Žurnalistu dirbęs vaikinas pats tapo laidų herojumi
Tikriausiai iki šiol LNK Žinių žiūrovai pamena Marto balsą, kuris buvo tapęs bene vizitine jo kortele. Kai po ilgų metų darbo informacinėje laidoje, neišsipildžius svajonei tapti žinių vedėju, jis užvėrė šias duris, jau tada ėmėsi ryškių pokyčių – pradėjo aktyviai sportuoti, užsiaugino raumenis ir tapo moterų treneriu į namus, kurį kvietėsi ir ne viena žinoma Lietuvos dama.
Netrukus apie Martą pradėjo rašyti naujienų portalai, žurnalai, rodyti įvairios televizijos laidos. Vaikinas laimę bandė ir įvairiuose televizijos projektuose – šou „Mes vieno kraujo“ įkūnijo tokius scenos grandus kaip Stasys Povilaitis, o „Lietuvos balse“ atsuko scenos karalienės Džordanos Butkutės kėdę. Populiarumas, besiplečiantis pažinčių ratas, vakarėliai... Martas to ir norėjo – išgarsėti, tapti žvaigžde.
Viskas nuo nulio
Tačiau ilgainiui M.Kalendra suprato, kad toks gyvenimas jo nebedžiugina. Vakarėliai atvėrė akis – pamatė, kad pramogų pasaulyje daug netikrumo. Negana to, ėmė šlubuoti sveikata. Martas suvokė, kad pats elgėsi ne visai tinkamai, permąstė savo gyvenimą, ir pagalvojo – gal metas pradėti viską iš naujo?
Kaip tarė, taip ir padarė. Daugumos nuostabai išvyko iš Lietuvos ir ne į kokią artimą šalį, o į tolimąją Australiją. Čia gavo darbą restorane, nors tai taip pat buvo nelengva, tačiau pravertė lyderio savybės. Ir štai, M.Kalendra Sidnėjuje gyvena jau daugiau nei porą metų, per kuriuos, sako, nutiko kur kas daugiau nei per visą gyvenimą Lietuvoje.
Kaip jis gyvena dabar?
Padavėju Australijos restorane pastaruoju metu dirbęs M.Kalendra neseniai buvo paaukštintas – tapo vadybininko asistentu. Naujausiame savo interviu 15min jis papasakojo apie dabartinę savo kasdienybę ir pasikeitusią gyvenimo filosofiją. Tiesa, pastarieji mėnesiai Martui, kaip ir likusiam pasauliui, buvo neįprasti. Nuo to ir pradėjome.
– Martai, sakykite, tai kaip šiuo metu bėga jūsų dienos?
– Laikausi gerai. Kaip ir visi, turėjau laiko apmąstyti gyvenimą, suprasti, ko iš tiesų noriu, ką galbūt reikėtų keisti, kokias klaidas dariau, kaip jų išvengti ateityje. Stengiausi išnaudoti karantiną savianalizei, nedejuoti ir nešvaistyti laiko. Iki šios dienos nedirbau, gaudavau išmokas. Naujojo Pietų Velso valdžiai priėmus sprendimą nuo birželio su apribojimais leisti atidaryti restoranus, pradėjome tvarkymosi darbus, dienos bėga greičiau.
– Taigi, Australijoje padėtis stabilizavosi ir suvaržymai ten jau taip pat nebe tokie griežti?
– Nors susirgimų nuo pat pradžių buvo nedaug, Australijos valdžia ėmėsi griežtų priemonių. Dar nuo sausio nebebuvo leidžiama atvykti iš Kinijos netgi tranzitu per tą šalį, vėliau ir iš kitų židinių. Paskui buvo apskritai uždarytos sienos, žmonėms nurodyta laikytis distancijos, nesibūriuoti, naudoti apsaugos priemones.
Australai patys noriai vykdė visus reikalavimus ir pandemijos išvengta, tad dabar pradedamas reikalavimų švelninimas, bandoma gaivinti ekonomiką. Tiesa, viskas vyksta ir vyks pamažu. Reikia turėti omenyje, kad Australijoje birželį prasideda žiema, tad tai šiek tiek apsunkina situaciją – žmonės šiuo periodu ir taip linkę daugiau sirgti peršalimo ligomis, todėl reikės būti ypač atsargiems.
– Kaip į tai, kas vyksta, reaguoja patys australai? Kokios jų nuotaikos?
– Žmonės, kaip ir visur, pavargę nuo apribojimų. Juo labiau kad Australijoje iki šiol vis dar būdavo daugiau nei 25 laipsnių šiluma, tačiau dėl apribojimų mėgautis įprastu gyvenimu nebuvo galima, tad visi nori kuo greičiau grįžti prie įprasto gyvenimo.
– Nemažai Lietuvos gyventojų karantino metu susidūrė su sunkumais. Daugeliui darbuotojų buvo taikomos prastovos, kiti, deja, išvis liko be darbo. Kaip šiuo aspektu elgėsi Australijos valdžia ir verslas?
– Australija – ne išimtis, čia taip pat daug žmonių neteko darbo, kiti gauna išmokas. Australijos populiacija ne vienalytė, tad susideda daug įvairių aplinkybių, visiems valdžia negali padėti vienodai. Visada gerai, jeigu turi santaupų, o tie, kurie jų neturėjo, dabar galbūt pakeis gyvenimo būdą ir supras, kad nieko iš dangaus laukti nereikia, kad turi būti viskam pasiruošęs, ypač šiais nestabilumo laikais. Australijos valdžia nuo pat pradžių buvo susirūpinusi ekonomika, tad nors čia ir artinasi žiema, pradedami laisvinti apribojimai, nes norima leisti žmonėms grįžti į darbus.
Visada gyvenu šiandien, stengiuosi džiaugtis akimirkomis, nes rytojaus gali nebūti
– Kiek linksmesnė tema. Mačiau, kad prieš kurį laiką teko dalyvauti vestuvėse, tačiau ne gyvai, o nuotoliniu būdu. Neįprasta šventė...
– Tai buvo labai įsimintina patirtis. Norvegijoje gyvenanti draugė ištekėjo už indo vaikino, buvo suplanuotos didžiulės vestuvės Indijoje ir vėliau Norvegijoje, tačiau teko apsiriboti tiesiogine transliacija iš bažnyčios. Supratau tik tai, kas buvo verčiama į anglų kalbą, nes nei norvegų, nei indų kalbos nemoku (šypsosi). Visos apeigos truko apie 3 valandas, vėliau vyko virtualūs sveikinimai. Jausmas įdomus, nelengva suvokti, kad viskas vyko iš tiesų, kad buvau tikrų vestuvių liudininkas. Bet viruso akivaizdoje daug dalykų atrodo tarsi iš fantastikos srities, tad jau baigiu priprasti.
– O kaip pandemija pakoregavo jūsų paties kasdienybę ir planus? Galbūt kaip nors pakeitė ir požiūrį? Sakoma, tai puikus metas viską permąstyti.
– Aš jau seniau buvau pakeitęs požiūrį į gyvenimą. Dar tada, kai išėjau iš LNK Žinių, pradėjau medituoti, kėliau sau klausimų ir bandžiau rasti atsakymų, kodėl nesu patenkintas gyvenimu, ką turėčiau daryti, kad jį pakeisčiau. Tad ši suirutė manęs neišgąsdino – aš visada gyvenu šiandien, stengiuosi džiaugtis akimirkomis, nes rytojaus gali nebūti, tai reikia labai gerai suprasti.
Šį mano požiūrį tik dar labiau sustiprino tėčio liga. Gimsti vienas ir miršti vienas. Gerai, jei turi žmonių aplinkui, kurie tau gali praskaidrinti gyvenimą, bet turi suprasti, kad niekas nieko tau neprivalo ir tu niekam nieko neprivalai – žmonės į tavo gyvenimą ateina su tam tikra funkcija ir išeina, jeigu jau ją atliko. Čia nėra jokios dramos.
Taip pat ir su darbais ar planais. Vienokias ar kitokias problemas, nesklandumus reikia spręsti, nes atsisėdus prie stalo verkiant niekas nepasikeis.
– Į Australiją taip pat išvykote norėdamas kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Ten esate įsikūręs jau daugiau nei dvejus metus. Taigi, ar daug nutiko per tą laiką?
– Daugiau nei per 30 gyvenimo metų Lietuvoje. Viską reikėjo pradėti nuo nulio, susikurti savo terpę nuo darbinės aplinkos iki pažįstamų ir draugų rato. Tai reikėjo daryti labai greitai, nes viskam reikalingi finansai. Tad atvykęs su ribotais ištekliais supratau, kad atgal kelio nėra, reikia kloti pamatą ir pradėti uždirbti pinigus, išsilaikyti.
Žmonėms Lietuvoje kasdien kyla įvairiausių problemų, tad reikia įsivaizduoti tas pačias problemas kitoje pasaulio pusėje, kitoje kultūroje, vartojant svetimą kalbą, nežinant įstatymų, taikantis prie naujų reikalavimų, tradicijų ir panašiai. O kur dar namų ilgesys ir supratimas, kad norint grįžti namo reikia daugiau nei paros laiko ir daug pinigų. Tad gręžiotis atgal nebuvo laiko. Ačiū Dievui, dabar viskas nusistovėjo, Sidnėjuje jaučiuosi kaip namuose.
Negailėjau ir negailiu savęs, tačiau stengiuosi mėgautis tuo, ką darau
– Galbūt tie metai davė ne tik naujų patyrimų, bet ir kažkokių pamokų?
– Džiaugiuosi, kad dar prieš atvykdamas į Sidnėjų buvau pradėjęs „tvarkytis su galva“, „nusileisti ant žemės“, tad visko statymas nuo pagrindų buvo lengvesnis. Buvau pasiruošęs viskam.
Pagrindinė pamoka – niekada nieko neplanuoti mėnesiams į priekį, gyventi dabar, žinoma, stengiantis turėti santaupų. Dabartinė situacija parodė, kad daugumai žmonių, kurie buvo prisisvajoję ir galvojo, kad geras gyvenimas tęstis amžinybę, teko kristi veidu į purvą.
Visada reikia stengtis, kad būtų gerai tiek tau, tiek aplinkiniams. Jeigu nekreipsi dėmesio į kitus, „eisi per galvas“, rūpinsiesi tik savo problemomis, anksčiau ar vėliau teks sustoti ir permąstyti vertybes. Ši situacija puikiai tai parodė.
– Tačiau nusikelkime į įprastą gyvenimą be pandemijos. Kaip tuomet atrodo jūsų kasdienybė? Mokotės, dirbate restorane, o kartais ir treneriu. Australija brangi šalis, bet, kaip pats minėjote, stengiantis galima pasiekti gerų rezultatų. Ar aš teisus manydamas, kad gyvenate įtemptu režimu?
– Nuo pat atvykimo gyvenau įtemptu režimu. Studijavau, dirbau tiek restorane, tiek treneriu, ką darau ir dabar. Negailėjau ir negailiu savęs, tačiau stengiuosi mėgautis tuo, ką darau. Nedaryčiau, jei tai man nepatiktų. Niekas manęs nevertė keisti gyvenimo, kažkur važiuoti, visa tai dariau savo noru. Dėl to ir pasiekiau ir toliau siekiu gerų rezultatų. Pakanka užsidirbti ir gyventi mėgaujantis akimirkomis.
– Studijuojate verslo vadybą. Smalsu, kodėl pasirinkote būtent šią kryptį? Kaip sekasi?
– Draugai gali patvirtinti, kad visada mėgau restoranus, būdavau įnoringas klientas. Močiutė visą gyvenimą sukosi šiame versle. Tai turbūt ir mano genuose. Aš norėjau atsidurti kitoje barikadų pusėje, viską pamatyti iš vidaus. Pasisekė.
Pradžia buvo nelengva. Dirbti tenka restorane, kuriame yra sukurta griežta valdymo sistema, kiekviename žingsnyje galioja taisyklės, padedančios pasiekti geriausių rezultatų tiek aptarnavimo, tiek finansų srityje. Esu dėkingas likimui, kad apskritai galėjau čia patekti su nuline patirtimi.
Studijos visas praktines žinias papildo, o praktika padeda rašant atsiskaitomuosius darbus – tiems, kurie aptarnavimo versle nedirba, studijuoti sekasi sunkiau. Aš, skaitydamas knygas, darydamas užduotis, iš karto matau realią situaciją, vienaip ar kitaip jau būnu su tuo susidūręs.
– O kaip dainavimas? Prieš išvykdamas į Australiją laimę bandėte keliuose muzikiniuose televizijos projektuose.
– Mano vadovė restorane mane vadina superstar, čia visi žino, kuo aš užsiėmiau Lietuvoje, kad esu žinomas. Jie peržiūrėjo įvairius mano pasirodymus, žavisi, klausia, kodėl visa tai kol kas palikau nuošalyje, tad scenos pamiršti visai neišeina. Žinau, kad vienokiu ar kitokiu atveju aš į ją dar sugrįšiu. Juo labiau kad bendradarbiauju su agentūromis Australijoje, kartais pasifilmuoju filmuose, reklamose.
– Vis dėlto esate pasakojęs, kad tapęs pramogų pasaulio dalimi nuo viso to pavargote...
– Buvau nuo to šiek tiek pavargęs, pailsėjau, tačiau pramogų pasaulis – mano sfera. Vienaip ar kitaip jis visada figūruos mano gyvenime. Dabar esu susikoncentravęs į kitos karjeros plėtojimą, tačiau vėliau norėčiau užsiimti papildoma veikla televizijoje.
Neslėpsiu – kadaise buvo tikslas būti žvaigžde, vėliau mėgaudavausi savimi, buvau susireikšminęs. Tačiau gyvenimas „sutvarkė galvą“
– Ar pasiilgstate to etapo, kai buvote LNK Žinių žurnalistas? Tikiu, daugelis žiūrovų jūsų balso pasigenda.
– Niekada nesidairau atgal ir dėl savo sprendimų nesigailiu. Jeigu apsisprendžiu ką nors keisti, vadinasi, tam yra rimtos priežastys. Žiniose buvau užstrigęs, reporteriu dirbau septynerius metus, niekas nesikeitė, tad pakeičiau pats. Žiūrovai ir dabar mane atpažįsta, sako, kad pasiilgo reportažų, tai labai paglosto širdį. Vadinai, kažką dariau teisingai. Kartais pasiilgstu kolegų, nes jie savo srities profesionalai, daug iš jų išmokau. Jeigu pasitaikytų proga kada nors dirbti žiniose Lietuvoje ar užsienyje, norėčiau išbandyti žinių vedėjo kėdę.
– Tačiau kai kam pastarasis posūkis pasirodytų netikėtas – nuo žinomo žurnalisto, moterų trenerio ir pramogų pasaulio atstovo iki emigranto, gyvenimą pradėjusio tarsi iš naujo. Ar pačiam buvo sunku persilaužti psichologiškai? Spėju, teko sulaukti komentarų, kad galėjote būti žvaigžde, o tapote padavėju?
– Neslėpsiu – kadaise buvo tikslas būti žvaigžde, vėliau mėgaudavausi savimi, buvau susireikšminęs. Tačiau gyvenimas „sutvarkė galvą“. Buvo pašlijusi sveikata, tad nusileidau ant žemės pats, pažvelgiau į save iš šono ir supratau, kad noriu mėgautis gyvenimu dabar, o ne sulaukus 80-ies gailėtis, kad galbūt kažko neišmėginau.
Žurnalistu, treneriu esu ir būsiu visada, galbūt tuo dar kada ir užsiimsiu, pavyzdžiui, kaip ir minėjau, norėčiau išbandyti žinių vedėjo kėdę, tačiau šiuo metu susikoncentravau į naują veiklą ir stengiuosi nesibarstyti. Reikia suvokti, kad ateidamas į bet kokią sritį esi „žalias“, turi pradėti nuo žemiausio laiptelio. Kaip ir būdamas antrame kurse paskambinau į LNK Žinių tarnybą ir pradžioje tapau nemokamai dirbančiu praktikantu. Taip ir atėjęs į aptarnavimo verslą mokausi iš 20, 30 ar 40 metų šioje srityje besisukančių žmonių, kurie kadaise taip pat pradėjo nuo stalų valymo, įrankių poliravimo ir panašiai.
Iki padavėjo mano restorane galima ir nepakilti, jeigu neturėsi tinkamo charakterio ir neįrodysi, kad gali atnešti pelno. Teko laikyti daugybę egzaminų, įrodinėti žinias, įgūdžius. Džiaugiuosi, kad beprasidedant krizei ir baigiant diplominį turėjau pradėti dirbti vadybininko asistentu. Įrodžiau, kad jau turiu pakankamai žinių ir įgūdžių kilti aukščiau, tad po krizės prasidės dar vienas naujas gyvenimo etapas – būsiu vienas iš vadybininkų, kuo ir džiaugiuosi. Sunkus darbas duoda rezultatų.
Aš į bet kokį darbą žvelgiu iš komandos perspektyvos. Visi darbai ir darbuotojai lygūs, tu turi būti lyderis, kuriuo žmonės seka, o ne kurio bijo, turi rodyti pavyzdį. Jį visada matau prieš akis – tai mano vadovė, kuri turi kelių dešimtmečių patirtį, vadovauja šimtams žmonių, bet, pavyzdžiui, imasi poliruoti įrankius, kai piko metu tai darantys žmonės siunčiami padėti daryti kitus darbus. Svarbiausia – rezultatas, o pasiekti jo įmanoma tik tvirtai stovint ant žemės, o ne skraidant padebesiais.
– Jūs – išties puikus pavyzdys, kaip siekti tikslų, neužsisėdėti vietoje, dėl laimingesnio gyvenimo imtis kardinalių permainų. Ar visada turėjote lyderio savybių? Jos praverčia visada, o gal buvo ir pakišusios koją?
– Lyderio savybių turėjau visada, bet jos ne visada padeda. Lyderių žmonės kartais baiminasi. Kai pradėjęs dirbti naujoje sferoje nori išmokti vis daugiau, kilti karjeros laiptais, kolegos tavęs nesupranta. Kai kuriems pakanka to, ką tam tikru metu pasiekia. Man visada norisi daugiau ir, jeigu matau, kad nebetobulėju, ieškau sprendimų. Žmonėms visada kartoju, kad gyvenimas vienas ir reikia stengtis būti laimingiems, viskas mūsų rankose. Visada problemas galima išspręsti, tačiau reikia tai daryti pamažu.
Šiuo metu mano didžiausia svajonė, kad pasveiktų tėtis
– Minėjote, kad pasiilgstate šeimos, bičiulių. Ar daug žmonių atsisijojo, kai nutarėte pakelti sparnus? Sakoma, tokiais atvejais neretai supranti, kas buvo tavo tikrieji draugai.
– Ačiū Dievui, šalia visada buvo žmonės, kuriuos galiu vadinti tikrais draugais. Tokių, kurie nusisuko, nuo manęs neatsirado. O jeigu kas ir nusprendė, kad aš jiems neparankus, jie niekada ir nebuvo mano draugais, tad jiems išėjus iš mano gyvenimo nė nepastebėjau. Su tikrais draugais gali nesimatyti metų metus ir vėl susitikus jaustis tarsi nė nebuvai išsiskyręs. Su saviškiais taip ir jaučiuosi.
– Kaip suprantu, Australijoje norite likti ilgam? Kokie tolimesni jūsų planai? Kokios svajonės?
– Niekada nieko nebeplanuoju. Kaip ir minėjau, vadovaujuosi taisykle, kad reikia būti laimingam dabar. Štai neseniai sunkiai susirgo mano tėvas, tad artimiausiu metu važiuosiu jo aplankyti. Šeimai kaip niekada reikia mano palaikymo. Norėčiau gyventi Australijoje, ten jaučiuosi kaip namuose, tačiau kaip viskas susiklostys, vienas Dievas žino. Šiuo metu mano didžiausia svajonė, kad pasveiktų tėtis.
– Nuoširdžiai linkiu, kad ji išsipildytų! Vis dėlto, nepaisant bėdų, ar galima teigti, kad šiame gyvenimo etape jaučiatės laimingiausias?
– Jau seniai laimingas stengiuosi būti kasdien, nes kiekviena diena gali būti paskutinė. Taip gyventi mokau ir savo artimuosius. Tai nėra lengva, reikia dirbti su savimi, mokytis nedaryti dramų iš menkniekių, suprasti, kad kiekviena problema turi sprendimo būdus. Tiesiog reikia ne dejuoti ar verkti, o veikti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Martas Kalendra emigravo į Australiją: „Lietuvoje pasiekiau daug, galiu pasiekti ir kitur“
TAIP PAT SKAITYKITE: Žinių reporterio darbą iškeitęs į sportą Martas Kalendra siūlo paslaugą moterims – „treneris į namus“
