Į Andriaus Mamontovo improvizuotą renginį, albumo perklausą, susirinkę žmonės susėdo priešais gėlėmis papuoštą sceną, kurioje stovėjo stalas, o ant jo – garso pultas.
Prieš paleidžiant naujausias dainas, oficialiai pasirodysiančias penktadienį, atlikėjas tarė keletą žodžių visiems susirinkusiems.
Jis papasakojo, kad albumą kūrė pernai bei šiemet ir pasidžiaugė dėl karantino atsiradusiu laisvu laiku, kurį galėjo pilnai išnaudoti kūrybai ir neišsiblaškyti dėl įvairių susitikimų ar kitų gyvenimiškų reikalų. Atlikėjas taip pat paminėjo, kad nuo praeito albumo „Perlai ir sakuros“ išleidimo dienos praėjo lygiai metai.
Renginį organizavo Berlyne gyvenanti A.Mamontovo dukra Viktorija, o albume galima išgirsti ir būgnais grojantį muzikanto sūnų Andrių.
Į albumo perklausą atėjo ir jo viršelio dailininkė Jolita Vaitkutė su vyru Silvestru bei A.Mamontovo grupės nariai Eimantas Belickas ir Tomas Andrijauskas.
Šią savaitę pasirodysiantis albumas išleidžiamas kompaktinėje plokštelėje, o vinilinės plokštelės formatu jis turėtų pasirodyti metų pabaigoje ar kitų pradžioje.
Išankstinės albumo perklausos akimirkos – galerijoje:
Po išskirtinės albumo perklausos muzikantas sutiko plačiau papasakoti apie savo būseną ir albumo kūrimo procesą 15min skaitytojams.
– Jeigu naujausią albumą būtų galima apibūdinti vienu žodžiu, koks jis būtų?
– Nežinau, ar jį galima apibūdinti vienu žodžiu. Aišku, galima pabandyti jo ieškoti, tik neįsivaizduoju, ar reikia. Manau, kad geriausiai jam tinka tiesiog „paleisk“. Vis dėlto, jį apibūdins kiekvienas perklausęs, o mano apibūdinimas nėra toks svarbus, koks yra klausytojo.
– Ar su tuo žodžiu „paleisk“ iš tikrųjų norėjote ką nors paleisti? Esu girdėjusi, kad atlikėjai savo albumais tarsi apibendrina, užfiksuoja nueitą kelią per tam tikrą laikotarpį.
– Be abejo. Albumas yra tam tikras dainų rinkinys, kurios turi tikrą arba menamą siužetinę liniją. Tai gali būti stilistiškai panašiai skambančios arba vienodą temą turinčios dainos.
Galima išleisti po atskirą dainą, kas šiuo metu yra visai populiaru, arba mini albumą, o didelis, pilnas albumas yra tada, kai iš tų visų dainų gali sudėti istoriją.
Kalbu apie tai, kad paleisti reikia dalykus, kurie kažkada atrodė skaudūs. Visi turime išgyvenimų, kurie yra skausmingi ar netgi trauminiai. Net ir kai jie praeina, mes juos vis tiek atsimename ir jaučiame skausmą, o laikui bėgant prie jo priprantame, neduodame sau ramybės. Todėl manau, kad visą tą blogą patirtį tiesiog reikia imti ir paleisti ir nebesijausti įžeistu, nuskriaustu ar įskaudintu, nes tai jau seniai praėjo. Atrodo, kad yra senaties terminas, kada jau reikia nustoti kankintis dėl dalykų, kurie buvo ir leisti sau gyventi toliau.
Daina „Paleisk“ yra būtent apie tai ir visas albumas kalba apie išgyvenimus, kurių jau nebėra. Norisi atsisukti į gražius dalykus, kurie priverčia nusišypsoti ir atneša į gyvenimą šviesos. Dėl šios priežasties albumo nuotaika pereina iš tamsesnės į šviesią.
Atrodo, kad yra senaties terminas, kada jau reikia nustoti kankintis dėl dalykų, kurie buvo ir leisti sau gyventi toliau.
– Kaip atskirti, kada reikia priimti, o kada – paleisti?
– Manau, kad paleisti reikia tada, kai pagalvoji, kad jau reikia paleisti (šypsosi). Kartais tam, kad paleistum tam tikrus dalykus, reikia atleisti.
Tai nereiškia, kad reikia bandyti užmiršti tai, ką patyrei, bet tiesiog kartais tuos skausmingus patyrimus reikia įvertinti ir suvokti, kodėl jie įvyko, kokias pamokas per juos išmokome, rasti jiems vietą atmintyje, ten padėti ir daugiau nebeliesti.
Kartais tam, kad paleistum tam tikrus dalykus, reikia atleisti.
– Galbūt ne tik skausmingus dalykus reikia paleisti, bet kartais – ir džiaugsmingus...
– Nereikėtų prisirišti prie nieko. Kaip sako, neprisirišti nei prie pagyrimų, nei prie kritikos. Verta išgyventi visus tuos dalykus: jei aplanko džiaugsmas – džiaugtis, jį pajusti, kai jis yra čia ir dabar. Kai jis praeina, žmonės ima tikėtis, kad džiaugsmą vėl ras toje pačioje vietoje, bet taip nebūtinai nutinka. Jeigu leidi sau čia ir dabar išgyventi džiaugsmą, jis veikia teigiamai, tad gal gerų dalykų nereikia paleisti, juos reikia priimti.
– Ne tik šiame albume, bet ir apskritai jūsų kūryboje dažnai nuskamba egzistenciniai klausimai, bandoma spėlioti, kas yra mirtis, kas po jos. Vienoje dainoje net nuskambėjo prašymas po mirties išbarstyti pusę pelenų kalnuose, o kitą – paleisti plaukti kartu su upe. Ar mirties tema jus nukelia į liūdną foną?
– Ne, mirties tema man visada buvo įdomi, nežiūriu į ją liūdnai. Žmonės dažnai bijo mirties, kai kurie turbūt dėl to ir neklauso mano kūrybos, nes nori užmerkti akis ir apsimesti, kad mirties nėra.
Mirtis yra tai, kas neišvengiamai nutiks bet kuriai gyvai būtybei, bet kuriam gyvam sutvėrimui. Man įdomu, kaip ši tema mus veikia, kokia jos reikšmė mums, pasvarstyti, kas gali ir ko negali būti toliau.
Visiškai nebijau šios temos, todėl vis prie jos grįžtu savo kūryboje. Man įdomu kalbėtis apie mirtį lygiai taip pat, kaip ir apie meilę ar gyvenimą. Tai yra amžinos temos, o mirtis dar turi ir paslapties elementą. Juk nieks iki galo nežino, kaip ten yra, tik prisigalvoja įvairių dalykų, kaip galėtų būti, nes nori susikurti iliuziją, kad yra kažkas toliau. Čia yra paslaptis, kurią visi anksčiau ar vėliau sužinosime, tačiau negalėsime papasakoti kitiems, todėl tai yra labai intriguojanti tema.
– Taip pat dar vienoje jūsų dainoje skambėjo žodžiai „o vasara baigta“. Smalsu sužinoti, kokia jums buvo ši vasara.
– Turėjau šią vasarą keletą nuostabių koncertų. Tiksliau, visi jie buvo puikūs. Pasirinkau groti senas, „Foje“ grupės laikų dainas. Man pasirodė, kad žmonės buvo pasiilgę kažko stabilaus, kažko, ką jie žino, tad man ir nesinorėjo užkrauti jų naujomis dainomis. Norėjosi kartu su visais prisiminti, kas yra koncertas ir koks jausmas, kai dainuoja visi kartu.
Norisi dovanoti žmonėms saugumo jausmą. Koncertai buvo džiugūs, nes žmonės dainavo nuo pradžios iki pabaigos visas senas dainas. Man tai suteikė daug džiaugsmo.
Pastebėjau, kad apskritai daugiau žmonių susirinko į tuos koncertus, kuriuose jau žinojo, kas jų laukia. Didelė dalis jaučiasi nesaugūs šioje situacijoje, nežino, kas bus, nes vis dėlto tai yra jau daugiau nei metus besitęsianti situacija. Nieks nežino, kiek dar tai tęsis, tad koncertų metu norėjosi visą tai kompensuoti ir leisti klausytojams užmiršti tą nesaugumą bei padėti pasijusti saugiai ir laisvai. Džiaugiuosi, kad šį tikslą pasiekti pavyko.
– O kaip šioje neaiškioje karantininėje situacijoje jaučiatės jūs?
– Aš žinau, kad tai praeis, kad taip nebus amžinai. Niekas nebūna amžinai, kaip ir bet kokia žmogiška būsena ar jausmas nebūna tokie pat. Taip ir pandemija, ar kitais, ar 2023 metais, turėtų praeiti.
Turėjau daug laisvo laiko, galėjau susitvarkyti savo archyvus, pasėdėti prie naujos kūrybos, paeksperimentuoti, paieškoti naujų išraiškos formų, papaišyti, parašyti, pafotografuoti. Visą laiką skyriau kūrybiniams ieškojimams ir atradau naujų spalvų ir įkvėpimo.
