Jolanta Leonavičiūtė 15min pasakojo, kad kelionė į Nepalo kalnus buvo viena didžiausių jos svajonių. Ją bandė įgyvendinti ne vienerius metus ir galiausiai pasiryžo išpildyti, todėl dabar sako užsidėjusi didelį kryžiuką ties užsibrėžtais gyvenimo iššūkiais.
„Troškau aplankyti aukščiausių pasaulyje kalnų gimtinę, ir, žinoma, nukeliauti iki Everesto bazinės stovyklos, galbūt net pabandyti įkopti į kažkurį kalną Himalajuose. Visada žinojau, kad anksčiau ar vėliau pasiryšiu ir, štai, pagaliau įgyvendinau širdyje metų metus laikytą aistrą kalnams“, – sakė J.Leonavičiūtė.
Tačiau kalnai traukė ne tik dėl gražių vaizdų – sporto trenerei teko įveikti ir labai daug fizinio krūvio. Jolanta pripažįsta, kad ekspedicijos metu turėjo fiziškai sunkiausią dieną gyvenime – 6 kilometrus besitęsęs kopimas atėmė visas energijos atsargas.
„Pirmą kartą gyvenime susidūriau su tokiu aukščiu. Keturių kilometrų aukštyje jaučiausi puikiai, kankino tik lengvas nuovargis, šiek tiek skaudėjo galvą. Pasiekus penkis kilometrus jėgos pradėjo sekti, dėl deguonies stygio nusilpo raumenys. Žingsniai aukštyn tapdavo vis labiau varginantys, lėtesni.
Sunkiausia kelionės diena buvo, kai pasiekėme šešių kilometrų aukštį. Pavojingos perėjos, nuovargis, širdies plakimas, kuris, regis, persikelia į galvą, jauti kiekvieną dūžį, kuris kaip kūjis duoda per smegenis. Sunkumai buvo alinantys, bet tuo pačiu supratau, kad jie suteikia pilną gyvenimo pojūtį“, – nepamirštamais kelionės įspūdžiais dalijosi J.Leonavičiūtė.
Ne visiems bendražygiams kopimas buvo toks sėkmingas. Pasak Jolantos, kartais nepadeda nei pasiruošimas, nei nusiteikimas. Netikėtai pavesti gali organizmas, taip ir atsitiko vienai kelionės bendražygei, jai prasidėjo aukštuminės ligos komplikacijos.
„Bazinėje stovykloje, kurioje aukštis siekia maždaug 5300 metrų, vienai bendražygei prasidėjo aukštuminės ligos komplikacijos – plaučiuose ėmė kauptis skysčiai. Ji visą naktį praleido atsisėdusi palapinėje, nes vos tik atsiguldavo, springdavo plaučių skysčiais, negalėjo įkvėpt – tai labai pavojinga gyvybei“, – sako J.Leonavičiūtė.
Padėti kolegei nepavyko ir ryte – dėl prastų oro sąlygų negalėjo atskristi greitosios pagalbos sraigtasparnis, todėl J.Leonavičiūtė su dar keliais bendražygiais padėjo jai nusigauti iki artimiausio kaimelio.
„Po valandos ėjimo už parankių, jos raumenys nebepajėgė išlaikyti lygsvaros. Buvo baugu matyt, ką gali padaryt aukštis, gamta su mūsų organizmais. Merginai į pagalbą atskubėjo mūsų įrangos nešikai nepaliečiai. Jie pakaitomis ją nešė ant kupros“, – apie nelaimingą atsitikimą pasakoja Jolanta. Į kaimelį nunešta mergina vėliau buvo išgabenta į Katmandu ligoninę.
J.Leonavičiūtė atvira – žygio metu ne kartą norėjo tiesiog atsigulti, užsimerkti ir laukti, kol jėgos sugrįš. Šiam žygiui Jolanta sakė besiruošusi ilgai ir įtemptai: reguliariai treniravosi sporto klube, bėgiojo keletą kartų per savaitę. Tiesa, iki galo paruošti organizmą šešių kilometrų aukščiui namų sąlygomis – beveik neįmanoma. O kaip ir pati Jolanta sako – fizinis pasiruošimas dar nieko nereiškia, kalnuose jis gali ir sutrukdyti.
Paklausta, ar laukinės sąlygos kalnuose neišvargino, Jolanta tikino, kad tai kėlė šiokį tokį diskomfortą. Žygeivius kamavo ir nuolatinis noras eiti į tualetą: „Per parą reikėdavo išgerti 4 litrus vandens, tad dažnai lankydavomės tualete. Deja, pabudus naktį su pilna šlapimo pūsle labai nesinorėdavo lįsti iš šilto guolio į šaltį. Eidavome miegoti su šalčiu, taip pat su juo ir keldavomės.“
Bet sunkumų Jolanta nebijojo, jos teigimu, tokios kelionės moteriai artimos, nes ji dievina gamtą, o kalnai visuomet traukė: „Ten jaučiuosi atgavusi jėgas, emociškai pailsėjusi ir pasisėmusi daug vidinės ramybės.“
J.Leonavičiūtė tikino dažnai sulaukianti klausimo, iš kur pas ją tiek ryžto, drąsos ir jėgų. Tačiau, anot moters, atsakymas į jį išties paprastas: „Jėgų suteikia noras gyventi gyvenimą, noras jausti jį su kiekvienu širdies dūžiu, kad ir koks skausmingas ir atšiaurus kartais bebūtų.“
Jolanta įsitikinusi, kad kiekviena išvyka svetur keičia žmogų. Pasak jos, keliaujant galima daug ko išmokti, ypač, jei tai nėra tiesiog kasdienis gulėjimas paplūdimyje.
„Nauja kultūra, nauji žmonės, naujos emocijos, išgyvenimai, ekstremalios situacijos, nusivylimai ir džiaugsmai sielos gelmėse išliks iki pat gyvenimo pabaigos“, – kelionėje išmoktas pamokas vardijo J.Leonavičiūtė.
Jolanta pripažįsta, kad kiekvienos kelionės metu dalelę savęs palieka svečioje šalyje, o potyriai – visam gyvenimui išlieka jos atmintyje.
„Sugrįžus namo gera mėgautis paprastais dalykais, tokiais kaip saulės šiluma, vanduo, vaisiai, pasivažinėjimas dviračiu užmiesty, grįžusi jaučiu ramybės kupiną sielą“, – sako J.Leonavičiūtė.
Po gyvenimo kelionės Jolanta į kasdienį ritmą grįžo ramia širdimi. Ji toliau dirba asmenine sporto trenere, nuolatos gilina savo profesines žinias, taip pat turi nuosavą elektrinių paspirtukų įmonę, tačiau pripažįsta, kad sportuoja ne taip dažnai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Žinoma sporto trenerė sako nepasigendanti televizinių projektų ir mano, kad juose daug vaidybos, netikrumo. Ji niekad nemėgo viešimo, džiaugiasi artimiausiais draugais, gamtos apsuptimi arba mylimojo glėbiu.
