų, supranti, kaip mes neįvertiname to, ką turime. Paskui gauname tokius išbandymus tam, kad įvertintume pamatinius dalykus.

Mes dažnai vaikomės kitų: o Jėzau, tas ir tas socialiniuose tinkluose padarė reklamą, tai ir man bėgt reikia, wow, mane pamirš, wow, aš nereikšminga, wow, tas anas... Taip nėra.

– Daug kalbate apie išbandymus...

– Taip, o kaip kitaip pajausi, kaip save pamatysi, koks buvai prieš 20 metų? Kad ta Asta, kurią ir minėjau, yra jautri, kad ji moka bendrauti. Kiek man klijuoja etiketes, jos visos nukrenta. Man patinka, kad žmonės mato mane tokią, kokia aš esu, o ne tokią, kaip kažkas nori matyti, kaip kažkam yra patogu.

Aleksandro Broko ir Juliaus Žalnierukyno („Culture Bridge“) nuotr./Asta Baukutė.
Aleksandro Broko ir Juliaus Žalnierukyno („Culture Bridge“) nuotr./Asta Baukutė.

Tai man atrodo, kad visada taip bus, turbūt kiekvienam žmogui taip yra. Sako, kad kol nepabendravome, man apie jus kalbėjo tą ir tą... (juokiasi) Aš irgi nepykstu, kiekvienas žmogus turi visą teisę galvoti vienaip ar kitaip. Svarbiausia, kad esu sąžininga pati prieš save ir nė vienam nekišau kojos, ir nekišiu nei karjeroje, nei gyvenime.

Bet jeigu jis pats kažko prisiklausė, prisiskaitė, vis tiek aš jį tokį myliu. Tai yra mano žiūrovas, o mano profesijoje (šalia to, kad esu mama), kur esu Asta, esu aktorė, mano žiūrovas mane vis tiek priima. Dėl to džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad mane pamato ir sako: kaip prisijuokėme iš jūsų. Na va, galvoju. O mano juokeliai yra mano išgyventi – ne paguglinti, o išgyventi (juokiasi).

Turiu daug kam padėkoti – visiems visiems. Ateina laikas, kai galiu drąsiai dėkoti. Ir priešams labai dėkoju. Jie mane padarė stipresnę, niekada nebūčiau pamačiusi, kad viduje turiu tokių gražių savybių.

– Sakote, kad kitų kančia jus grąžina prie pamatinių vertybių. Bet ar visgi pačiai nesunku gyvenime auginant du mažus vaikus vienai?

– Visų pirma, esu ne viena, pagalbos tikrai sulaukiu. O mano draugų ratas ne siaurėja, o platėja. Išmintingi, nuostabūs žmonės mane supa, taigi, taip pasakyti nedrįsčiau. O visų antra, mūsų visuomenė būtų sausa, svetima, išskaičiuojanti, vartotojiška, tačiau bet kieno 4-erių, 5-erių metų vaikai gali susirgti, bet kam tai gali atsitikti, net ir man pačiai. Niekas nėra nuo to apdraustas.

Neseniai gavau tokį laišką, jį atsiuntė toks berniukas Deimantas. Jis sunkiai vaikščiojo, kaip supratau, jis yra po chemoterapijos. Pasirodo, ta chemoterapija vaikų imunitetą visiškai užmuša. Taigi, tas Deimantas man parašė: kokia jūs nuostabi, kaip jūs nuostabiai bendraujate, kaip jūs apkabinate, kaip jūs įdomiai kalbate, juokaujate. Nes kaip tik jį buvau pašantažavus: jeigu su manimi neisi prie jūros, tai aš kaip televizinė žvaigždė su tavimi nesisveikinsiu (juokiasi).

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Asta Baukutė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Asta Baukutė

Tad šitas vaikas man parašė: aš labai noriu su jumis susitikti, jeigu man viskas bus gerai. Tai jūs įsivaizduojate, kokį aš Viršuje gavau didelį pliusą? Man nereikia nei į feisbukus dėti, nei kloti, sakyti, žiūrėkite, wow, kokia aš tauri... Tiesiog ėjau taip, kaip mano vidinis balsas diktavo.

Esu ta Asta, kuri praėjo daug ir šalto, ir šilto, ir jau pagimdyti keturi vaikai... Dabar ir beprotiškai myliu savo sporto klubą, kur nuotoliniu būdu, kai negaliu susitikti per darbus, mojuoju savo beprotiškai nuostabiai trenerei Madlenai. Dieve, kaip ji mane pastatė ant kojų, kaip ji mane myli...

Esu dėkinga tokiems žmonėms. Ir trenerei Šarūnei, kuri mane ištampo skaudančia nugara, nes mes visi daugiau sėdime, gi yra ir kompiuteris, ir vairavimas. Turiu daug kam padėkoti – visiems visiems. Ateina laikas, kai galiu drąsiai dėkoti. Ir priešams labai dėkoju. Jie mane padarė stipresnę, niekada nebūčiau pamačiusi, kad viduje turiu tokių gražių savybių.

– Apskritai, kas dar jūsų gyvenime vyksta dabar? Kuo daugiausia užsiimate? Kad jau apie tai nerašote socialiniuose tinkluose.

– Ir nelabai norisi rašyti, tada pasidarai pati sau režisierė, pati sau pradedi meluoti. O mano gyvenime visko yra – ir vaikus auginu, ir rūpesčiai, ir pykčiai, ir ašarų būna – yra visos emocijos. Beje, netrukus pasirodys vienas projektas, kurio dar nenoriu išduoti. Bet šiandien, savo gimtadienio proga, į dangų keliu prašymą, kad Didysis Režisierius man palinkėtų sėkmės. Ir bijau aš to projekto, ir jo noriu, bet kas norės matyti, tas matys, kas norės išgirsti, tas išgirs. Tai irgi bus susiję su mano profesija, tai žiūrėsime, kaip viskas įvyks.

Asmeninio albumo nuotr. /Asta Baukutė
Asmeninio albumo nuotr. /Asta Baukutė

– Užsiminėte, kad esate ir mylinti, ir mylima. Gal su jumis yra nauja antroji pusė?

– Pas mane visko yra, bet laimė myli tylą (juokiasi). Tai nei patvirtinsiu, nei paneigsiu.

Grįžtant atgal savo buvusiems sutuoktiniams noriu pasakyti didelį „ačiū“

– Bet ar nėra sunku judėti po nenusisekusių santuokų į priekį, nepasiduoti ir nepalūžti?

– Grįžtant atgal savo buvusiems sutuoktiniams noriu pasakyti didelį „ačiū“. Pirmiausia dėl to, kad yra užgyventi vaikai. Matau moteris, kurios negali turėti vaikų dėl vienų ar kitų priežasčių, o aš tikrai apdovanota keturis kartus. Be vaikų būčiau visai kitokia Asta – nebūčiau tokia nuoširdi, ne taip suprasčiau tas mamas, kurios auklėja savo nepaklusnius vaikus. Tuos, kurie nori tik reikalauti, nori tik turėti – nuo kompiuterių iki geriausių dronų.

Aš jas suprantu, jos nedaro meškos paslaugos, kad patys vaikai suprastų, kaip yra sunkiai uždirbami pinigai. Taip pat man atsirado atjauta kitam. Ir pati patirtis yra neįkainojama, be jos dabar nebūčiau tokia sau žavi, taip tikriausiai savęs nemylėčiau, tikriausiai neturėčiau galimybės atsistatyti savivertės.

Tai, ką man padarė tos dvi santuokos, yra nuostabu, bet tikrai būsiu atvira ir pasakysiu taip – tai buvo patirtis, kurioje buvo skausmingų dalykų. Visgi juos detalizuoti ir savo apatinį trikotažą skalbti laidose ar interviu tikrai būtų netaktiška iš mano pusės. Galų gale, kiekvienas atsiimsime – ką prisidirbome ir ko neprisidirbome – savo paskutinę ataskaitos minutę šiame gyvenime.

 Jono Danielevičiaus nuotr./Asta Baukutė (kairėje)
Jono Danielevičiaus nuotr./Asta Baukutė (kairėje)

Vis dėlto dabar esu tikrai tikrai stipresnė, nei buvau tada. Tai yra procesas. Toms moterims, kurios iš tikrųjų pasiryžta vardan gero emocinio klimato ir dėl gero, vyriško, tėviško pavyzdžio gyventi vienos, negu gyventi kaip ir dėl akių, aš lenkiuosi ir esu šito požiūrio šalininkė. Esu už tai, kad vaikai užaugtų padorūs piliečiai, sąžiningi prieš save, mylintys antrą pusę, nekeliantys nei tono, nei rankos.

Mano dičkis sūnus mane matė visokią, bet aš bent buvau sąžininga. Sąžininga buvau prieš juos ir sąžiningai pirmoji pasakiau, kad skiriuosi ir įvardijau nelabai jiems malonias priežastis, bet matau, kad tai duoda rezultatą. Jis dabar tarnauja kariuomenėje, o galėtų netarnauti, nes pats turi sūnų.

– Tai įsivaizduoju, jog vaikais didžiuojatės?

– Taip, taip. Aš dabar dar ir močiutė, nors prašiau manęs močiute nevadinti. Tai sakė, kad čiudnai mane vadins Asta (juokiasi). Mano sūnus yra mylintis, padorus, nuostabi mano marti maitina pienu, stengiasi. Aplankiau juos, pamačiau, kaip jie vienas kitam paduoda rankas, kaip vaikai tarpusavyje pagarbiai kalba apie kitus. Jie neleidžia sau kalbėti apie kitą blogai, net ir tą, kuris yra suklydęs.

Šitas bruožas šiaip mūsų šeimoje neatsirado, jis atsirado skausmingose skyrybose. Kaip man bekišo koją, visą laiką sakiau, kad jis (vaikų tėtis – aut. past.) gal supyko, bet reikia savo tėtį mylėti – jis davė gyvybę, jis davė kitų gražių dalykų, tai reikia mokėti atleisti.

Asmeninio albumo nuotr./Asta Baukutė
Asmeninio albumo nuotr./Asta Baukutė

– Iš kur tokia emocinė branda atsiranda?

– Per skausmą. Per tai, kai nenori gyventi, kai pradedi tikėti, ką kalba kiti, o ne tai, ką diktuoja širdis. Tai yra baisiausias dalykas. Reikia ne matyti, ką kalba kiti, o įsiklausyti į savo širdį ir pamatyti, kad aš stengiuosi būti gera mama, rūpinuosi. Nors aš lygiai taip pat klystu, lygiai taip pat verkiu, pasakau savo vaikams nemalonią pastabą, bet tai nėra tragedija. Taip pat matau, kad jeigu jiems pataikausiu, tai, kai jiems bus 18 ar 30 metų, rezultatai bus prasti.

Dėl to pirmiausia pajutau didžiulę simpatiją sau – kas tokia ta Asta Baukutė? Kaip ji vystosi, kaip ją formuoja išoriniai ir vidiniai faktoriai? Tai yra labai svarbu. Būna, galvoja žmonės, Jėzau, kaip čia įvertins visuomenė, jeigu aš skirsiuosi, kaip negerai, juk tokia ideali šeima buvome. Imidžas, imidžas... Dieve, o jei aš pasipiršiu, ir niekas nematys? Gal reikia nuvykti į kokią egzotišką šalį?

Tokiu mąstymu tu negyveni – toks gyvenimas tik juodraštis. Kam to reikia? Tam, kad pritrauktum skaitytojų, gerbėjų skaičių? Tai yra melo burbulas, kuris anksčiau ar vėliau subliūkšta, kuris baigiasi ligoninėmis, susipykimais.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Asta Baukutė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Asta Baukutė

– Koks yra pirmas žingsnis norint pradėti tą realų gyvenimą? Kaip buvo jums?

– Sau nemeluoti. Jeigu skauda, išsilaižykit. Man pačiai labai padėjo sporto klubas. Jame sportuodama galėjau ir išsiverkti. Bet sportuojant ir ašaros praeina – apkabini, nusišypsai. Va čia yra tas nemelavimas sau. Negaliu žiūrėti kažkuriam žmogui į akis? Tai ir nežiūriu, bet nelinkiu blogo, linkiu jam laimės.

Kas mane įkvepia, kai man būna sunku, tai tas gėrio veidas. Todėl beprotiškai pasiilgau pokalbių su Leonidu Donskiu.

Visi mes turime emocijas. Kodėl turiu pyktį ir nerimą dengti džiaugsmu ir sakyti: o, jė, man gerai? Ne! Aš supykau.

Kas mane įkvepia, kai man būna sunku, tai tas gėrio veidas. Todėl beprotiškai pasiilgau pokalbių su Leonidu Donskiu. Jo išmintis, jo humoras, jo platus platus pasaulinis požiūris visą laiką mane pakeldavo už ausų, kai mane bandydavo viešoje erdvėje sutrypti. Jis sakydavo: tavo tokia prigimtis. Taip pat beprotiškai pasiilgau a.a. Arūno Storpirščio, kuriam sakydavau, kad darysiuosi charakterio plastinę operaciją ir dėl jos būsiu rami, patogi visuomenei. „Nepavyks!“ – man atsakydavo.

Labai beprotiškai pasiilgau ir Cololo... Matot, kiek aš vardiju, ir jų nebėra, negaliu apkabinti, negaliu Naujiems metams susidaužti šampano taurės ir palinkėti laimės, sveikatos. Bet aš jų niekaip nepamirštu. Tai gyvas paminklas, draugų rate visada juos apšnekame geruoju.

Luko Balandžio nuotr./Vitalijus Cololo ir Asta Baukutė
Luko Balandžio nuotr./Vitalijus Cololo ir Asta Baukutė

Jeigu turiu galimybę, visada nueinu prie kapo – tyliai, ramiai, ne tam, kad matytų kiti, žiniasklaida nufotografuotų, kaip aš su tamsiais akiniais ar be jų ašarą nubraukiu. Ne, aš nueinu tyliai, ramiai ir pasimeldžiu. O svarbiausia, padėkoju už tai, kad man jie davė nuostabią patirtį – tikėti savimi, savo temperamentu.

Kaip tik pradėjau skaityti tokią britų-turkų kilmės rašytojos Elif Shafak knygą „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“. Ten rašoma apie tai, kaip buvo nužudyta prostitutė. Rašytoja, kaip mokslininkė, rėmėsi moksliniais duomenimis ir perteikė tai, kaip mirus kūnui sąmonė dar dirba ir prisimena ryškiausius gyvenimo įvykius per 10 min. 38 sek. Tai aš prašau Dievulio, kad man jis dar keturgubai tiek duotų, kad galėčiau dar mėgautis.

Taigi mano palinkėjimas visiems – skaitykime knygas, apkabinkime artimuosius, nepasiduokime kitų klijuojamoms etikėtėms ir vienas kitam atleiskime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais