Bendraudama su žmogumi, žiūrėdama jam į akis, prisiliesdama, Jūs matote tam tikras vizijas. Galite ne tik išburti meilę, bet ir įžvelgti tykančią nelaimę?
Taip, ne kartą teko įspėti žmogų, patarti būti atsargesniam. Ne visi žmonės iškart manimi patiki, kiti netgi įsižeidžia, tačiau po kiek laiko ateina, atsiprašo, padėkoja. Mano galios sustiprėja per pilnatį. Būna, „praeinu“ pro vyrą ir moterį ir pajuntu, ar jie myli vienas kitą, ar ilgai tęsis jų draugystė. Sėdžiu kavinėje ir girdžiu žmonių mintis: štai tas vyras svajoja kuo greičiau savo panelę įsitempti į lovą, o ji nori jo pinigų. Patikėkite, mane tai labai vargina, stengiuosi nuo tos informacijos atsiriboti.
Ar seniai pastebėjote, kad esate kitokia?
Mane visada traukdavo mistiniai reiškiniai. Ypač gerai jaučiuosi kapinėse. Ten nuolat girdžiu balsus arba matau žmones, kurie jau nebepriklauso šiam pasauliui. Štai per Vėlines kapinėse išgirdau vyro balsą: „Prašau, išsemk vandenį.“ Tas balsas nuvedė mane prie iškastos kapo duobės, pasilenkiau pasižiūrėti, o ji puspilnė vandens. Vėliau su mama atlikome eksperimentą: ji nuėjo prie vieno paminklo, o aš bandžiau mintyse perskaityti, kas jame parašyta. Nesuklydau, kad tame kape palaidotas tragiškai žuvęs jaunas vyras.
Ar Jums nebaisu šitaip gyventi: matyti vizijas, girdėti balsus, jausti šalia savęs mirusius žmones?
Nejaučiu baimės. Mane yra užvaldžiusi nepaaiškinama trauka antgamtiniams reiškiniams. Kai vairuoju automobilį ir mano kūną perveria šaltis, žinau, kad kažkurioje pusėje netrukus pamatysiu kapines. Taip ir būna. Matau prie paminklų prigludusius žmones, jaučiu jų skausmą, galiu pasakyti, nuo ko jie mirė. Kaip tik šiuo metu rašau savo antrąjį romaną apie vaiduoklius. Jis pagrįstas tikrais išgyvenimais. Rašyti galiu tik naktimis, o tuo metu vyksta daug neįprastų reiškinių: kažkas pabeldžia į langą, užrakina duris, stebi mane per petį. Šiek tiek nejauku.
Gražina, prasitarėte, kad visuomet svajojote, sulaukusi trisdešimties, būti sukūrusi gražią šeimą. Jums greitai 29-eri. Kaip manote, spėsite?
Abejoju... Nors tai didžiausia mano gyvenimo svajonė. Tiesa, kartą buvau ištekėjusi. Man tuo metu buvo devyniolika metų, pati paauglystė... Pusantrų metų padraugavę, nusprendėme kurti šeimą. Mano tėvai – konservatyvių pažiūrų žmonės – nenorėjo, kad iki vestuvių gyventume kartu. Man buvo kalama į galvą, kad atsiduoti vyrui galiu tik po vestuvių. Aišku, šiai taisyklei nusižengiau (juokiasi).
Mylėjote savo vyrą?
Manau, kad tai buvo tik prisirišimas. Labai norėjau kuo greičiau išeiti iš tėvų namų, kuriuose buvau griežtai auklėjama. Vaikystėje mane nuolat užgauliodavo. Kadangi buvau strazdanota rusvaplaukė, būdavau pajuokos objektu. Nebuvau iš tų panelių, kurioms vaikinai rodydavo dėmesį. Nuo žmonių laikydavausi atokiau. Todėl kai mano būsimas vyras man parodė šiek tiek švelnumo, negalėjau tam atsispirti – juk, kaip ir visos merginos, troškau būti mylima bei globojama.
Tačiau Jūsų santuoka netruko ilgai. Kodėl?
Apie savo gyvenimą parašiau knygą, nes tokiomis istorijomis paremtos muilo operos. Iškart po vestuvių vyras man pasakė: „Ačiū Dievui, dabar tu mano. Galiu nustoti vaidinti.“ Negaliu skųstis – fizinės jėgos jis prieš mane nenaudojo, bet prasidėjo barniai, į mūsų gyvenimą atėjo rutina. Kadaise buvęs švelnus vyras tapo šaltas ir abejingas. Išeidavo į darbą, o grįžęs namo tarsi nepastebėdavo manęs. Man tapo nuobodu. Supratau, kad bėgau nuo vilko ir užšokau ant meškos.
Pamenu, vartydavau žurnalus, juose matydavau besišypsančias ir meiliai viena prie kitos prigludusias poras, svajodavau kada nors patirti tokią meilę. Dirbau darželio auklėtoja, stebėdavau tėvelius, ateinančius pasiimti vaikų, ir pavydėdavau, nes lygiai taip pat troškau darnios šeimos. Mes su vyru gyvenome lyg du svetimi žmonės.
Ar yra bent vienas Jūsų ankstyvos santuokos privalumas?
Taip. Dabar niekas manęs negali vadinti senmerge, nes kartą jau buvau ištekėjusi (juokiasi).
Tikriausiai Jums sunku surasti artimą žmogų, nes retas vyras neišsigąstų sužinojęs, kad Jūs jį matote kiaurai.
Tiesa (juokiasi). Nė vienas vyras negalėtų būti man slapčia neištikimas – kaipmat pajusčiau. Turėjau vaikiną, kuris mane išdavė su kita. Aš tai ne tik pamačiau savo vizijose, bet ir atspėjau merginos vardą. Galėčiau atleisti viską, bet neištikimybės – niekada. Vyrai bijo manęs. Atrodau griežta ir neprieinama. Dažnai išgirstu, kad bendraudama su vyrais sugebu juos apkerėti. Todėl kalbėdama su žmogumi stengiuosi jam nežiūrėti į akis.
Bet, Gražina, turite magiškų savybių, nejaugi negalite į savo gyvenimą pritraukti tinkamo žmogaus?
Daug kas man taip sako, tačiau esu įsitikinusi, kad to daryti nevalia. Nenoriu užburti žmogaus prieš jo valią. Esu per daug sąžininga, kad vyrą, kuriam esu neįdomi, priversčiau save mylėti. Noriu, kad visa tai įvyktų be burtų.
Minėjote, kad ilgą laiką kompleksavote dėl išvaizdos. Ar šiandien esate ja patenkinta?
Labai retai. Vis dar įžvelgiu daug trūkumų savyje. Kiekviena moteris svajoja apie gražią krūtinę – aš taip pat norėčiau ją pasitobulinti. Iš moterų niekuomet nesulaukiu komplimentų, o vyrai mane laiko keistuole.
Ar tikite, kad rasite savo laimę?
Šiuo metu gyvenu Palangoje, dažnai vaikštau pajūriu. Vieną dieną nutiko įdomus įvykis. Mano kojas užliejo banga ir išmetė gražią baltą dvipusę kriauklytę. Pakėliau ją ir paprašiau duoti kokį nors ženklą, jei man likimas ruošiasi atsiųsti artimą žmogų. Ilgai vaikščiojau ir jau buvau benusimenanti, kad likimas man nėra dosnus. Tačiau nueinant mano kojas užliejo dar viena banga. Negalėjau patikėti savo akimis: šalia mano kojų gulėjo tokia pati dvipusė kriauklytė, tik juoda! Parsinešiau jas namo ir dabar ramiai laukiu savo princo.
Koks vyras galėtų būti šalia Jūsų?
Mane visuomet traukė vyresni vyrai. Norėčiau sutikti žavų keturiasdešimtmetį, kuris būtų gerokai už mane stipresnis. Įsimylėjusi netgi galėčiau atsisakyti savo veiklos ir rūpintis namais: skalbti, virti, prižiūrėti vaikus. Tačiau žmogus turi būti laisvas, niekada negalėčiau išskirti šeimos. Man tai tabu.
