Net aštuoniolika metų svetur gyvenusios Ingos Cholmogorovos-Sakurako, kurios sceninis vardas lietuvių kalba reiškia „vyšnių žydėjimo mergaitė“, istorija neretai lydima apibūdinimų „įkvepianti“, o ir pati pripažįsta – gyvenimas jai niekada neleido tiesiog sėdėti vietoje ir ramiai laukti senatvės.
Kadaise žiniasklaidoje rašiusi politikos bei verslo temomis, vėliau užėmusi finansų analitikės pareigas, ji visa savo esybe suprato, kad turi įgyvendinti vaikystės norus – taip Inga įstojo į Amsterdamo Gerrito Rietveldo akademiją, vėliau svečiuodamasi Japonijoje atrado avangardinio šokio butō techniką, įkūrė visame pasaulyje pripažinimo sulaukusį šokio teatrą „Re-United Now-Here“.
Pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje negyvenanti ir jokių saitų su gimtine neturinti menininkė taip netikėtai atrado ir savo tikrąją gyvenimo meilę – taip pat menininką, režisierių, muzikos kūrėją, šokėją Philippe'ą Fontezą. Nuo čia ir pradėkime.
Inga ir Philippe'as susipažino prieš penkerius metus, išties labai netikėtomis aplinkybėmis. Tuo metu ji gyveno Amsterdame, jis – Prancūzijoje, tačiau jei lemta, tai lemta. Abu buvo pakviesti į vieną renginį Olandijoje pristatyti savo šokių performansų. Susitiko dvi brandžios ir individualios personos ir nebenorėjo vienas kito paleisti.
„Dar iki dabar atsimenu, kad iki renginio vykau su dviračiu. Atvažiavus į vietą pasiklausiau, o kur mano persirengimo kambarys, parodė, o ten buvo ir dar vienas žmogus. Nustebau: „Ką, teks dalintis?“. O teko dalintis būtent su Philu“, – juokdamasi pasakoja Inga.
Ar tai meilė buvo iš pirmo žvilgsnio? „Ir taip, ir ne. Buvo keistai. Išties jautėme energetiką, vienas kitu susižavėjome, tačiau minčių apie santykius nebuvo. Jautėme kūrybinį bendrumą, o tai išties padeda formuojant santykius, mūsų draugystėje svarbiu aspektu tapo ir didelis supratimas, ir pagarba vienas kitam.“
Tarptautinei draugystei netrukus teko žengti kitą žingsnį, o kadangi Inga galėjo keliauti laisviau, persikėlė į Prancūziją. Sakurako juokiasi, kad pradžia nebuvo lengva, ypač kai susitinka dvi tokios stiprios asmenybės.
„Dviem režisieriams teko ieškoti kompromisų. Ar jau radome balansą? Jei žengėme šį žingsnį ir per sniegą nužingsniavome į zaksą, tai tikriausiai mums susiklostė visai neblogai“, – kalbėdama su 15min juokiasi menininkė.
Zaksas ir Valentino diena nebuvo planuose
Vis dėlto ir vestuvės Lietuvoje tapo smagiu netikėtumu. Po ilgos pertraukos nusprendę grįžti į Lietuvą ir pabandyti čia naują gyvenimą, jiedu pirmiausiai susidūrė su gamtos atnešta staigmena... lietuviška žiema.
Kaip juokiasi Inga, kadangi Philippe'as tokiomis sąlygomis išvis negyvenęs, o ir ji pati pamiršusi, ką reiškia bristi per sniego pusnis, jie prieš pusantrų metų pabėgo į Aziją. Du mėnesius praleido Tailande ir Kambodžoje, o tai, pasirodo, tapo jų medaus mėnesiu, nes ten susituokė pirmąjį kartą. Tailando vienuoliai surengė jaukią ceremoniją, po kurios norėjosi šventę padaryti ir artimiesiems, pasipuošti balta vestuvine suknele.
Planavo jiedu susituokti vasarą, surengti nuostabią ceremoniją gamtos apsuptyje, gal net surengti kelias šventes – ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje. Tik vis to laiko pritrūkdavo, tad svajonė kalendoriuje nusikeldavo. Iki tos akimirkos, kai jau nebebuvo galima toliau atidėlioti, nes tarsi iš giedro dangaus juodu aplankė neapsakomai džiugi žinia – Inga laukiasi pirmagimio.
„Tokio scenarijaus abudu jau nebeįsivaizdavome. Su šia diagnoze gyvenome trejetą metų, jautėmės labai ramiai, atrodė, kad mums tai negresia. Galiausiai įvyko tai, kas beveik buvo neįmanoma“, – pripažįsta Inga.
Su šia diagnoze gyvenome trejetą metų, jautėmės labai ramiai, atrodė, kad mums tai negresia. Galiausiai įvyko tai, kas beveik buvo neįmanoma
Menininkė juokiasi, kad tik nepagalvotume, jog juodu tuokiasi „iš reikalo“. Nes, kaip jau ne kartą minėjau, gyvenimas jiems išties neleidžia gyventi nuobodžiai. Galvojate, kad jiedu planavo susituokti romantiškiausią metų dieną? Na, kurgi.
Kol abudu ruošėsi vasarą turėjusioms vykti vestuvėms ir tvarkėsi įvairiausius formalumus, jiedu nukeliavo į Santuokų rūmus ir išgirdo, kad yra priversti susituokti būtinai vasario mėnesį, kitu atveju dokumentus tektų pildyti iš naujo.
„Sakė, kad galime tuoktis po vasario 12-osios, sakome, kad imsime, kas išpuls – tad teko tuoktis vasario 14-ąją, – juokdamasi pasakoja Inga. – Esame labai įsimylėję, romantiški, bet taip susiklostė aplinkybės – gavome žiemines vestuves ir visai ne su tais drabužiais, kuriais norėjau. Nebus saulės, bus sniegas, negalėsiu apsiauti batelių, kuriuos norėjau, nes kojos ištinusios, negalėsiu vilkėti baltos suknelės, nes niekur netelpu, bet viskas bus taip, kaip yra“, – juokiasi menininkė.
Taip jiedu ketvirtadienio popietę ir susituokė. Inga pasipuošusi dizainerės Dianos Paukštytės suknele, kurią pirko visai ne šiai progai, Philas atsivežęs Tailande pasiūtą kostiumą, o rankas papuošė juvelyro Tauro Blaževičiaus kurti žiedai. Šalia buvo patys brangiausi žmonės. Be balto nuometo, rūtos vainikėlio, bet jausdami neapsakomai didelę laimę.
Po vestuvių Inga priėmė vyro pavardę ir tapo Inga Fontez-Sakurako. Tačiau po vestuvių vienas kito vyru ir žmona vadinti nesiruošia, toliau vienas į kitą kreipsis „Meile“.
„Statusas nieko nepakeis, nes mes sakome „Taip“ bendram gyvenimui su sunkumais, laime, sutarimu, kad toliau gyvenimu žengsime kartu. Philas yra išties labai stipri, subrendusi asmenybė, nuostabus ir gražus žmogus, tiek viduje, tiek išorėje. Daug dirbantis, mylintis savo darbą, nepripažįstantis kompromisų, radikali, meniška, poetiškos sielos asmenybė. Taip pat labai ramus. Aš esu banguoto temperamento, jis tikras introvertas, susilaikęs, mokantis išklausyti ir giliai priimantis dalykus, nors juos išreiškia ne taip ekspresyviai“, – abudu pristato menininkė.
Scenarijų apie šeimą jau buvo išbraukę
Inga savo gyvenimo istorijoje ne kartą pati keitė taisykles, pati bandė perrašyti kelis lapus, o dabar, aštuntą mėnesį besilaukdama vaikelio, pripažįsta, kad ši gyvenimo staigmena juos abu išvertė iš kojų. Kaip Inga sako – tai, kas šiuo metu vyksta, yra beprotiška laimė su beprotiška baime vienoje lėkštėje.
„Mes tai jau buvome išėmę iš savo scenarijaus, tai buvo netikėta, stebuklas. Abu suvokėme, kad gyvenimas apsivers aukštyn kojomis. Kai susigyvenome su šia mintimi, apėmė didžiulis džiaugsmas, suvokėme, kad tai gyvenimo dovana, lemties ženklas, kad turime daryti dar kažką kitaip“, – apie pirmagimio laukimą sako menininkė.
Koks bus šitas naujas puslapis? „Aš pati sau šį klausimą užduodu vos ne kas kartą ir nežinau atsakymo. Mano darbo specifika buvo tokia, kad teko dažnai migruoti, keliauti, buvau lanksti pasiūlymams. Buvo ir poreikis įgyti patirties, pažinti kultūras, menininkus, pasaulį.
Tikrai prisilaksčiau, o dabar ateinantis periodas bus išties kitoks – reikės ir stabilumo, ir lėtumo. Kalendorinių metų negalėsiu susiplanuoti, tad kaip suderinti mėgstamą darbą ir tą netikėtą dovaną, aš dar nežinau. Tai bus didelis iššūkis, bet pagyvensime, pamatysime. Sunku numatyti tokius dalykus, bet vaikas visgi bus lietuviškai prancūziškas, tad reikės palaikyti ryšį ir su kita šalimi, kuriai priklauso“, – sako Inga.
Menininkė juokiasi prisiminusi, kad socialiniame tinkle įsikėlusi nuotrauką su pilvuku, ji sulaukė klausimo, ar besiruošianti naujam performansui? Taip, bene svarbiausiam gyvenimo performansui.
Dažniausiai menininkų klausia, kaip kūryba keičiasi širdį užpildžius meilei, kas pasikeičia, kai viduje jaučiama tuštuma. O link kur kūryba krypsta, koks impulsas tavyje užgimsta, kai žinai, kad tu sukūrei bene svarbiausią gyvenimo projektą?
„Gimė susimąstymas. Susimąstymas, kaip aš kursiu toliau, kai atsiras toks šliaužiojantis žmogeliukas aplinkui, kai tu pradėsi į gyvenimą žiūrėti kitokiomis akimis. Tikiuosi, kad manyje įvyks didžiulis perversmas, kurio aš dar nejaučiu. Bet kad jis bus, tai faktas. Pasikeis požiūris, ne tik kaip žmogaus, bet ir kaip menininko, o ta gyvybė bus vienas didžiausių mano gyvenimo mokytojų. Įsivaizduoju, kad atrasiu daugybę dalykų tiek gyvenime, tiek kūryboje.
Vestuvių akimirkos – galerijoje:
Kažkada jau minėjau, kad nėra daug dalykų, kuriuos sukuri iš laimės, džiugesio. Dažniausiai juos kuri iš sielos vidaus, tamsesnių kampų, išgyvenimų, kurie išsirutulioja, transformuojasi į ką nors gražaus. Atsiradus mano gyvenime Philui, kūryboje niekas nepasikeitė, tik pati pradėjau jaustis ramesnė kaip asmenybė.
Juokavau, kad dabar priėjau liepto galą ir reikės kurti vaikiškus spektaklius (juokiasi). Tai nebuvo mano motyvacija ir inspiracija, tačiau turint vaiką ir leidžiant su juo daug laiko, neišvengiamai atrasiu tokių dalykų, kurių neatradau anksčiau, ir turėsiu žiūrovą, kuris bus pats reikliausias, pats įnoringiausias, nepakančiausias, nesėdės tik iš mandagumo“, – juokiasi menininkė Sakurako.
Ryšio su Lietuva paieškos
Neplanuota siužetinė linija scenarijuje pakoregavo ir jųdviejų planus. Nors planavę atvykti trumpai, atrodo, kad jiedu čia liks ilgėliau. Vis dėlto po dvidešimties metų grįžusi menininkė pripažįsta, kad kol kas jaučiasi čia ne sava, o ir šokio kultūra Lietuvoje dar nepasiruoši tam, ką menininkų pora siūlo pasauliui.
„Kai išvažiavau, išvažiavau neplanuodama, nežinodama, kas manęs laukė. Po vieno projekto sekdavo vis kitas, taip Olandijoje 18-a metų ir praleidau. Mano gyvenimas ten ir susiformavo, tad ryšių su Lietuva turėjau labai mažai – tik seni draugai ir šeima. Grįždavau kas dvejus metus, tik atostogoms, mažai saitų su Lietuva turėjau ir kūrybine prasme, nes tai, ką aš dariau, nėra populiaru.
Bet taip netikėtai nutiko, kad į Lietuvą teko atvykti Oskaro Koršunovo studentams pravesti seminaro, įvyko įdomus kontaktas, jiems buvo įdomu pasiūlyti, ką aš galiu, man rūpėjo jų pasaulis. Po pirmo apsilankymo ir atsiradusio šilto ryšio tęsėsi bendravimas, taip vis bendravome, bendravome, aš važiuodavau pas juos, jie pas mane. Galiausiai nusprendėme, kad būtų visai įdomu pažiūrėti, kaip čia Lietuvoje sektųsi.
Užsibūti Lietuvoje neplanavome, sakėme: „Let's see what happens“, ar patiks mums čia, ar mes patiksime Lietuvai. Žinoma, yra savų pliusų, savų minusų, tačiau kol kas čia jaučiamės svetimi. Lietuva yra mažas kraštas, visi visus pažįsta, tad tu jautiesi toks šiek tiek ateivis. Negyvenant šalyje dvidešimt metų ir neturint čia bendrų sąsajų, grįžęs jautiesi iškritęs iš konteksto. Dabar, kai bandau reintegruotis, reikia iš naujo rasti sąlyčio taškus, užmegzti pažintis. Esame ne popsas, jį parduoti yra lengviau, o kai kuri kažką savito, iš savęs, tai parduoti sunkiau. Stengiamės kurti ne kompromisą, o tai, kas mums artima.
Esame ne popsas, jį parduoti yra lengviau, o kai kuri kažką savito, iš savęs, tai sunkiau
Žinoma, čia neabejotinai vyksta nuostabių dalykų, bet limitacijų turime. Nors lietuviškas teatras yra tikrai aukšto lygio tiek režisierių lygmenyje, tiek aktorių, tiek pačios produkcijos, ir nenusileidžia pasauliui, tačiau žiūrėdami į šiuolaikinio šokio lauką, pastebime, kad jis yra labai siauras, mano nuomone, atsiliekantis nuo to, kas vyksta Vakaruose.
Tai yra normalu, nes nebuvo tradicijos, ši šaka neišvystyta. Muzikos, šokio srityje neretai tenka pakelti antakį. Dailėje gausu proveržių, inovatyvių dalykų, tačiau galima rasti ir iš tradicijos besirutuliojančių dalykų“, – pripažįsta menininkė.
Vis dėlto Sakurako sako kompromisą su jai jau nauja šalimi tapusia Lietuva randanti lengviau, tik sutuoktiniui Philui tai nėra lengvas išbandymas. Kol kas didžioji dalis užsakovų yra iš Europos, todėl jam tenka dažniau keliauti.
„Kaip aš juokauju: „Žaltį atsivežiau, tai tikiuosi, kad sesės ir broliai neužkapos, o mylės, saugos ir globos. Jis yra ne tik kitos šalies, kultūros, bet ir meno erdvės. Deja, bet jam tenka užsidirbti iš ten, iš kur jis kilęs, nes Lietuvoje jam nėra galimybės iš to, ką jis daro, finansiškai pelnytis“, – pripažįsta moteris.
Ir nors pasaulis nežinia jau kelintą kartą apsivertė aukštyn kojomis, Inga pabrėžia – show must go on. 2017-aisiais metais kartu įkūrę butō pirmąjį šokio teatrą Vilniuje „Okarukas“, jiedu ruošia ir daugiau naujienų.
Žaltį atsivežiau, tai tikiuosi, kad sesės ir broliai neužkapos, o mylės, saugos ir globos
Artėjančios Knygų mugės metu vasario 21–24 d. Vilniuje bus pristatomas ir naujausias Philo Vono dvigubas solo albumas „Made Underclouds“.Taip pat artėja ir Philo Vono teatralizuoto muzikos ir šokio mono spektaklio „Human lost & found“ („Prarastas ir atrastas žmogus“) pasaulinė premjera Lietuvoje. Šis spektaklis yra Kauno galerijos „Post“, garso įrašų studijos „Zona Music“ ir Vilniaus šokio teatro „Okarukas“ bendras projektas.
