Menotyrininkai tavo kūrybą priskiria poparto stiliui. Pritari jų nuomonei?
Kartą iš gerbiamos meno ekspertės išgirdau: „Tokios tapybos, kokią atlieki tu, Lietuvoje nėra, bet ji tokia gali būti.“ Mano kūryba – moderni ir šiuolaikiška, o menotyrininkai joje išties dažnai įžvelgia poparto bruožų. Tačiau aš pati ne visai su tuo sutinku: poparto tapyba yra plokščia ir plakatiška, o mano vaizduojamos formos, nors iš ryškių, kontrastingų spalvų, sukonstruotos iš aiškių plokštumų, yra tūrinės.
Šis braižas mane persekioja dar nuo gimnazijos laikų, o panašiai kuriančių mūsų šalyje beveik nėra. Jeigu tokių ir atsiranda, vadinasi, mane kopijuoja (juokiasi).
Nors aš profesionali dailininkė ir diplomuota dizainerė, džiaugiuosi, kad nesu baigusi tapybos studijų: mokymosi įstaigose egzistuoja tam tikros taisyklės, mokoma laukti emocijų ir tik tada pulti prie molberto tapyti... Taip vieną akimirką neva viską tėkši ant lapo ir išliesi susikaupusią blogą energiją. Juoda, balta, pilka...
Ir šiaip jau lietuviai nėra pati laimingiausia tauta, dar ir kūrybą norima paversti niūria. Savąją aš saugau nuo tokių sulyginimų, todėl mano darbai interjere skleidžia tik gerą žinią ir spinduliuoja pozityvią energiją. Ne veltui vadovaujuosi šūkiu – „Menas turi džiuginti“. Mano tapybos darbai visada apgalvoti iki smulkmenų, juose nėra jokio atsitiktinumo, spalvas ir formas tobulinu tol, kol įsivyrauja harmonija. Deja, bet lietuviškame pilkame fone, ypač akademiniame lygmenyje, tai ne visada suprantama.
Penkerius metus nuo tada, kai baigei studijas, gyveni tik iš savo kūrybos. Vadinasi, žmonėms patinka tai, ką jiems siūlai?
Dažnai sulaukiu klausimo: „Ar kas nors perka tavo paveikslus?“ Galiu nuraminti – perka, perka, tačiau žmonėms nėra akcentuojama, kad namų jaukumui reikalingi meno kūriniai, o kabantys paveikslai tik puošia kambario sienas. Pasakysiu labai paprastai: geri menininkai gerai ir gyvena. Bohema visada bus, tačiau ji pati pasirenka tokį kelią. Juk dalis visuomenės dailininkus tik ir įsivaizduoja kaip bohemą, gyvenančią nepritekliuje.
O aš noriu gerai gyventi, nes niekas kitas, kaip tik tu pats, buto nenupirks ir valgyti neduos. Paveikslų kainas įvertinu pati ir į jokius rinkos dėsnius dėmesio nekreipiu. Kūrinio kaina, kaip ir jo tapymo laikas, tik mano pačios valioje ir niekas man sąlygų šiais klausimais nediktuoja. Būna, prie vieno paveikslo užtrunku pusę metų ar aštuonis mėnesius. Aš nieko nedarau per prievartą, nes ji darbuose labai aiškiai matoma.
Man pačiai turi norėtis prieiti prie molberto, todėl niekas manęs negali to priversti daryti, jeigu tądien nenoriu. Kai kurių savo darbų neparduodu – vienas jų kabo mūsų su vyru Mantu miegamajame. Pirmas ant drobės nutapytas paveikslas „Mano mylimiausi bateliai“ taip pat niekada nekabės kažkieno kito namuose. Nes ten yra pavaizduoti MANO mylimiausi bateliai (juokiasi).
Meniška gyslelė – tėčio palikimas?
Taip. Mano šviesaus atminimo tėtis Kazimieras Kišonas šalyje buvo gana žinomas baldų inkrustatorius, tikėtina, kad iš jo ir paveldėjau menišką sielą. Susieti savo gyvenimą su menu tvirtai apsisprendžiau įstojusi į Eduardo Balsio menų gimnaziją. Nuo to laiko menus studijavau daugiau nei dešimt metų: baigiau Vilniaus dailės akademiją, stažavausi Prancūzijoje.
Profesionaliosios kūrybos pradžioje buvau nusprendusi tik tapyti ir tai dariau pirmus dvejus metus. Tačiau šiuolaikiniame mene labai sunku save įsprausti į vienus rėmus: pasaulis platus, daug kelionių, įspūdžių, naujų idėjų. Ir jas visas norisi realizuoti, nes sudėtinga kurti vienoje srityje. Kam tik tapyti, jei kyla įvairiausių kitų sumanymų? Kodėl turiu save varžyti? Taip pradėjau kurti netradicines meno instaliacijas...
...iš kosmetikos priemonių!
Instaliacijos yra labai įdomi ir pasaulyje vertinama meno forma. Lūpų dažų instaliacijos buvo įkvėptos mano paveikslų, nes juose itin atsispindi moteriška linija: lūpos, lūpų dažai, moters siluetas. Meno objektas „Lūpdažis milžinas“ sumanytas prieš ketverius metus mano pirmai asmeninei parodai. Tik tada dar nenutuokiau, kaip bus sudėtinga surinkti tuos tris tūkstančius vienetų lūpų dažų, todėl šį sumanymą įgyvendinau praėjus dar metams.
Nuo tada ir pradėjau kurti netradicinius meno kūrinius: 5348 žurnalo iškarpų koliažą „Moderni lietuvaitė“, 1969 panaudotų nagų lako buteliukų vitražą „Stiklo pūtimas“, 18 399 vienetų lūpų dažų meno objektą „Lūpdažių bokštas“. Beje, meno instaliacijų kūrimas verčia tobulėti: visuomet noriu sukurti ką nors nauja, niekur nematyta.
O sugalvotai idėjai dažnai reikia sumanių konstrukcinių bei apšvietimo sprendimų, taip pat rasti finansavimą – tokiems projektams reikalingi dideli pinigai, todėl vienam pačiam labai sudėtinga tokius projektus sukurti tik iš savo kišenės.
Prieš kelis mėnesius pristatei savo naujausią instaliaciją „Lūpdažių bokštas“, ji puošia vieno didžiulio prekybos centro Honkonge erdvę. Ir su ja patekai net į Guinnesso pasaulio rekordų knygą.
Pamenu tą vasaros rytą, kai atsivertusi elektroninio pašto dėžutę radau laišką su prašymu Honkonge eksponuoti savo pirmąjį darbą – „Lūpdažį milžiną“. Klykiau iš džiaugsmo! Visame pasaulyje buvo ieškoma menininkų, kuriančių instaliacijas iš lūpų dažų, ir taip surado mane. Beveik kasdien kelis mėnesius susirašinėjome dėl projekto detalių ir galiausiai nusprendėme sukurti visiškai naują skulptūrą, kurią būtų galima užregistruoti Guinnesso rekordų knygoje.
Siunčiau daug eskizų, brėžinių, nes projektą pristačiau ne tik agentūrai, bet ir Guinnesso pasaulio rekordų atstovams, – su jais pasirašėme 25 puslapių sutartį. Sutartyje pabrėžiama, kad lūpų dažų skulptūra privalo būti sukurta nenaudojant jokių kitų medžiagų, tad mano pradinis planas – sukurti 3 metrų aukščio meno objektą iš 6 tūkstančių lūpdažių – patrigubėjo ir pasiekė 20 tūkstančių tūbelių.
Sukau galvą, kur rasti pirkti tokį didelį kiekį lūpų dažų, o juos visus gavau likus dviem savaitėms iki meno instaliacijos išsiuntimo į Honkongą! „Lūpdažių bokštą“ suklijuoti padėjo dešimt merginų ir tai įvykdėme per devynias dienas, o Guinnesso rekordų atstovė patvirtino: meno objektas „Lūpdažių bokštas“ yra didžiausia pasaulyje – 18 399 – lūpų dažų tūbelių skulptūra, kurios aukštis siekia 3,03 metro.
Tarptautiniai projektai tikrai žavūs, suteikia žinomumo, tačiau kartu ir sudėtingi, užkrauna didelę atsakomybę: skiriasi žmonių bendravimo kultūra, iš pradžių sunku suprasti lūkesčius, didelėse šalyse kitoks masto suvokimas. Smagi ir įdomi patirtis.
Drabužius ir baldus kuri taip pat iš noro dar labiau atsiskleisti?
Kartą, svarstydama, kuo apsirengti fotosesijai, pagalvojau, kad būtų įdomu jau nutapytų savo paveikslų fragmentus perkelti ant drabužių. Tuomet ir pasisiuvau keletą suknelių. O jos ėmė ir sulaukė moterų dėmesio, todėl pradėjau kurti palaidines su savo tapybos motyvais. Tiesa, dabar tai kiek apleidau...
O idėja dailinti baldus atsirado Stokholme, viešint baldų parodoje. Tada pamaniau: kodėl tapoma tik ant drobės? Tam puikiai tinka ir baldai. Taip ant svetainės kėdžių atkalčių atsirado pirmieji paukšteliai. Tokia kėdė – originalus interjero akcentas, juolab kad šiuolaikiniuose interjeruose beveik nebėra sienų, vien langai, todėl kabinti paveikslų dažnai nelieka kur.
Erdvus butas sostinės centre tapo ir tavo kūrybine studija. Gyventi ir kurti toje pačioje patalpoje nepabosta?
Apsigyvenusi su vyru iš karto nusprendžiau, kad nuosavame bute įrengsime ir mano studiją. Žinau, kad kiti gyventi ir kurti vienoje patalpoje negali, o man taip – daug patogiau. Anksti keltis, kur nors važiuoti... Užtat mano darbo diena be pabaigos (juokiasi). Savo bute ne tik pati tapau, bet ir vienu metu septyniems žmonėms vedu tapybos kursus.
Iš viso per metus turiu įvairaus lygmens devynias grupes, jose savo gebėjimą tapyti atskleidžia su menu visai nieko bendra neturintys asmenys: studentai ir šešiasdešimtmečiai. Netrukus turėčiau sulaukti ir pirmųjų vyrų, nes iki šiol džiaugiausi tik moteriška kompanija. Bet kaip mums visoms smagu kalbėtis – tikri vakarėliai pas mus čia vyksta, labai faina atmosfera.
Tavo vyras, informacinių technologijų specialistas Mantas Kubilius, atrodo, nuo meno kiek nutolęs. Neišgirsti frazės: „Kaip kartais sunku su tais menininkais...“?
Mantas to nėra pasakęs, bet anyta – taip (nusijuokia). Žinoma, juokais, nes jos vyras irgi menininkas. Galbūt todėl, kad tėtis dailininkas, Mantas pats turi labai gerą ir išlavintą skonį: nuo mažens jiedu kartu lankydavosi žymiausių dailininkų dirbtuvėse. Negana to, vyras man labai pagelbėja kuriant instaliacijas: nėra paprasta moteriai sulituoti tūkstantį du šimtus diodų...
