„Taip, mes pora. Su Efraimu mes kartu jau beveik metus, nors susipažinome prieš 2,5 metų, tuomet, kai keliavome po Lietuvą su knyga „Mūsiškiai“. Knyga išėjo, praėjo pusantrų metų ir štai situacija tokia, kokia yra“, – 15min kalbėjo R.Vanagaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aistė Petrauskienė, Žilvinas Montvydas: Nepriklausomos Lietuvos kartos atsakas R.Vanagaitei
E.Zuroffas – pasaulyje pripažintas žydų ir kitų tautinių mažumų gynėjas, kovotojas už tautos orumą. Tiesa, Lietuvoje jis vertinamas prieštaringai, jis į teismus pristatė šimtus Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių bylų.
„Ir aš prieštaringai linksniuojama, ką dabar daryti? Nieko nebijau, jei žmonės neturi ką veikti, tegu kalba, ką nori, manęs tai nelabai jaudina, tegul kalba ką nori. Aš žinau, ką darau gyvenime, todėl jau nieko nebijau. Bijau nebent aukščio, bet man niekas čia aukščiu negrasina“, – sakė R.Vanagaitė.
Rašytoja E.Zuroffui dėmesį skiria ir savo naujoje knygoje. „Taip, šiek tiek joje ir apie jį yra“, – kalbėjo ji.
Pasak R.Vanagaitės, ji jau kuris laikas gyvena tarp Lietuvos ir Jeruzalės. Kol kas jiedu kartu negyvena. „Aš negaliu, nesu to tikėjimo, manau, kad visai emigruoti negaliu, nes čia, Lietuvoje, – mano skaitytojai, mano temos, mano namai. Bet kažkaip gyvensim pasidalinę tarp dviejų šalių“, – kalbėjo R.Vanagaitė.
2016 metais Simono Wiesenthalio centras savo metinį apdovanojimą – „Drąsos medalį“ (Medal of Valor) – skyrė Rūtai Vanagaitei, kuri parašė knygą „Mūsiškiai“ apie 1941-ųjų žydų genocidą Lietuvoje.
Ketvirtadienio vakaras Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje buvo skirtas naujai R.Vanagaitės knygai „Višta strimelės galva“. Ją renginyje pristatė Rūtos dukra Adelė, specialiai šia proga atvykusi iš Austrijos, kur jau kurį laiką gyvena.
„Mano vaikai nėra skaitę nė vienos mano knygos, jie nieko apie mane nežino, todėl dabar, kai parašiau knygą ir žinau, kad jie jos vis tiek neskaitys, nusprendžiau, kad dukra man renginyje užduos tuos klausimus, kurių iki šiol nedrįso užduoti. Turėdama atsiskaityti prieš visuomenę, pirmiausia turėsiu atsiskaityti savo vaikui“, – 15min pasakojo R.Vanagaitė.
Rašytoja juokaudama retoriškai klausia – kokie gi vaikai skaito savo mamų knygas? Tačiau gal kaip tik pirmiausia vaikai turėtų tai daryti? „Jų tiesiog nepriversi, čia juk ne pamokas ruošti. Gal kai numirsiu, tada paskaitys. Tačiau į jos žiauriausius klausimus turėsiu rasti atsakymus ir išbalinti savo juodos vištos įvaizdį“, – pasakojo ji.
R.Vanagaitė jau ne vienoje savo knygoje atvirai apnuogina savo asmenybę, drąsiai kalba apie nepatogias tiesas.
Ne išimtis ir „Višta strimelės galva“. Ir nors tai jau penktoji autobiografinė autorės knyga, ji jos nevadina knyga vien apie save. „Čia pasakojamas mano gyvenimo kelias, kuriame patyriau labai daug įdomių įvykių, įvykių, kuriuos patyrė visa Lietuva. Savo gyvenime sutikau labai daug svarbių žmonių, kuriems čia taip pat skiriu dėmesį. Jie tam tikruose įvykiuose dalyvavo, juos stebėjo, todėl dabar galbūt bus įdomu į juose pažiūrėti iš šalies kitomis akimis“, – sakė ji.
Kalbėti apie save R.Vanagaitei – anoks iššūkis, ji sako savyje turinti pakankamai saviironijos, o ji neva kiekvienam mūsų yra labai svarbi. „Jei žmogus gali į savo gyvenimą pažiūrėti su saviironija, vadinasi, jis nėra toks silpnas“, – kalbėjo pašnekovė.
Originalus knygos „Višta strimelės galva“ pavadinimas taip pat turi atskirą istoriją. Jis gimė dar prieš keletą metų, kai kadaise Rūta sako internete prisiskaičiusi komentarų apie save, kurių vienas buvo itin originalus – šmaikštus internautas pavadino ją višta, su strimelės galva.
Šio ji sako ilgą laiką nepamiršusi ir iš jo sveikai pasijuokusi. „Tokį apibūdinimą taip pat priėmiau saviironiškai. Juolab kad Lietuvoje yra daug moterų, kurios vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu buvo pavadintos vištomis: jei tu sėdi namuose, tai tu – višta perekšlė, jei išeini į viešumą – tai tu nagla višta. Moterys Lietuvoje yra vištos, tik ne visos su strimelės galva“, – linksmai kalbėjo R.Vanagaitė.
O kas jai pačiai yra moteris-višta su strimelės galva? „Man pačiai tai netikėta. Savęs taip nevadinu, tačiau šis apibūdinimas – provokuojantis. Tai nesusireikšminusio žmogaus sugalvotas pavadinimas“, – sakė ji.
Knygoje autorė kalba ir apie „septynias gyvenimo pamokas“. Šios, pasak jos, apie viską – apie meilę, Tėvynę, Dievą. „Nugyvenus tiek metų, jos tampa svarbios, jomis norėjau ir pasidalinti. Pasidalinti tuo, ką pati gyvendama supratau“, – sakė R.Vanagaitė.
Prieš metus išleidusi knygą „Jis“, kurioje kalbama apie vyro kūną ir sielą, tuomet autorė sakė, kad savo naują knygą dedikuos anūkams. Nepaisant to, netrukus vėl grįžo prie moters temos.
„Negaliu nerašyti apie moteris ir moterims. Pati esu moteris, todėl manau, kad reikia padrąsinimo ir kitoms. Jei aš, būdama 62 metų, esu kupina energijos ir noriu gyventi, noriu džiaugtis gyvenimu, vadinasi, ir kitos gali. Per anksti mes save nurašome. Rašau tam, kad moterys per anksti savęs nenurašytų – gyvenimas tau šypsosi bet kada, jei tik tą šypseną priimi“, – kalbėjo rašytoja.
Šiandien R.Vanagaitė sako turinti minčių dar mažiausiai trims knygoms, nors kiekvieną knygą ji vertina kaip riziką – juk niekada negali žinoti, patiks ji skaitytojams, sudomins, ar ne.
„Bandau būti nuoširdi, mandagi, stengiuosi suprasti kai kuriuos dalykus, pateikti juos patraukliai. Taip, knyga gana atvira, nors nemanau, kad pažeidžiau kieno nors iš mano aprašytų žmonių jausmus ar privatumą. O į save taip pat stengiuosi žiūrėti per atstumą – save tyrinėju su tam tikra distancija“, – kalbėjo R.Vanagaitė.
„Vištą strimelės galva“ autorė labiausiai rekomenduoja atsiversti visoms, per 40-metį perkopusioms moterims, kurios prisimena ir sovietinę santvarką, ir laisvės, Nepriklausomybės laikus. „Vadinasi, jos prisimena tą patį, ką ir aš, todėl tikiuosi, kad knyga joms įkvėps daugiau optimizmo“, – sakė R.Vanagaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: R.Vanagaitė – atvirai apie savo gyvenimą: internetinę meilę, dabartinį draugą ir didžiausią kiekvienos moters tragediją
