Rugpjūčio 19-ąją į Malavį išskrido dainininkas Donatas Montvydas, kunigas Ričardas Doveika ir UNICEF Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė, lydimi UNICEF Lietuva vykdomosios direktorės Jovitos Majauskaitės-Staniulėnės. Atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu prie misijos prisijungs trečiadienį, rugpjūčio 23 d.
Malavyje maždaug pusei šalies vaikų yra neprieinami trys minimalūs jų išgyvenimą galintys užtikrinti dalykai: maistas, skiepai ir gydymas. Savaitę truksiančios lietuvių misijos tikslas – surinkti kuo daugiau lėšų, kurios bus skirtos mažųjų gyvybėms išgelbėti.
Pirmas Donato Montvydo dienoraštis
Pirmiausia, tai buvo labai intensyvi ir varginanti parą trukusi kelionė. Ji išsekino dėl to, kad visą laiką mums teko praleisti arba ore, arba sausakimšuose oro uostuose, kur daug žmonių ir triukšmo. Iš Vilniaus skridome į Frankfurtą.
Ten skrydžio į Etiopijos sostinę Adis Abebą laukėme maždaug penkias valandas. Pasivaikščioję po šį oro uostą leidomės į Malavį, kur sustojome sostinėje Lilongvėje. Ten kaip kokiame autobuse laukėme, kol vieni keleiviai išlips, nauji įlips ir keliausime dar piečiau – į Blantairo miestą. Mums Lilongvėje net neleido išlipti iš lėktuvo. Taigi pirmas įspūdis apie prasidėjusią UNICEF misiją – kelionė į Malavį buvo labai ilga.
Jau leidžiantis į šitą nedidelę šalį Pietų Afrikoje pro lėktuvo langą buvo matyti, kad ją kamuoja milžiniška sausra – išdegę ištisi plotai, kai kur mirę net milžiniški medžiai. Be to, iš oro nemačiau asfaltuotų kelių, tik mažytės pašiūrės, todėl supratau, kad patekome į kraštą, kuriame iš tikrųjų mažai civilizacijos.
Oro uoste mus UNICEF komanda pasitiko su trimis džipais. Tiesą sakant, man norėjosi į juos kuo greičiau įsėsti. Tie džipai tarsi su neperšaunamais stiklais kaip kokiems diplomatams. Nepažįstamoje vietoje įsėdęs į tokius džipus, jautiesi labai saugus. Su jais apie pusvalandį važiavome į viešbutį, pravažiavo Blantairo miestą.
Pamatėme tikrą miesto veidą – turgelius, susibūrimus. Matėme, kaip vaikai gatvėse žaidžia. Tai visiškas gatvės gyvenimas, kur niekas tikrai negalvoja, kaip atrodo. Čia žmonės galvoja apie išgyvenimą, kaip gauti pinigėlių tai dienai ir kaip nusipirkti maisto. Jų prioritetai visai kitokie nei Lietuvoje.
Tam tikra prasme žiūrint į vaikus gatvėse atrodo, kad jie kaip laukinukai, žvėreliai. Važiuojant link viešbučio pasijaučiau nesaugiai ir tada man „už širdies griebė“, kai pradėjau galvoti apie savo šeimą... Kas būtų, jei pamatyčiau savo vaikus tokioje aplinkoje? Žinau, kad man būtų labai didelis stresas. Labai džiaugiuosi, kad mes Lietuvoje turime galimybę vaikams sukurti gerą ateitį. Galvojau ir apie tai, kad čia vaikai vietoje to, kad gilintųsi į savo talentus, svajones, gabumus, tikslus, praleidžia dieną ieškodami maisto, uždarbio ir ką apsirengti.
Atvykęs į viešbutį įsitikinau, kad Lietuva tikrai turi kuo didžiuotis, t. y. bene geriausiu interneto ryšiu visame pasaulyje (juokiasi). Čia jo beveik nėra, užtrukome kelias valandas, kol galėjome prisijungti. Bet šią problemą mums išspręsti padėjo UNICEF koordinatorės, kurios dar ir išdėliojo savaitės dienotvarkę ir papasakojo, kaip dirba UNICEF, kas organizciją vienija, koks mūsų tikslas šioje misijoje ir ką aplankysime. Išmokome du žodžius malavietiškai: mori buandži ir zikomo. Pirmuoju sveikinsiuosi su Malavio gyventojais, antruoju jiems galėsiu padėkoti.
Prasideda intensyvi savaitė
Šįryt kėlėmės pusę šešių ryto, pusryčiavom šeštą, o pusę septynių išvykome į pirmą susitikimą su šeimomis. Esu nusiteikęs „gerti“ informaciją, vaizdus, pojūčius, noriu išgyventi viską, ką čia pamatysiu, ir jokiu būdu nenoriu atsiriboti. Atvykau čia su mintimi pasinerti į viską ir maksimaliai tai išgyventi.
Bet dar nežinau, ar mane šios patirtys šokiruos, nes mano vaikystė irgi nebuvo rožėmis klota. Taigi manau, kad su visu tuo, ką jau gyvenime esu patyręs, matęs ir sužinojęs, aš nelabai tikiu, kad mane dar galima labai nustebinti. Man Afrikos problemos – ne naujiena. Todėl labiau galvoju ne apie šoką, o apie tai, ką čia galiu padaryti.
Tapk nuolatiniu UNICEF rėmėju
1469 – siųsk žinutę su žodžiu VAIKAMS.
Tik 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.
