Kovo 5-ąją Vilniuje prekybos centre „GO9“ duris atvėrė „Trijų seserų“ socialinė erdvė moterims, padalinta į labdaros-suneštuvių, butiko ir seminarų bei užsiėmimų erdves. Pirmųjų rezultatų ilgai laukti nereikėjo: čia įvyko jau 6 užsiėmimai – praktiniai seminarai, diskusijų vakarai, paskaitos ir susitikimai su psichologėmis.
„Viename užsiėmime buvo 30 moterų, į kitą susirinko apie 40, grupėse su psichologėmis dirba po 10-14 moterų. Pamenu jausmą, kai baigėsi pirmas susitikimas su psichologe: visos kaip sėdėjo, taip dar pusvalandį nepakilo nuo savo kėdžių. Toliau glaustame rate kalbėjomės apie tų moterų gyvenimus, apie jų istorijas. Moterys pasitiki mumis, nes viskas, kas pasakoma tarp „Trijų seserų“ sienų ir lieka čia – konfidencialumas yra mūsų projekto pagrindas“, – pasakoja Jurgita.
„Mano žmona turi dešimt nenešiojamų rankinukų. Aš juos slapčia surinksiu ir atsiųsiu jums.“
Jau nuo rudens bus rengiami seminarai ir moterims, gyvenančioms mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, bus teikiama psichologinė pagalba ir parama. Lėšas tam projekto iniciatorės kaupia prekiaudamos čia pat esančiame butike: kiekvieną pirmadienį čia laukiama visų, galinčių paaukoti kokybiškų, parduoti tinkamų moteriškų drabužių, avalynės, aksesuarų, rankinių.
Į butiką užsuka nemažai užsieniečių, kurie net nėra girdėję apie tokį projektą, tiesiog vaikštinėjo po prekybos centrą. „Kai papasakoji jiems projekto idėją, staiga matai, kaip svečiai ima viską rinktis, matuotis... Visi nori bent mažyte auka paremti. Tik viena problema: drabužius mums kažkodėl neša tikros coliukės, todėl prekiauti tenka dažniausiai 36 – 38 dydžių drabužiais. Labai reikėtų, kad prie šios idėjos prisijungtų ir normalių dydžių moterys, – pasakoja Jurgita. – O vienam į butiką užsukusiam olandui taip patiko mūsų projektas, kad jis pareiškė: „Mano žmona turi dešimt nenešiojamų rankinukų. Aš juos slapčia surinksiu ir atsiųsiu jums.“
Šiuo metu laukiame siuntinio ir iš JAV. Jau turime be galo daug projekto draugų, kitaip tų žmonių ir nepavadinsi: pavyzdžiui, atėjo, pažiūrėjo: „Aha, jūs neturite kėdžių užsiėmimams. Bus“ , – ir atvežė trisdešimt kėdžių dovanų.“
Ieškoti ar kviesti tas, kurioms skirta tokia pagalba, projekto „Trys seserys“ iniciatorėms nė nereikia: informacija sklinda iš lūpų į lūpas, kasdien sulaukiama laiškų iš visos Lietuvos. Pavyzdžiui, perskaitė straipsnį žurnale ir pačios panoro atvažiuoti, pabendrauti Ukmergės moterų klubo narės.
„Kai vien savyje kaupi problemas, ima atrodyti, kad visi aplinkui laimingi, tik tu vienas – ne. O kai išdrįsti atsiverti, tada pamatai, kad aplinkui yra bendraminčių, yra palaikymo ir pagalbos. Džiaugiuosi, kad ateina tos moterys, kurios iš tiesų nori keisti savo gyvenimą, kurios nori tobulėti, pasveikti, augti...“ – džiaugiasi Jurgita.
Tai, ką pati išgyveno per pastaruosius kelerius metus, Jurgita ilgai slėpė. Viena populiariausių laidų vedėjų, aktorių tiesiog dingo iš televizijos ekrano, pasitraukė iš teatro. Vos vienas kitas labdaros koncertas, kurį sutikdavo vesti. Reti išėjimai į viešumą. Ir tyla – jokių interviu. Tačiau prieš mėnesį su bendraminčiais pradėjusi šviečiamąją ir psichologinę pagalbą moterims teikiantį projektą „Trys seserys“, Jurgita ryžosi atviram pokalbiui žurnalui „Žmonės“.
„Turbūt reikėtų pradėti šį interviu iš toliau... Per vieną kelionę man į rankas pateko Budos mokymai. Tokia oranžinė graži knyga... Gavau ją dovanų Čiangmajaus kalnuose, viešbutyje. Viešbučių kambariuose paprastai būna padėta Biblija ar Koranas, priklausomai nuo to, kokia religija dominuoja šalyje. Tailande – budizmas. Netyčia paėmiau tuos Budos mokymus į rankas, pradėjau skaityti ir man be galo patiko. O jau reikia išvažiuoti... Vyras nuėjo į viešbučio registratūrą paklausti, kur būtų galima įsigyti tą knygą. „Mes jums padovanosime“, – išgirdome.
Gavau knygą – pusiau japonų, pusiau anglų kalbomis. Labiausiai įstrigo viena joje aprašyta istorija apie tai, kad eidamas palei upę žmogus mato kitą krantą ir supranta, jog ten takelis būtų kur kas patogesnis, ne toks duobėtas kaip jo pusėje. Žmogus nusprendžia, kad reikia persikelti. Susirenčia plaustą ir sėkmingai perplaukia į kitą pusę. Laimingas, kad jam pavyko ir kad krantas išties puikus, žmogus užsiverčia plaustą ant pečių – nepaliks gero daikto supūti, o gal dar prireiks kada? Ir vargdamas tempia jį nauju patogiu krantu... Ar taip elgiasi išmintingas žmogus?“ – pasakojimą pradeda Jurgita.
Tuos Budos mokymus perskaitėte iki išėjimo iš televizijos?
Gaila, kad tik po to. Baigti televizijos etapą buvo intuityvus mano sprendimas, vėliau perskaityta knyga jį tik patvirtino. Aš ne kartą gyvenime esu taip pasielgusi. Gana drastiškai. Esu kraštutinumų mėgėja: man kaupiasi kaupiasi viskas, o paskui jau kaip tvoju!.. Kai supranti, kad kokį nors daiktą, projektą ar gyvenimo etapą laikas baigti, vadinasi – laikas.
Negali paisyti nei to, kad galbūt tai yra naudinga situacija ar patogus gyvenimas. Nei svarstyti: o gal po dešimties ar dvidešimties metų vėl prieisi naują upę ir tau prireiks plausto... Įsivaizduoji, kiek metų tų jį tempi ant sprando?! Ateina laikas, kai turime atsikratyti daiktų, minčių, net žmonių, jeigu jie riboja ir stabdo. Juo labiau – darbų ar projektų, kurie neleidžia judėti pirmyn. Būtent tai man ir atsitiko: supratau, kad užaugau iki tam tikro lygio. O tam, kad toliau galėčiau augti kaip žmogus ir asmenybė, turiu baigti vieną etapą ir pradėti naują.
Iš pradžių net pati nesupratau, kodėl taip elgiuosi. Tiesiog pajutau, kad nebeturiu jėgų, kad viskas kartojasi, kad nebejudu į priekį, – užstrigau. Žmonės retai ryžtasi išeiti iš komforto zonos. Bet tik todėl, kad nežino, koks gėris jų laukia, jeigu tik išdrįstų. Aš tada, pamenu, nusprendžiau, kad patogiai gyventi nebenoriu, ir išėjau iš visur: ir iš televizijos, ir iš teatro.
Bet juk būtent dėl teatro studijavote aktorinį, darbas meno šventovėje atrodė toks prasmingas...
Iš tiesų buvo etapas, kai norėjau pažinti aktorystę ir teatrą. Ir labai daug pamačiau, daug supratau. Ne viskas ten yra taip, kaip daug kas įsivaizduoja. Šventovė? Ne, tai yra toks pat gyvenimas – su visais užkaboriais. Ir kartais net labai labai juodais...
Nesugebėjote tarp menininkų tapti sava? Jų akyse tebelikote tiesiog gražuolė iš televizoriaus?
Oi, kad žinotumėte, ką ten reikėjo pereiti... Ne veltui sako, kad stipriam duoda dvigubai per kuprą. Mane tikrai „mušė“ visi, kas tik galėjo... Tik dėl savo jautiško užsispyrimo dirbau dvigubai daugiau, kovojau su stereotipais, kad jeigu esi iš televizijos, tai nieko verta... Buvo be galo gera, kai režisierius Eimuntas Nekrošius paėmė mane į „Idiotą“ – pagrindiniam Nastasjos Filipovnos vaidmeniui! Daug patirties per tą laiką įgijau ir ją labai vertinu, branginu. Bet ne mažiau svarbu pasakyti „ne“, kai tam ateina laikas. Tik tada galėsi judėti į priekį. Nesakau, kad teatro mano gyvenime daugiau nebus. Gal ir bus, bet tada, kai tam vėl ateis laikas.
Tą akimirką man toptelėjo mintis: „O kodėl nepadarius ko nors panašaus Lietuvoje? O pinigus būtų galima panaudoti geram tikslui!“
Kai atėjau pas Nekrošių pasakyti, kad išeinu iš teatro, jis išklausė, neatkalbinėjo. Tik pasakė labai gerus žodžius: „Visada tikėk. Jeigu Dievas nedavė nueidamas, gal duos grįždamas...“
Ką veikėte per tuos kone dvejus tylos metus?
Vedžiau renginius, filmavausi kine su didžiule lietuvių ir rusų komanda. Daug skaičiau. Pamenu, lapkritį paėmiau skaityti princesės Dianos autobiografiją. Kažkur danguje skrisdama į Londoną ją užbaigiau. Knygoje buvo viena mintis, kurią Dianai pasakė sūnus princas Wiliamas tuo metu, kai mamos gyvenimas vertėsi, kai ji skyrėsi, ieškojo savęs: „Mama, tu turi tiek daug daiktų, kurių nenešioji. Surenk aukcioną ir parduok juos.“ Tą akimirką man toptelėjo mintis: „O kodėl nepadarius ko nors panašaus Lietuvoje? O pinigus būtų galima panaudoti geram tikslui!“
Pirmas žmogus, su kuriuo pasidalijau šita idėja, buvo mano vyras. Jis net nesuabejojo: „Daryk!“ Antras žmogus, kuriam paskambinau, buvo viešųjų ryšių specialistė Rima Olberkytė-Stankus, su ja neseniai kaip tik dirbome viename labdaringame renginyje. Jaučiau, kad ne veltui vėl susitikome: nuo tada, kai drauge dirbome TV3 televizijoje, ji irgi kardinaliai pakeitė savo gyvenimą. Ir tuo man labai imponavo.
Paskambinau Rimai dar iš Londono. Paskui susitikome ir papasakojau savo idėją – nedrąsią, kuklią, tiesiog kaip vienkartinį projektą. „Ne, Jurga, reikia daryti labdaros butiką!“ – net nesuabejojo Rima. Taip mes nuo lapkričio viską dėliojome, planavome, galvojome, ieškojome patalpų... Projektas gavo pavadinimą „Trys seserys“: viena – ta, kuri gali padėti, bet nežino kaip. Kita žino, kaip padėti. Ir ta trečia, kuriai reikia pagalbos.
Kaip, pagal jūsų sumanymą, turėjo veikti tokia idėja?
Turėjo atsirasti socialinė erdvė: jos prieangis – jauki parduotuvėlė, kur moterys galėtų atnešti paaukoti daiktų. Suknelės, bateliai, rankinės, aksesuarai, papuošalai – viskas, ko negaila ir kas tinkama parduoti. Juk kiek yra garsių, daug ką galinčių sau leisti moterų, kurios, kartą apsivilkusios vakarinę ar kokteilinę suknelę, antrąsyk į viešus renginius su ja eiti nebenori. Paaukokite mūsų krautuvėlei!
Už parduotus daiktus surinktos lėšos keliautų į „Trijų seserų“ fondą, ir iš jų būtų rengiami šviečiamieji seminarai. Tikslas – padėti moterims, kurios pasiruošusios ir gali pripažinti pačios sau: „Taip! Aš noriu keistis!“ Svarbiausia, mums atrodo, šitą informaciją nunešti į mažuosius miestelius, į kaimus, rengti nemokamus seminarus provincijose gyvenančioms moterims, kurios dažniausiai negali sau leisti tokių mokymų. O kad tai įvyktų, reikia, jog susivienytų visos tos seserys, kurios gali padėti.
Tikriausiai būtų lengviau rengti labdaros projektus, skirtus padėti vaikams? Visi tada jautriau reaguoja, dosniau aukoja...
Bet per moterį tu gali pasiekti ir vaiką, ir vyrą šeimoje. Jeigu moteris bus stipri ir jos intuicija nebus pažeista, greičiau atpažins ligų simptomus ir savo, ir savo artimųjų gyvenimuose.
Vėlgi papasakosiu iš toliau: kai suserga, žmogus eina pas gydytoją, gauna vaistų ir tikisi pasveikti. Tabletė, kurią prarijęs pasveiksi per penkias minutes, neegzistuoja. Kiekviena liga yra mūsų organizmo ženklas sąmonei, kad kažkas organizme vyksta ne taip. Norėdamas pasveikti, turi matyti ne vien akivaizdžius ligos simptomus ir bandyti juos pašalinti, o ieškoti ligos priežasties ir keistis.
Norime moterims rengti psichologinius, motyvacinius seminarus, kurie padėtų pasveikti iš tikrųjų, o ne tik laikinai pašalintų ligos simptomus. Mokytų, kaip pažinti depresijos požymius, kaip jos išvengti, kaip laiku užčiuopti savo ar artimųjų pokyčius ir neprieiti gyvenime iki tam tikros ribos, kurią peržengus kelio atgal nebėra...
Kalbi apie tėčio, kuris iš gyvenimo pasitraukė savo valia, netektį?
Apie abu Vytautus kalbu: apie savo tėtį ir apie kolegą Vytautą Šapranauską. Šitas istorijas žiniasklaida pasimėgaudama aprašė, ištransliavo kone pramogų rubrikose! Buvo net tokių žurnalistų, kurie atėjo į šarvojimo salę ir paklausė, gal galėtų mane nufotografuoti prie tėčio karsto...
Viską esu išgyvenusi. Ir net po du kartus... Tėčio mirtis, neilgai trukus – mano pagrindinio mokytojo Vytauto... Netektys – sunkiausias išbandymas gyvenime. Ypač kai tos netektys yra nenatūralios, kai žmonės pasitraukia patys... Atrodė, kad man gyvenimas slysta iš po kojų. Gydytojai jau net buvo išrašę cheminių vaistų. Atsisakiau juos gerti, nes jaučiau, kad dar turiu jėgų pati iš emocijų liūno išlipti. Pamenu, kone tą patį sekmadienį, kai įvyko Vytauto Šapranausko laidotuvės, jam atminti buvo skirtas televizijos projektas „Chorų karai“.
Sudainavau, grįžau į persirengimo kambarį, atsisėdau į kėdę, kurioje visada sėdėdavo Vytautas, ir nusprendžiau: keičiu gyvenimą.
Projektą vedė Inga Jankauskaitė, aš jau buvau iš televizijos išėjusi prieš keturis mėnesius. Mane pakvietė dalyvauti. Sutikau tik su sąlyga, kad dainuosiu dainą, kurią pati pasirinksiu, kad kalbėsiu tai, ką jaučiu ir noriu pasakyti, kad apsirengsiu ir atrodysiu taip, kaip jam būtų patikę. Vilkėjau Juozo Statkevičiaus suknelę, nes Vytautas be galo gerbė šį dizainerį.
Sudainavau Zemfiros dainą „Nori?“ („Хочешь?“), kurią daug kas žino kaip „Prašau, nemirk“. Prieš tiesioginį eterį mane pasodino su dviem psichologais, kad įsitikintų, jog aš nepalūžusi ir esu stipri pradėti laidą. Jie tikrinosi, o aš ir taip žinojau, kad galiu. Kad turiu. Kad tai – mano misija.
Mano padėka Vytui už visus tuos metus drauge priešais televizijos kameras. Sudainavau, grįžau į persirengimo kambarį, atsisėdau į kėdę, kurioje visada sėdėdavo Vytautas, ir nusprendžiau: keičiu gyvenimą. Tądien surūkiau paskutinę cigaretę. Ir beveik visai atsisakiau alkoholio, kuris jautrių sielų menininkus labiausiai išveda iš pusiausvyros. Tiesa, gijimas – ilgas procesas ir nemanau, kad aš jau iki galo pagijau.
Kai tokia nelaimė įvyksta šeimoje, daug kas slepia ir slepiasi nuo to, kaip nuo didžiulės gėdos...
Todėl ir noriu pasakyti: tai nėra gėda. Ir tai yra išgyvenama. Tik nereikia bijoti ar kaltinti kitų. Reikia suprasti, kad tai yra tam tikra gyvenimo pamoka. Ir dar – kad tai nėra plaustas, kurį privalai tempti ant kupros visą likusį gyvenimą.
Mes tikrai nekuriame savižudybių prevencijos grupės. Nesame ir nebūsime šventaisiais gelbėtojais. Bet jeigu bent vieną žmogų Lietuvoje pavyks sustabdyti nuo tokio žingsnio, tai jau bus verta. Norisi būti šalia anksčiau, negu įvyks nelaimė... Ne mažiau svarbu padėti žmonėms išgyventi ir gyventi PO TO. Aš tikrai dėkinga savo vyrui ir galiu pripažinti, kad esu sėkmingai ištekėjusi: Rytis palaikė mane visais sunkiausiais gyvenimo momentais. Užtat ir dabar jis remia bei skatina įgyvendinti „Trijų seserų“ idėją. Bet kiek daug yra moterų, kurioms reikia pagalbos!
Pati išdrįstumėte eiti į tokius savigalbos seminarus? Kaip klausytoja ar kaip savo patirties pasakotoja?
Aš jau išdrįsau! Jūs man dabar tokį seminarą šituo interviu surengėte, kokio dar nesu turėjusi! Ir kiek šitas Jurkutės seminaras kainuos skaitytojams? Tik 0,93 euro centus!
Daug kas mano, kad žinomi žmonės neserga, nevalgo, nemiega. Tačiau iš tikrųjų nė vienas nėra apsaugotas nuo nelaimių. Nežinomam žmogui gal net lengviau, nes jis viską patiria ir išgyvena tik savo šeimos rate. O man reikėjo tai išgyventi visų akivaizdoje... Puikiai žinau, kad tikrai ne visos moterys šeimose sulaukia palaikymo, ne visos išdrįsta ar turi galimybę pagalbos ieškoti psichologo kabinete. Ir pati iš pradžių panašiai elgiausi: bijojau apie savo būseną, jausmus kalbėti garsiai, bijojau eiti pas psichologą ar psichiatrą, nes neva tai reikštų, jog kraustaisi iš proto...
Visos tos frazės ir pūtimasis: „Aš pats susitvarkysiu! Negaliu palūžti!“, laužo skausmingiau nei prisipažinimas, kad skauda ir nežinai, ką daryti.
Man patiko vieno kunigo žodžiai: „Visai nesvarbu, Šapranauskas tu ar Jurkutė. Kartais turi paminti savo išdidumą ir prisipažinti: taip, man reikia pagalbos.“
Nes visos tos frazės ir pūtimasis: „Aš pats susitvarkysiu! Aš negaliu palūžti!“, laužo labiau ir skausmingiau nei prisipažinimas, kad skauda ir kad nežinai, ką daryti.
Tas nepalaužiamumo įvaizdis ypač prislegia žinomus žmones: jie negali sirgti, jiems negali nesisekti, jie negali nebūti televizijoje (nes kur tada jie yra?), negali suklysti, negali blogai atrodyti...
Negali, negali, negali! O ką tada jie gali?! Žinau, kad lygiai taip pat jaučiasi didelių kompanijų vadovai (ypač vadovės), verslą turintys žmonės – jie visą laiką turi būti parengtyje. Be galo didelis stresas anksčiau ar vėliau išlenda ligų, nelaimingų atsitikimų, nelaimių pavidalu... Apskritai depresijos, liūdesio, savęs nuvertinimo, nesėkmingumo formų yra begalė.
Aš pati pas psichologus išdrįsau eiti tada, kai išgirdau tuos kunigo žodžius. Supratau, jog turiu daryti viską, kad išlipčiau iš duobės. O dabar privalau padėti kitiems, nes taip gali nutikti ir man, ir tau, ir jam... Svarbiausia – neprarasti žinojimo, kad net po pačios tamsiausios nakties ateina aušra.
