G.Sasnauskaitė-Godo pasakoja, kad pirmą kartą drabužius prieš objektyvą nusimetė prieš trejus metus, būdama 21-erių. Tiesa, kameros objektyvas nebuvo pagrindinis tikslas – taip atlikėja norėjo pasiruošti pozavimui dailininkų plenere: „Norėjau pasitikrinti, koks tai jausmas, pasiruošti morališkai prieš dirbdama modeliu su užsakovu.“
Ir nors būta baimių, vos tik fotografas pradėjo fotografuoti, Godo suprato, kad svarbiausia atsipalaiduoti, o tada kiekviena akimirka teikia malonumą. Pozuoti atlikėja pradėjo ne tik dailininkams, Lietuvos fotografams, sulaukė kvietimų ir vykti fotografuotis į kitas šalis. Po įvairių kelionių, projektų, atlikėja galiausiai suprato – šis užsiėmimas reikalauja per daug emocinių jėgų, esą panašų jausmą, kaip per fotosesijas be drabužių, ji gali pajusti ir būdama scenoje.
Ir nors jau kurį laiką pozavimas nuogai nebėra pagrindinė Godo veikla, ji to nepamiršta – kartu su atlikėja Migloko įsiamžino fotografės N.Rekašiūtės fotosesijoje.
– Goda, papasakokite apie pirmąjį kartą, kai prieš kameros objektyvą nusimetėte drabužius, kokiomis aplinkybėmis tai nutiko ir koks buvo fotosesijos tikslas?
– Pirmą kartą fotografavausi norėdama pasiruošti dailininkų plenerui, ten man pasiūlė tapti nuogo kūno modeliu. Tam, kad apsiprasčiau, paprašiau kolegės surasti fotografą, kuris galėtų mane nufotografuoti nuogą. Norėjau pasitikrinti, koks tai jausmas, pasiruošti morališkai prieš dirbdama modeliu su užsakovu.
Pirmą kartą iš tiesų jaučiausi keistai. Niekad nebuvau taip nusirengusi prieš žmogų. Jaučiausi taip, lyg brisčiau į šaltą vandenį. Kol neatsipalaiduoji, gali būti labai nemalonu. Kad įgyčiau pasitikėjimo savimi, prireikė laiko. Žinoma, labai daug priklauso ir nuo fotografo, jis gali suteikti daug pasitikėjimo modeliui.
– Ką jums pačiai reiškia apsinuoginimo aktas?
– Man nuo pat pradžių buvo labai įdomus pats reiškinys: ką tai reiškia būti nuogam prieš kitą, kaip jis tuomet elgtųsi su manimi, kur yra ribos. Man iš pradžių labiausiai patikdavo tiesiog panirti į save ir leisti kūnui tekėti savaip. Vėliau, pamačiusi nuotraukas, supratau, kad labai svarbu ir „išnirti“, bandyti užmegzti kontaktą su subjektu. Savo veiksmuose, žvilgsnyje turėti intenciją.
Aišku, būdavo ir tokių atvejų, kai jausdavau grėsmę, ypač kai pozavau toli nuo namų Švedijoje arba JAV. Mane išsekindavo apmokamos erotinės fotosesijos, kur fotografas prašydavo, kad iš savęs išpeščiau tik vieną emociją… Kažkuriuo metu pajaučiau, kad man taip nebetinka, kad ir kaip tai intriguotų, kad ir kokios kurioziškos ir neregėtos patirtys dar galėtų nutikti, dirbant nuogo kūno modeliu. Nusprendžiau, kad noriu būti visokia – ir pati sau modelis, ir padėties valdytoja.
Fotografavimasis reikalauja tiek pat kūrybiškumo, kiek ir buvimas scenoje. Nuogas esi dar trapesnis negu stebimas klausytojų. Jeigu nori darbą atlikti natūraliai, tam reikia labai daug emocinių išteklių. Dabar vėl užsiimu pozavimu, bet tai darau tik išskirtiniais atvejais. Energiją pataupau muzikai.
– Įsiamžinote fotografės Neringos Rekašiūtės fotosesijoje. Tiesa, ten buvote ne viena, kartu su atlikėja Migloko. Kokia buvo fotosesijos pagrindinė mintis?
– Fotosesijos idėjos autorės buvo „Duefashion“ atstovė Indrė, Neringa bei Migloko. Kartu su kitu modeliu Linu mes patekome į smilkalų, įvairiaspalvių pamušalų pasaulį. Neringa mums dirigavo su fotoaparatu rankose, Migloko atrodė tarsi faraonė, prie kurios mes glaudėmės.
Visa tai buvo skirta Migloko tamprių kolekcijos pristatymui, tačiau man tai priminė paauglystėje su draugėmis rengtas fotosesijas, kuomet kurdavome drabužių derinius, matuodavomės ir fotografuodavomės. Tiesiog mėgaudavomės buvimu kartu.
– Tikriausiai su Migloko esate pažįstamos iš anksčiau, kaip susipažinote, gal jus panašūs projektai ir suvedė?
– Mano pažįstamas iš Panevėžio sutikdavo Miglę universitete Nyderlanduose ir man pasakojo, kad mes labai panašios ir turėtume susipažinti. Taigi vieną kartą eidama Užupio gatve pamačiau ją, pravažiuojančią ant dviračio. Staiga ji mane atpažino (matyt, mano draugas buvo jai rodęs mano pasirodymus) ir sustojo susipažinti.
– Kokių reakcijų sulaukėte po fotosesijos? Ar buvo baimės, kad būsite nesuprasta, nepriimta?
– Į reakcijas neatkreipiau dėmesio. Tai man nėra pirma fotosesija. O baimintis dėl kažko nematau tikslo. Atsakau už savo veiksmus, suvokiu riziką. Nėra nieko, kas man uždraustų užsiimti tokia veikla. Visa tai darau, nes man įdomu, o šiuo atveju, man nėra jau taip svarbu, ar mane suprato ar ne. Iš tiesų nėra ko ir suprasti. Žiūrovui arba patinka, arba ne.
– Šiais laikais kūno kultas yra ypač išaukštintas. Ar pačiai kada nors teko išgyventi dėl savo išvaizdos?
– Teko. Ir be reikalo, nes kad ir kiek betreniruočiau savo kūną arba bandyčiau jį pakeisti, nudirbu su savimi mažiau nei pusę darbo. Stengiuosi rūpintis sveikata, prižiūrėti savo kūną ir mylėti, o jis mainais man leidžia nudirbti man svarbius darbus. Labai juokinga, bet tai, dėl ko seniau išgyvendavau, šiandien matau kaip savo privalumus.
Daug kas aplink skatina neurozę dėl kūno formų ar dėl to, ką valgai. Bandydama šokti pagal tų raginimų dūdelę pražūčiau. Galiu susiformuoti savo dietą taip, kad niekad neturėčiau virškinimo problemų, bet daug efektyviau būtų surasti vidinę ramybę, tikėjimą, kurie paverčia gyvenimą pilnavertišku.
Įkvepianti Godo ir Migloko fotosesija – galerijoje:
– Kaip pati apibūdintumėte moterišką laisvę? Ką jums pačiai reiškia būti savimi?
– Pirmiausia reikia išdrįsti būti savimi. Tai yra įdomiausia. Juk visad kirba viduje tam tikras žinojimas, kaip norėtum būti, bet kaži kiek kartų atsisakėme to klausyti. Laisvė, ar moteriška, ar kokia ji bebūtų, manau yra susijusi su buvimu savimi. Man visada buvo svarbu būti laisvai, būti savimi. Daryti taip, kaip man norisi, sakyti tai, ką noriu.
Neretai nuo pat mažens gaudavau pastabų, kad elgiuosi nepadoriai ar ne taip, kaip mergaitei priklauso, tačiau man atrodė nesuprantama, kodėl turėčiau save varžyti vien dėl to, kad kas nors įsivaizduoja mane kitokią. Būti kiekvieno lūkesčių vergė man atrodo lygu teisių į savo gyvenimą praradimą. Visokie seksistiniai komentarai, be abejo, mane labai slėgdavo, bet ir įkvėpdavo įrodyti visiems skriaudikams, kad ir moteris gali būti „kieta“ ir „stipri“. Dabar nebeturiu tokio didelio poreikio „pergalėti“ vyrus ar kažką bandyti įrodyti. Jeigu gyvenime tik vaikyčiausi bandymų kažką įrodyti, jį tiesiog iššvaistyčiau.
– Ko palinkėtumėte kitoms moterims?
– Nepasiduokite kartėliui arba pavydui. Daug geriau atleisti ar paleisti, nei laikyti savyje. Neišduokite savęs, galiausiai tik save vieną turite. Modeliuokite savo gyvenimą taip, jog matytumėte už jo širmos esant meilę. Atraskite jėgų tikėti tuo ir pripildykite tuo tikėjimu kitus. Neatsisakykite džiaugsmo gėrėtis gyvenimo slėpiniais bei nepamirškite sapnų, svajonių, kuriais pripildėte save vaikystėje. Niekada nepamirškite, kad gyvenimas yra jūsų rankose.
