Su šešiais Lietuvos medikais, vasario 26 dieną išvykusiais į Kijevą padėti per protestus nukentėjusiems žmonėms, į Ukrainos sostinę išskrido ir fotografas.
„Per visą dieną prisižiūrėjęs žmonių skausmo ir nuovargio, laužų dūmų persunktais drabužiais sėdėjau viešbučio numeryje ir tvarkiau nuotraukas iš Maidano aikštės... Netikėtai paskambino misijos koordinatorė: „Yra galimybė pamatyti Janukovyčiaus vilą.“ Po valandos mes jau buvome dvidešimt kilometrų nuo Kijevo, Mežigorjėje, – kalbėdamas su žurnalu „Žmonės“ netikėtą vakarinę ekskursiją prisimena Augustas. – Į rezidenciją mus atlydėjęs lietuvis buvo vienas iš Euromaidano savigynos būrių koordinatorių, todėl ten jį visi pažinojo, visur įleido. O aš turėjau neeilinę galimybę viloje fotografuoti tiek laiko, kiek man reikėjo. Paprastai žurnalistų ar smalsuolių ekskursijas pavedžioja gerą valandą, parodo kelias patalpas, ir viskas. O man užrakintų durų rezidencijoje beveik nebuvo. Neįleido tik į paties Janukovyčiaus miegamąjį ir dar kelis kambarius, kur buvo laikomi brangiausi, vertingiausi daiktai, kad jų neišvogtų.“
Auksas, krištolas, SPA centras...
Beveik pusantro šimto hektarų teritorijoje išsidėstęs kone visas miestelis: penkių aukštų vila, didžiulis parkas su skulptūromis, zoologijos sodas, šaudykla, golfo ir futbolo laukais, nuosava degaline, kelių šimtų kvadratinių metrų ploto SPA centras su baseinu, dar – kolekcinių automobilių garažas. Ekspertai jau spėjo suskaičiuoti, kad vien Janukovyčiaus automobilių kolekcija verta 10 milijonų litų. Apžiūrėti visas valdas lietuviui fotografui sutrukdė nakties metas: tam būtų prireikę visos dienos ir bent jau dviračio norint apvažiuoti teritoriją. Tiesą sakant, įspūdžiui gauti užteko ir rezidencijos krištolo sietinų spindesio...
„Pirmame vilos aukšte kiekviename žingsnyje kartojau: „Vau...“ Bet kuo ilgiau vaikštai, tuo labiau suvoki, kad ta didybė niekaip nesibaigia: daug brangaus medžio, greičiausiai ąžuolo, daug auksuotų detalių, daug krištolo, daug brangiausios technikos. Grindys visur išklotos net ne paprastu parketu, o mozaikiniu. Baldai – išskirtiniai ir pagal specialių užsakymą. O visos tos prabangos kontrastas – lentynose išmėtytos tuščios briliantinių papuošalų dėžutės, pamesti vaikų žaislai, spintose likę kostiumai...“ – prisimena fotografas.
Jis sako labiausiai stebėjęsis net ne prabanga, o tos prabangos kiekiais: vien medikamentams – atskira spinta. Komodos ir spintelės prigrūstos paauksuotų indų.
„Apskritai viloje – net trys virtuvės. Viena iš jų skirta ruošti maistui priėmimams, visa buitinė technika – tik brangi, „Miele“ firmos“, – įspūdžiais dalijais fotografas. Beje, tarnams buvo skirtas atskiras – kur kas kuklesnis – liftas nei rezidencijos šeimininkui. Iki šiol neaišku, kiek žmonių vis dėlto gyveno tuose rūmuose ir kiek aptarnaujančio personalo reikėjo visam tam prižiūrėti. „Pagal tai, kiek daug ten kambarių, baldų, daiktų, viloje visai laisvai, per daug šonais nesistumdydami galėtų gyventi koks šimtas žmonių“, – svarsto fotografas.
Lyg netikras Versalis
Nuo to laiko, kai atstatydintas prezidentas Viktoras Janukovyčius su sūnumis politinį prieglobstį rado Rusijoje, rezidencijoje šeimininkauja Ukrainos milicija ir Maidano savigynos būriai. Laisvai vaikštinėti po rūmus niekas neleidžia, visada per kelis metrus atsitraukęs lydi apsauginis. Stebi, kad ko nors nepaimtum. Bet net ir su tokia apsauga pasitaiko, kad žmonės išneša įvairių smulkių daiktų.
Dauguma saugotojų – visai jauni aktyvistai, studentai. „Prieš grįžtant į Kijevą viena iš tuo metu virtuvėje dirbusių merginų pasiūlė arbatos. „Gerai, padarykite didelį puodą“, – paprašiau. Jai teko gerokai pavarstyti spintelių duris, kol tarp sidabrinių stalo įrankių bei krištolo ir auksuoto porceliano indų rado paprastesnį, užtat didelį puodelį arbatai, – šypteli prisiminęs. – Šnektelėjau su ja: vos devyniolikos, filologijos studentė. Rezidenciją saugantis savigynos būrys dabar ten ir gyvena, ir valgo, ir nusnaudžia ant prabangių sofučių. Pavyzdžiui, vilos sandėliuose turbūt pusei metų į priekį prikrauta įvairiausių maisto produktų, daug geros mėsos. Kai niekas nemato, paslapčia nugeriamas ir vardinis Janukovyčiaus konjakas... Maidano aktyvistai ten jaučiasi normaliai, lyg būtų namuose. Stebint juos prabėgo mintis: o kas, jeigu jie pripras prie to gero gyvenimo...“
Penkių aukštų rezidencijos dydį ir jos keliamą įspūdį turėtų atspindėti vien jau tai, kad Augustas į ją pateko apie devintą valandą vakaro, o išvyko – prieš pirmą. Beveik penkias valandas jis neatsikvėpdamas fotografavo. Tik prisipažįsta, kad po kažin kelinto kambario tiesiog nustoji stebėtis ir imi jaustis lyg kriminalistas, fiksuojantis nusikaltimų įrodymus...
„Įspūdis man – žmogui, kuris gyvena tarp „Ikea“ baldų, iš tiesų ypatingas. Dėl savo profesijos aš daug interjerų esu matęs ir įamžinęs: pradedant čigonų taboru ir baigiant ambasadorių rezidencijomis Lietuvoje. Tačiau tokio vaizdo niekur nesu matęs. Ar tai panašu į Versalį? Greičiau toks jausmas, lyg vaikščiotum po feikinį (netikrą) Versalį. Nes ten – istorija, ten muziejus, o čia imperatoriaus gyvenimą matavosi paprastas žmogus... Todėl ir įspūdis likęs toks... šizofreniškas... – prisipažįsta fotografas. – Šitoje misijoje aš paveikslavau ir Maidano degėsius, ir kelias savaites nesipraususius žmones, ir nuo smūgių sulankstytus skydus, ir žuvusių žmonių šalmus... Todėl šitą šizofrenišką prabangą pavadinti ukrainietišku Versaliu būtų tiesiog moralinis nusikaltimas. Aš tik galvojau: kiek žmogus turi būti atitolęs nuo savo tautos, kad leistų sau taip gyventi? Iš rezidencijos grįždamas atgal į Kijevą beveik visą kelią tylėjau. Aš tai pamačiau, ir ištrinti to iš savo atminties jau nebegalėsiu...“
Prezidentinis klanas
Besaikė prabanga, kuria prezidentaudamas taip mėgavosi Janukovyčius ir jo artimieji, turėjo atspindėti jų turimos valdžios didybę. Žinoma, kad vien Ukrainos teritorijoje prezidento šeima valdė penkis dvarus.
Pats buvęs Ukrainos prezidentas viešai deklaravo ne itin didelius turtus: tik pajamas, kurios per metus siekė apie 230 tūkstančių litų, beveik 2 tūkstančius hektarų turimos žemės, 619 kvadratinių metrų gyvenamąjį namą, 239 kvadratinių metrų butą ir du garažus. Jo žmona Liudmila apskritai gaudavo tik trijų ar keturių tūkstančių litų pensiją. Su tokiais turtais Viktoras Janukovyčius iki garsiausių Ukrainos oligarchų visai netraukė. Tačiau matant tempus, kokiais augo jo vyresniojo sūnaus Aleksandro kapitalas ir kaip sėkmingai jaunėlis Viktoras kilo politinės karjeros laiptais, buvo akivaizdu, kad Janukovyčių imperija dar būtų plėtusis.
