Garsiai prabilti apie savo gyvenimo lūžius ir pokyčius, apie tai, su kuo susiduria žmonės, nusprendę keisti savo gyvenimo būdą ir bandantys ieškoti tikrosios laimės, Ievą Zasimauskaitę paskatino pokalbis su draugu.
„Šnekėjausi su draugu, kuris pasakojo, kad šeima jo visiškai nepalaiko jau ilgą laiką, nes jis bando keisti savo gyvenimo būdą: domisi vegetarizmu, atsisakė alkoholio. Jie nori atkalbėti, kad jis grįžtų į normalų gyvenimą. Labai liūdna dėl to“, – Žmonės.lt kalbėjo Ieva.
Mergina pasakoja, kad pakeisti senus įpročius nėra lengva: kai žmogus ima keisti savo gyvenimą, jis tampa fanatiškas, o artimieji to paprasčiausiai išsigąsta, kartais net smerkia.
„Kai žmogus tampa vegetaru, atsisako alkoholio ar pradeda gyvenimą link Dievo, kaip mano atveju, tai iš pradžių visą savo filosofiją pradeda kišti kitiems, bando įrodyti, kad visi taptų tokie patys. Prasideda toks fanatazimas...
Artimieji to išsigąsta, galvoja, kad priklausai kokiai sektai, kad tave užbūrė. Tačiau taip yra todėl, nes bandai parodyti, kad gerai jautiesi, bet nelabai moki išreikšti emocijas. Vėliau toks gyvenimo būdas tampa norma, tau nebereikia niekam to įrodinėti, nes jautiesi gerai“, – sakė ji.
„Man atrodo, kad tokiame kelyje ne tu stengiesi palikti savo artimuosius – kaip tik stengiesi išlaikyti santykius ir daryti gera kitiems. Bet tuomet esi kaip mažas vaikas – labai dažnai krenti ir tau reikia atsistoti, bet kartais nebepavyksta, ir artimieji neišlaiko tavo tų pasikeitimų, ir nebegali su tavim būti.“
I.Zasimauskaitė džiaugiasi, kad nusprendus keisti savo įpročius, šeima ją palaikė ir niekada nesmerkė. Pasak Ievos, pačioje pradžioje artimųjų palaikymas yra itin svarbus, nes tuo metu žmogus jaučiasi kaip niekad vienišas, nusisuka ir daugelis draugų.
„Kai tapau vegetare, šeima liepė kraują dažniau tikrintis, – juokėsi Ieva. – Aišku, kad buvo baimių, kad sirgsiu. Mama bijojo, kai pirmąkart į Indiją išvažiavau, nes galvojo, kad negrįšiu. Bet aš niekada nenusisukau nuo savo šeimos, visada viską nuoširdžiai pasakodavau, niekada nemeluodavau ir nebandydavau kažko nuslėpti. Tad tėvai ėjo koja kojon su manim, nors ir daug dalykų nesuprato. Bet jie buvo šalia.“
„To palaikymo iš pradžių labai trūksta, jautiesi vienišas, eidamas prieš visą srovę. Galvoji, kad gal kažką blogai darai, nors žinai, kad taip pačiam yra geriau. Kai kurie draugai taip pat nusisuka nuo tavęs, nes nebevaikštai į klubus. Bet iš kitos pusės supranti, kad tie žmonės tau ir nebuvo draugai. Juk niekada nežinai, kas gyvenime gali nutikti – gali susilaužyti stuburą, nebevaikščioti ir lygiai taip pat niekada neisi į klubą. Tai, vadinasi, gal ir tada nuo tavęs nusisuktų tie žmonės, kuriuos laikei draugais.
Iš pradžių būna labai liūdna, apima nusivylimas viskuo, bet po to atsiranda nauji draugai ir tikrieji draugai išlieka, o šeima tampa kur kas artimesnė. Viskas geriau būna“, – šypsojosi Ieva.
I.Zasimauskaitė pripažįsta, kad iš pradžių taip pat nepritarė, kai jos širdies draugas Marius Kiltinavičius nusprendė keisti gyvenimo būdą: „Man irgi buvo keista, kai Marius pradėjo domėtis šiais dalykais, sakiau: „Kaip tu dabar negersi alkoholio, kaip mes dabar neisim į klubus?“ Galvodavau, kad juk toks mūsų gyvenimas, ką mes dabar darysim? Būsim namisėdos, kaip kalėjime. Bet supratau, kad tik dabar nebesijaučiu kaip kalėjime, nes tik dabar esu absoliučiai laisva nuo šių dalykų.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaune susituokė dainininkė Ieva Zasimauskaitė ir krepšinio treneris Marius Kiltinavičius
Keisti požiūrį į gyvenimą Ievą paskatino paauglystėje apėmusi depresija. Kai vieną dieną baigėsi muzikiniai šou, baigėsi laimė. Tada Ieva nusprendė keisti savo gyvenimo būdą, kur ir rado laimę.
„Man gal buvo 16 metų, kai prasidėjo „Chorų karai“, viskas buvo „ant bangos“, fainai. Vieną dieną viskas baigėsi ir apėmė tokia tuštuma, supratau, kad nieko nebeturiu, nes tik tuo gyvenau visą savo paauglystę. Tada supratau, kad manęs nebetenkina naktiniai klubai, alkoholis ir kiti dalykai – tai tapo bergždžias laiko švaistymas. Ir užpuolė depresija, reikėjo kažko griebtis.
Iš pradžių mečiau alkoholį, supratau, kad tai į gera neveda, tai manęs nedaro nei sąmoningesne, nei laimingesne. Pradėjau vaikščioti į Dariaus Ražausko paskaitas, kurios mane labai įkvėpė, atsakė į visus klausimus. Tada stebėjausi, iš kur jis viską taip žino, bet galiausiai supratau, kad kas trečias žmogus susiduria su panašiomis problemomis, tik mes nelabai žinome, kur kreiptis, ir bijome tai daryti“, – teigė Ieva.
Ieva Zasimauskaitė savo išgyvenimais pasidalijo ir feisbuke:
„Kartais nesuprantu... Kodėl mes nemokam galvoti apie kitą, iš tikrųjų galvoti apie kitą ir pabandyti suprasti tam tikrus žmogaus veiksmus nekaltinant ir neieškant blogybių... Kodėl mes nenorim nors kartą gyvenime nebūti egoistais, savanaudžiais ir pabandyti suprasti savo artimą žmogų ir būti šalia jo nekaltinant ir neieškant blogybių? Kodėl mes bijome dalykų, kurių nesuprantame? Kodėl mes ieškom klaidų ten, kur geriau ieškotume gėrio ir pliusų? Kodėl mes atmetame viską, kas nėra pagal mus ir ne dėl mūsų?
Man labai liūdna, kai girdžiu, jog šeimos ar draugai nepriima žmogaus, kuris bando pakeisti savo gyvenimo būdą, bando atsisakyti alkoholio, savo blogų savybių, bando ieškoti kažko tikro, bando nebūti nelaimingu ir ieško kelio į laimę. Aišku, kad žmogus klysta 10000 kartų ir jam neišeina, bet ar dėl to reikia atkalbinėti žmogų nuo jo pasirinkto kelio? Ar dėl to reikia smerkti savo artimą žmogų?
Mano šeima yra nuostabiausias pavyzdys, kuris įrodo, jog šeimos palaikymas yra pats svarbiausias. Kelias ieškant sąmoningo gyvenimo su Dievu, su Visata, su pasauliu yra žiauriai sunkus ir jis labai kitoks nei įprastas.
Kartais pats nieko nebesupranti, nors ir žinai, kad eini teisingu keliu. Juk aišku, kad alkoholikui nereikia vartoti alkoholio, bet jam tai atrodo keista ir kartais ne visai gerai, nes visi aplink jį vartoja. Čia kartais atrodo panašiai... Aišku, kad nereikia daryti to ar ano, bet juk visi daro ir feisbuke deda laimingas nuotraukas...
Bet pasigilinus į žmonių gyvenimus... Noras nusižudyti yra pas tiek daug žmonių, kad aš net negaliu patikėti... Bet ko mes laukiame? Ar ir toliau smerksime tuos, kurie bando išeiti iš depresijos liūno ir nori tapti laimingais? Ar pabandysime juos suprasti ir negriausime jų vidaus... Nes ne TIE žmonės palieka artimuosius, o artimieji nusisuka nesupratę, neišgirdę ir neįkalbėję grįžti į NORMALŲ gyvenimą, kur visi LAIMINGI, nes pažiūrėk, jie keliauja, jie tą ir tą daro... O mes?!
Aš visiems atrodžiau laimingiausias žmogus žemėje, kai sėdėjau pas psichologę ir maldavau jos padėti... Tai kokia ta realybė...? Man ir šiandien neišeina būti absoliučiai laimingai ir viskuo patenkintai, nerėkti ir neverkti, ir nepykti... BET aš nebenoriu mirti, nebenoriu mesti muzikos, nebenoriu nusisukti nuo visų... Anaiptol, aš noriu išmokti, nes tik dabar jaučiu, kad pradėjau gyventi...
Aš Jus labai myliu už tai, kad įkvepiat ir neleidžiat sustoti... Ir visiems linkiu pradėti klausytis savo artimo... Ir pabandyti suprasti kodėl...“, – mintimis dalijosi Ieva.
