Justė Arlauskaitė-Jazzu nuo pat vaikystės svajojo išbandyti aktorės darbą. Tačiau nors ir sulaukdavo daugybės pasiūlymų nusifilmuoti lietuviškose juostose ar serialuose, jų atsisakydavo – norėjo vaidinti tik jai tikrai patinkančiame filme.
TAIP PAT SKAITYKITE: Filmą „Laisvės kaina. Partizanai“ pirmieji įvertino kviestiniai svečiai
Juosta „Laisvės kaina. Partizanai“ ir Salomėjos Nėries personažas buvo būtent tai, ko ji troško – puiki komanda, tikra tema ir nesvetimas vaidmuo.
„Esu lankiusi teatro studijas, turėjau keletą epizodinių vaidmenų eksperimentiniuose filmuose, tačiau didysis lūžis įvyko prieš kokius ketverius ar penkerius metus. Tada galvojau, kad į teatrą ar kino sceną daugiau niekada nebežengsiu. Tiesiog turėjau labai daug nemalonios patirties su profesionalais, kurie mane stumdė, žemino, bandė įtikinti, kad esu niekam tikusi. Buvau visiškai palūžusi, viską mečiau, o tas projektas dienos šviesos taip ir neišvydo. Todėl antrą kartą brendant į tą pačią upę teko gerai pagalvoti, viską pasverti. Reikėjo nuspręsti ar ištversiu, ar galiu vėl vaidinti, ar nepabėgsiu, nepabūgsiu, sugebėsiu, ar turiu pakankamai jėgų ir duotybių. Bet visas šias dvejones nusvėrė didelis noras ir itin jautri tema. Likau ištikima sau ir neilgai trukus leidausi į naują nuotykį“, – pasakojo Justė.
Naujojo nuotykio rezultatus išvysti ji nekantrauja, bet kartu – ir bijo. „Labai jaudinuosi. Nežinau, kaip čia man jaustis... Ne albumo, ne dainos pristatymas. Lyg ir ne savo vietoje. Keista ir baisu. Šitiek metų esu scenoje, daug laiko užtruko save išmokti girdėti, save priimti, kaip kalbu ir dainuoju, save tiesiog pažinti. O dabar pamatysiu ekrane kaip aktorę, nežinau, ko tikėtis. Dabar save pamatyti dar baisiau nei vaidinti“, – 15min šypsodamasi sakė ji.
Visgi panašu, kad, kino profesionalų nuomone, Justės debiutas buvo sėkmingas. Atlikėja sako, kad jau girdėjo kalbas, jog norima statyti filmą arba miuziklą apie Salomėją Nerį. Ir jei pasiūlytų – ji tikrai neatsisakytų.
„Sako, kad mes su ja panašios. Aš Salomėja netapau iškart. Ją vaidinau jau mokykloje. Visgi bet kuriuo atveju, jei ir pakviestų vaidinti ne mane, apie Salomėją būtina kažką sukurti. Ji yra tikra ikona, verta dėmesio“, – kalbėjo J.Arlauskaitė-Jazzu.
Justė pripažįsta, kad norint vaidmenį išpildyti kiek įmanoma geriau, teko nemažai dirbti ir už filmavimo aikštelės ribų. Tačiau ji be galo džiaugiasi turėjusi progą prie to prisiliesti arčiau.
„Laikui bėgant atradau dalykų, kaip galiu pati sau padėti vaidinant – kaip psichologiškai, fiziškai prieiti prie tam tikrų būsenų. Labai daug skaičiau Salomėjos kūrybos, važinėjau pas žmones, kurie ją pažinojo, pas menotyrininkus, muziejininkus... Vis bandžiau atrasti raktą, kokia ji buvo. Bet galiausiai supratau, kad jų yra labai daug. Jei paklausi – tai kokia Salomėja buvo? Niekas nežino. Tad man teko parodyti, kokia ji buvo man, kokią aš ją matau. Ir po visų ieškojimų, mano akimis, ji labai pasikeitė“, – tikino Jazzu.
Visi šie ieškojimai ir atradimai, dainininkė sako, tapo išties neįkainojami.
„Kai mokiausi muzikos, tai buvo mano dalykas, pasakius pastabą du kartus, man viską pavykdavo iškart išpildyti ir dar su kaupu. Visą gyvenimą dirbant su profesionalais – kalbėjome ta pačia, muzikos kalba. O čia man buvo didžiulis stresas. Bijojau, kad per mane teks stabdyti filmavimus, kad pamiršiu tekstą, kad kažko nesuprasiu, neperprasiu personažo, nepatiks režisieriui... Bet nieko nepavedžiau. Labai visi susidraugavom, – šypsojosi ji. – Man tikrai labai patiko vaidinti. Kai įsivažiavau, jaučiausi puikiai. Tik nežinau, kaip viskas atrodys ekrane. Kai baigiau vaidinti, supratau, kad dabar nuo manęs niekas nebepriklauso. Bet kuriuo atveju, nuo šio vakaro prasideda dar viena nauja patirtis.“
