„Labai taikiai išsiskyrėme, be pykčių“, – vos pradėjus pokalbį skuba paminėti moteris. Tiek pats R.Karvelis yra minėjęs, tiek ji dabar sutinka, kad gal tuo metu jų tikslai ne visai sutapo. Aldona – ūkiška, planuojanti, o Rimgaudo galbūt net ne antrieji, o pirmieji namai – teatras, tad šeimos namais rūpintis tekdavo ne jam.
Tiesa, Aldona turi šmaikščią istoriją tam iliustruoti.
„Su humoru visą Karvelį galima apibūdinti. Atsimenu, kad mes gavome butą dar tais laikais, kai viską patys darydavome. Na, ir tada reikėjo pakabinti užuolaidą. Gavusi įrankį, kuriuo reikia į sieną kalti, ir bus galima pakabinti užuolaidas, aš Karvelio prašiau padėti, o jis gyvenime nebuvo to daręs“, – pasakoja moteris. Kaip ji tikina, tuo metu teko vyrą skatinti, kad jis kaltų, sakyti, kad viskas bus gerai.
Vis dėlto tokį iš pirmo žvilgsnio paprastą darbą padaryti buvo ne taip lengva.
„Jis, nejausdamas jėgos, taip pakalė, kad išvirto gabalas plytų į kaimynų butą. Man tada buvo ir juokinga, ir baisu. Pasižiūrėjau pro skylę ir pamačiau, kad mes į švarų ir sutvarkytą jų butą įmetėm tą plytą“, – šypsosi moteris ir priduria, kad tuo metu kaip tik su R.Karveliu turėjo važiuoti atostogų.
Kaip pasakoja ji, tuomet teko parašyti atsiprašymo laišką, įmesti per tą skylę ir greitai išvykti. „Karvelis tada man sakė, kad gyvenime į rankas nebeims plaktuko. Bet, kai mes grįžome, tai radome laiškelį su kvietimu į svečius ir tą plytą“, – juokingą patirtį atsimena moteris.
Nors kaimynai buvo draugiški, skylę kažkam juk reikėjo užtaisyti. Anot Aldonos, čia pasitarnavo teatro meistrai – jie su darbu susitvarkė puikiai, o R.Karvelis malonumo į rankas paimti plaktuko nebeturėjo.
Galbūt dėl tokio požiūrio R.Karvelis ir buvo stereotipinis menininkas, dabar svarsto Aldona. Vis dėlto, tėvas jis buvo neblogas – kaip pasakoja moteris, su sūnumi, dailininku Nagliu, jis sutarė labai gerai, jie buvo bene geriausi draugai. Kai sūnus dar ėjo į mokyklą, jam ir pietus pašildydavo, ir visaip kaip kitaip pasirūpindavo.
Didžiausia tragedija – sūnaus netektis
Vis dėlto, savo geriausio draugo ir sūnaus R.Karvelis neteko 2014-aisias – jį girtas nužudė kino režisierius ir geras Naglio draugas Algimantas Maceina.
Skausmą savyje užgniaužusiam Rimgaudui dar tą pačią dieną, kai sužinojo liūdnas žinias, teko lipti ant scenos Nacionaliniame dramos teatre. M.Katiliškio „Paskendusioje vasaroje“ susirinkę žiūrovai nė neįtarė, su kokiu skausmu kovoja aktorius.
Aldona šį įvykį taip pat prisimena kaip skaudžiausią Rimgaudo gyvenime. „Jam buvo taip sunku, kad net į jį buvo sunku žiūrėti. Jis taip kentėjo, nes jie su Nagliu buvo labai geri draugai“, – kalba moteris.
Ji užsimena, kad tuo metu jie jau buvo išsiskyrę, o ji buvo sukūrusi kitą šeimą, tad Naglio netektis buvo milžiniška. Jis buvo vienas brangiausių aktoriui žmonių.
„Po Naglio mirties mano šeima jį priėmė ir labai užjautė, ir jis prie mūsų labai prisirišo, labai dažnai skambindavo“, – teigia moteris.
Tiesa, kaip ji pasakoja, tuo metu jie su Rimgaudu vėl pradėjo bendrauti daugiau – vyrui reikėjo didelio emocinio palaikymo. Taip gimė graži draugystė.
„Aišku, visada atsiklausdavo, ar gali mums paskambinti, bet to ryšio nenorėjo nutraukti, – kalbėjo ji. – Iš pradžių mano dukra ir vyras taip pasijuokdavo, sakydavo, tau skambina taviškis. Po to jau jiems nusibodo, nieks nebesijuokė, patys prieidavo prie telefono ir su juo pakalbėdavo.“
Tuo metu net ir Aldonos vyras Andrius pamėgo Karvelį. „Kad jis toks jautrus ir žmogiškas, – priežastis vardija ji. – Jie tikrai susidraugavo.“
Kaip pasakoja buvusi žmona, ne kartą aktorius paskambindavo, paklausdavo, kaip jie gyvena. Net ir dovanų atsiųsdavo.
„Labai smagu, kad mano šeima su juo sutarė. Jis dažnai mums atsiųsdavo kokių dovanėlių, knygų, kurioje jo užrašyta: „Brangiems Andriukui, Aldutei...“ – Tikina ji. Anot Aldonos, su Andriumi jie išliko gerais draugais – pakalbėdavo jie ir apie sportą, ir apie gyvenimą, ir apie Naglį.
„Vieną kartą užsiminė, kad norėtų, jog mano šeima jį po mirties palaidotų, – apie vienišą Rimgaudo sielą kalba Aldona. – Aš vis tiek turėjau atsiklausti savo šeimos, kaip jiems atrodo. Mano šeimai ir visiems kitiems jis atrodė priimtinas.“
Tiesa, ne vien buvusios žmonos šeima sunkiu metu rūpinosi aktoriumi. „Taip pat ir jo draugai Kontrauskai. Ir apskritai daug žmonių jį palaikė – jis iš tikrųjų turėjo daug draugų“, – pasakoja ji ir užsimena, kad draugais aktorius vadindavo beveik visus. Taip jis nuoširdumu susikurdavo sau draugišką aplinką.
„Jis ilgėdavosi žmonių, papasakodavo, su kuo kalbėjo. Sakydavo, kad nemėgsta sekmadienių, nes tuo metu jam trūksta susitikimų su draugais“, – apie buvusio vyro ekstravertiškumą kalba moteris. „O šiaip jis buvo laisvas žmogus, nepraktiškas, bet geros širdies“, – priduria ji.
Mirties patale svajojo pabaigti filmų ciklą
Vis dėlto ne tik geras žmogus, bet ir neblogas aktorius buvo Rimgaudas Karvelis, dabar mano Aldona.
„Kai jis dirbo Klaipėdos teatre, daug kas Karveliui klijuodavo komiko etiketę. Ten dirbęs režisierius manė kitaip – sakė, kad Karvelis buvo didysis tragikas“, – prisiminimais dalijasi ji.
Anot Aldonos, gal tie rimtieji vaidmenys ir buvo jam labiau pritinkantys. Ji anaiptol nesutinka su kolegų vertinimu, jog R.Karvelis buvo teatro maištininkas, komikas.
„Ne, jau tikrai ne. Man, kaip žiūrovei, kai jis dar vaidino Klaipėdoje, patiko jo tokie rimtesni spektakliai. Komedija gal ne tiek“, – prisipažįsta ji. Visgi teatro patirtys moteriai įstrigo.
„Jaunimo teatro laikai buvo geri – buvo nuostabūs spektakliai, tai be abejonės, tikrai žiūrėjau. Buvo daug gerų dienų, mėnesių, metų“, – laiką atgalios skaičiuoja Aldona.
Tiesa, aktorystė nebuvo vienintelė aistra, kuri kaitino Rimgaudo kraują – vyras lygiai taip pat širdingai siekė užfiksuoti visas Jaunimo teatro akimirkas nuo pat 1970-ųjų ir iš jų padaryti filmų ciklą.
„Kiekviena valstybė turi savo durnių, kiekvienas miestas turi savo durnių, kiekvienas teatras turi savo durnių. Tai jaunimo teatro durnius esu aš, nes tik durnius tokiais dalykais užsiima“, – LRT 2011-aisiais kalbėjo R.Karvelis. Esą, tokia veikla nėra niekaip naudinga finansiškai, tačiau tuo užsiimti smagu.
„Labai įsijautė į veiklą, – antrina ir Aldona. – Jis ir sirgdamas paskutinėm dienom taip rūpinosi, taip gailėjosi, tikėjosi, kad grįš į namus ir vis tiek tą juostą užbaigs, nes ji – beveik baigta.“
Vis dėlto, tokiai aktoriaus svajonei iki galo nebuvo lemta išsipildyti – nors didžiąją dalį projekto jis spėjo įgyvendinti, onkologinė liga pasiglemžė jo gyvybę, o likusi ciklo dalis išvys dienos šviesą nebent pabaigta kitų.
