„Man šis koncertas – visiška staigmena, sakyčiau, tikras siurprizas! Nežinau nė ko tikėtis, tačiau vien pagalvojus apie jį apima labai geros emocijos. Džiaugiuosi, kad visa mano chebra – draugai, pažįstami, kad nepatingėjo, susiėjo... Žinote, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad gyvenime sulauksiu man skirto labdaros vakaro, o va štai kaip likimas viską sudėlioja“, – kalbėdamas su 15min šypsojosi Andrius Kulikauskas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sunkiai sergančiam Andriui Kulikauskui kolegos muzikantai rengia paramos koncertą „Būn tep“
Liga po vieną nevaikšto
Muzikantas – sunkiai serga. Per pastaruosius porą metų jį parklupdė viena už kitą nemalonesnės ligos. Iš pradžių – insultas, o tuomet, kai jau atrodė, kad pavyksta atsitiesti, smogė dar viena tiksinti bomba – 2017 metų sausį A.Kulikauskas išgirdo diagnozę, jam – tarpuplaučio vėžys.
O jis į dienos šviesą išlindo visai nekaltai – tuomet, kai prieš metus, 2016-ųjų lapkritį, koncertuodamas Šv.Kotrynos bažnyčioje ir išėjęs į lauką užtraukti dūmo A.Kulikauskas peršalo. Varginantis kosulys nesibaigė ištisą mėnesį, kol galiausiai gydytojai išsiaiškino tikrąją priežastį.
„Mano imuninė sistema buvo nusėdusi, ir pasigavo ligą kaip žvejyboj. O toliau jau laukė rimtesnis gydymas“, – kalbėjo A.Kulikauskas.
Nuolatiniai vizitai pas medikus, daugybę tyrimų, sustojęs laikas gulint ligoninėje ir nuolatinis lankymasis Nacionaliniame vėžio institute, kur muzikantui buvo atlikti švitinimai, septyni chemoterapijos kursai.
Medikai išleido, sako – iki sausio esi laisvas. Tai ir jaučiuosi kaip laisvas. O tuomet jau reiks iš naujo patikrinti, kaip tas mano žvėris laikosi, ar tebėra narve.
Dabar, kaip pats sako, – ramu. Net juokauja, kad ne tiek ir daug, „juk Tallat-Kelpšoj (Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, – red.) penkis kursus baigiau, tai ką čia“, – sako menininkas.
Kitas apsilankymas pas gydytojus A.Kulikauskui numatytas sausio mėnesį. „Žiūrėsim, kaip čia bus. Medikai išleido, sako – iki sausio esi laisvas. Tai ir jaučiuosi kaip laisvas. O tuomet jau reiks iš naujo patikrinti, kaip tas mano žvėris laikosi, ar tebėra narve“, – apie ligą kalbėjo jis.
Kai dar telefonu tarėmės dėl susitikimo, A.Kulikauskas patikino – šiandien jis jaučiasi tikrai neprastai. Gal vienu metu apetito didelio neturėjo, tačiau vaistai sutvarkė viską. O ir „galva švari, protas sveikas, veikia normaliai, tik plaukai nuslinko“ – taip savijautą apibūdina pats muzikantas.
Esą labiau dėl jo sveikatos jaudinasi šeima, o jis pats – gal kiek mažiau gyvybingas, tačiau lygiai toks pats, kokį jį daugelis pažįsta: ir kokį aštresnį sąmojį suraityt mėgsta, ir darbų per daug neišsižadėjo – kiek gali, tiek apsiima, ir sudėjęs rankų anaiptol nesėdi.
Darbų mažiau, tačiau veiklos netrūksta
„Gulėdamas Santariškėse neiškenčiau: dešimt dienų vieną kartą, vėliau vėl tiek pat – nieko neveikimas ne mano būdui. Negalėjau net pagalvoti, kad gulint ligoninėje mano vienintelis prasiblaškymas būtų įsisukus į chalatą slampinėti koridoriais nuo vienos palatos prie kitos. Nusileisti į pirmą aukštą nusipirkti laikraštį ir vėliau jį visą dieną vartyti? Ne. Todėl sakiau sūnui – daryk ką nors! Tai jis atvežė man laptopą, klaviatūrą, o aš užsidėjęs ausines sau po kelias valandas palatoje grodavau. Sesutė ateidavo, pastatydavo lašelinę, sutvarkydavom reikalus ir aš toliau groju“, – pasakojo A.Kulikauskas.
Šiandien jis namuose sako grojantis po 3–4 valandas. „Daugiau nesinori“, – prasitaria. O jei jau ūpas didesnis skambinti apima, jei pasiilgsta tikro fortepijono skambesio, tuomet į Mokytojų namus užsuka, užsidaro kokioje auditorijoje ir groja, groja.
Tiesa, po 2015-aisiais netikėtai tarp repeticijų pietaujant restorane ištikusio insulto groti tapo kiek sunkiau – po ligos muzikantui buvo kuriam laikui aptirpusi dešinė ranka, o ir dabar vieną pirštą jis sunkiau valdo. Kaip pats sako, nenori tas pirštas jo klausyti ir nors tu ką. „Sunku, bet aš treniruoju jį, dirbu. Šiek tiek ir prasilankstė, nors ir dabar tas vienas pirštas lyg ne mano, lyg ne savas.“
Su A.Kulikausku susitikome sostinės Fabijoniškių rajone, kavinukėje netoli jo namų. Šalia miškelis, kur muzikantas mėgsta kasdien valandėlę kitą pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro. Tam tikra prasme sako esantis net laimingas – anksčiau tokiai veiklai neretai pritrūkdavo laiko. Kaip ir pritrūkdavo laiko sau – jo dabar turi kiek daugiau.
Tiesa, tą laiką sau jis vertina atsargiai – jo neva niekad per daug nebuvo, taip ir dabar – jau, rodos, kokią popietę susiplanuoja nieko neveikti ir šast – vėl koks susitikimas, koks darbelis išpuola. Bet dėl to A.Kulikauskas per daug neišgyvena – nors save vadina iš prigimties tinginiu, be veiklos sako sunyktų, žmogus turi būti užsiėmęs!
Ėmė labiau vertinti laiką
„Apskritai man diena brangesnė pasidarė. Po visų mano „kurortų“ Santariškėse norisi prasmingiau ją praleisti. Ne kaip anksčiau – ėjo praėjo, tebūnie, kažko nespėjau, nenuveikiau, bus kita. O dabar... ėmiau labiau vertinti veiklą, kuriai skiriu savo laiką“, – sakė A.Kulikauskas.
Kompozitorius šiuo metu dirba prie naujo Keistuolių teatro spektaklio vaikams, rašo jam muziką. Taip pat ketina išleisti savo dainų albumą. „Beliko įrašyti tris paskutines dainas“, – šypsosi. Jų naujame albume bus 16, o albumas jau beveik paruoštas. A.Kulikauskas prasitarė svarstęs jį išleisti būtent lapkričio 11 dieną, kuri neplanuotai, bet simboliškai būtų sutapusi su jam kolegų skiriamu koncertu. Tačiau planus teko šiek tiek atidėti. „Nebuvo įkvėpimo, nesidirbo – pagrodavau, neišeidavo, todėl pagalvojau, kad nereikia forsuoti – kada išleisiu, tada“, – sakė.
Dabar pagaliau jis rado laiko ir savo senesniems kūriniams sudėlioti, išrašyti natas – tą A.Kulikauskas jau seniai norėjo padaryti, bet vis atidėliodavo. „Esu tas batsiuvys, kuris vaikšto suplyšusiais batais. Kolegos Vytauto Kernagio daugiau kaip 100 dainų išrašiau, sudėliojau natas fortepijonui, kad kiekvienoje mokykloje vaikai galėtų ir „Baladę apie Severiutę“ pagroti, padainuoti, ir „Milžinus“. Tris tomus Vyto dainų išleidau natomis. Noriu, kad visa Lietuva žinotų jo dainas. Todėl taip ir rašau – kaip kiti tekstą, taip aš – nateles“, – 15min pasakojo A.Kulikauskas.
Šiandienėje A.Kulikausko dienotvarkėje vietos randa ir mažesni koncertai – tokie, kai tenka koncertuoti, pavyzdžiui, kokioje bibliotekoje. Tokius jis itin mėgsta. Panašius susibūrimus muzikantas vadina ramesniais: ateina žmonės valandėlei, paklauso jo muzikos, po koncerto visi pakalba ir skirstosi kas sau – jokių didelių pasiruošimų, jokių būgnų, jokio triukšmo, pompastikos, tik poezija, dar birbynė kokia – žavinga.
Vešlius plaukus pakeitė stilinga kepurė
Po chemoterapijų seansų pasikeitė ir muzikanto išvaizda – jam teko atsisveikinti su vešliais liūto gaurais. Priprasti nelengva, ypač kai išskirtine šukuosena muzikantas džiaugėsi mažiausiai 30 metų. Ji jau buvo spėjusi tapti ypatingu jo bruožu – pamatęs A.Kulikausko plaukus su niekuo kitu jo gatvėje nesupainiotum.
Tačiau jis pats į pasikeitimus žiūri kaip į naują etapą. O ir savo buvusią šukuoseną vadina gyvenimo bajeriu. „Nuvažiuodavom anksčiau su kompanija prie ežero, nušokdavau nuo tiltelio ir kai išlįsdavau iš vandens, visa chebra žiūrėdavo negalėdami patikėti – mano galva likdavo sausa. Aš ir pats juokdavaus, o ir smagu būdavo – išlendu iš vandens, o šukuosena ta pati! Gal kiek nuo slėgio susispausdavo, bet vizualiai atrodydavau kaip nenėręs“, – linksmai prisiminė A.Kulikauskas.
Po to, kai plaukai nuslinko, jis prisipažino dar kurį laiką jautęs refleksą - vis bandydavo juos sušukuoti. O darbas čia, sako, patikėkite, nemenkas - tokią galvą sušukuoti!
„Dar kurį laiką vis prieidavau prie veidrodžio ir tiesdavau ranką šukų. O tada tik žiū – nėr gi ką šukuot! Pamirštu, kad tų plaukų nebėra. Tačiau naujas stilius man irgi patinka. Nuėjęs į prekybos centrą galiu ramiai sau vaikščioti, niekas pirštais nebebado. O taip būdavo – eini gatve ir visi atsisuka, vaikai rodydavo pirštais į tuos plaukus. Dabar susiliejau su minia. Kitaip tariant – visuomet būdavau ant optinio taikiklio, o dabar įgijau tam tikro privatumo“, – kalbėjo A.Kulikauskas.
Dabar jis net naują įvaizdžio akcentą sugalvojo, tiksliau tuo pasirūpino žmona – muzikantas galvą pridengia stilinga kepure. „Žmona čia mano stilių formuoja, rado spintoje, sako, nešiok, čia tau po visų nuotykių.“
Svarbiausia – pozityvumas
A.Kulikauskas kalbėdamas apie ligas nepraranda humoro jausmo. Pasak jo, jei jau šis dingtų – tuomet būtų liūdniau, esą pajuokavimas, pozityvus požiūris į gyvenimą skatina nenuleisti rankų, išlikti kovotoju.
„Kartais tik pagalvoju, kad jei jau ligos po vieną nevaikšto, tai kas manęs laukia toliau? Ko dabar tikėtis? Tačiau nieko mes čia nepriplanuosim, nieko neprisinervinsim. Reikia ramiau žiūrėti į gyvenimą, plačiau – kaip kad Nemunas plačiai teka. Reikia plaukti“, – mintimis dalijosi A.Kulikauskas.
15min primena, kad A.Kulikauskui skirtą paramos koncertą „Būn tep“ kolegos ir bendražygiai organizuoja lapkričio 11 dieną Vilniuje, klube „Legendos“. Čia planuoja pasirodyti ir pats muzikantas. „Reiks kažkaip padėkoti draugams“, – sakė jis.
Visi bilietai į renginį parduoti iki jo likus gerokai daugiau nei savaitei. Pinigai, gauti už bilietų pardavimą, bus skirti A.Kulikausko gydymui.
Norintieji padėti iš Plungės kilusiam, bet daugybę metų Vilniuje gyvenančiam muzikantui, kviečiami savo paramą pervesti į Plungiškių draugijos sąskaitą LT084010043000045047.
