Jei prezidento rinkimai vyktų artimiausią savaitgalį, už SEB banko vyriausiąjį ekonomistą G.Nausėdą balsuotų 15,6 proc. apklaustųjų, antroje ir trečioje vietoje liko premjeras Saulius Skvernelis, už kurį balsuotų 11,3 proc., ir Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, kurį palaikė 10,9 proc. apklaustųjų.
Lapkričio mėnesio naujienų portalo delfi.lt ir „Spinter tyrimų“ analogiškoje apklausoje lyderiavo ta pati trijulė. Pirmoje vietoje buvo S. Skvernelis su 12,2 proc. balsų, už G. Nausėdą ketino balsuoti 12 proc. apklaustųjų, Kauno miesto merą V. Matijošaitį, palaikė 9,5 proc. ąpklaustųjų. Skelbiama, kad apklausos rezultatų paklaida yra apie 3,1 proc.
Nežinančių, už ką balsuotų, buvo 10,3 proc. Labai panašus skaičius apklaustųjų teigė apskritai nebalsuosiantys prezidento rinkimuose.
Politologas M.Jastramskis: „Aiškus apsibrėžimas tampa minusu“
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas, Politikos teorijos katedros dėstytojas Mažvydas Jastramskis pastebėjo, kad ir anksčiau kandidatai į prezidentus nebandė ryškiai demonstruoti savo politinių pažiūrų.
„Prezidento, kaip valstybės vadovo, rinkimai pastumia kandidatus elgtis taip, kad, buitiškai kalbant, įtiktų kuo daugiau rinkėjų, atstovautų kuo daugiau politinių krypčių“, – teigė jis.
„Anksčiau būdavo aiškesnių partinių kandidatų. Socialdemokratai nuolat keldavo ir dabar tikriausiai kels žmogų, kuris turėtų būti politinės kairės kandidatas. Konservatoriai paskutinį kartą iš savo gretų kandidatą kėlė dar tada, kai dalyvavo Vytautas Landsbergis. Vėliau remdavo vieną ar kitą nepriklausomą kandidatą“, – kalbėjo M.Jastramskis, pabrėždamas, kad šiuo metu reiktų kalbėti ne apie politines pažiūras, o pačią rinkimų specifiką.
Jis pastebėjo, kad Lietuvos politinės partijos turi potencialo augti, bet jas kartais stabdo paradoksalios politinės aplinkybės.
„Paimkime, pavyzdžiui, kad ir konservatorius. Iš vienos pusės, tai partija, kuri turi vieną lojaliausių rinkėjų bazių. Tęstinumo principu ji bene stipriausia organizacija. Socialdemokratai narių turi daugiau, bet juos susilpnino skilimas, o ir lojalumu jie negali prilygti Tėvynės Sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams. Bet paradoksas, kad tas aiškus apsibrėžimas rinkėjų atžvilgiu, tam tikrų ideologinių klausimų atžvilgiu, rinkimuose jiems tampa minusu. Jų lyderis ar kandidatas sunkiai pritraukia rinkėjus, kurie nėra konservatoriai“, – konstatavo M.Jastramskis.
„Jei šalyje, kaip pas mus, yra ganėtinai fragmentuota politinė scena, tai bet kuri partija, aiškiai apsibrėžusi, rinkimuose, kuriuose renkamas vienas žmogus, turės mažiau šansų“, – pridūrė jis.
M.Jastramskis pabrėžė, kad vienintelis atvejis, kuris palankus aiškiai apibrėžtų politinių pažiūrų partijai, yra tada, kai kalbama apie valstybę, kurioje yra dvi ryškesnės politinės jėgos, o prezidentas atlieka ne tik reprezentacinį vaidmenį. Kaip dvinarės politinės sistemos pavyzdžius jis paminėjo JAV bei Prancūziją, kurią, tiesa, taip pat sukrėtė iš šalies atėjusio Emmanuelio Macrono pergalė.
Užsienio politikoje – išlaikyta kryptis
„Nesakyčiau, kad prezidento postas reikalauja žmogaus, turinčio labai aiškią ideologiją. Parlamente, kuris yra pagrindinė atstovaujamoji institucija, reikia, kad partijos aiškiau pasakytų, kokios jų programos ir kokias vertybes jos turi, kad būtų atstovaujami skirtingi sluoksniai. O prezidento rinkimuose kandidatai teisingai sako pabrėždami, kad valstybės vadovas, turintis kompetencijas užsienio politikoje, turi būti vienijantis, reprezentacinis“, – darė išvadą politologas.
Jei tarp pagrindinių kandidatų yra konsensusas tos provakarietiškos politikos, tai mums dėl to tik geriau.
Jo manymu, kandidatų nekalbėjimas apie užsienio politikos uždavinius, naujas kryptis yra ne toks ir blogas ženklas.
„Jeigu yra pristatomi pasirinkimai, tai jie dažniausiai yra du – arba tolesnė integracija į Vakarus, arba labiau draugauti su Rytais. Man visai džiugu, kad nėra tos antros alternatyvos. Gal daliai visuomenės dėl to ir nesmagu, bet prezidentą renka ne siauros grupės. Jei tarp pagrindinių kandidatų yra konsensusas tos provakarietiškos politikos, tai mums dėl to tik geriau“, – teigė jis.
„Tikriausiai bus vienas kandidatas Valdemaras Tomaševskis, kuris atstovaus linijai, teigiančiai, kad reiktų rinktis Rytus, bet jo ir užtenka“, – pridūrė politologas
„Galbūt galėtų būti daugiau pasisakymų apie bendravimą su konkrečiomis valstybėmis, dalyvavimą organizacijose. Tarkime, prezidentų debatuose apie santykius su Lenkija ar apie Europos Sąjungos institucijas, jų problemas. Čia jau būtų ne pasirinkimas tarp Rytų ar Vakarų, o to provakarietiško konsensuso viduje“, – apie platesnio užsienio politikos interesų svarstymo būtinybę kalbėjo M.Jastramskis.
Prezidentūros ministrai
Dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės veiksmai gali turėti įtakos ir būsimo prezidento strategijai. Tiesa, VU TSPMI politologas nemano, kad politinės moralės reikalavimai yra naujiena. Juos skelbdavo ir buvęs prezidentas Valdas Adamkus.
„Man labiau įdomu, kaip tie Dalios Grybauskaitės dešimt metų paveiks tokį pas mus jau nusistovėjusį de facto precedentą – įtaką vyriausybės sudarymui. Žvelgiant ir į 2012-ųjų, ir į 2016-ųjų rezultatus matyti, kad prezidentas tampa koalicijos dalimi pagal deleguojamus ministrus, renkasi kai kurias asmenybes. Tai aiški įtaka šalies vykdomajai politikai“, – pastebėjo M.Jastramskis, svarstydamas, ar ši praktika bus perimta ir būsimų šalies vadovų.
Kaip vienas iš tokių ministerijų, kurioms vadovus parinko prezidentė, politologas įvardino Krašto apsaugos, Užsienių reikalų ministerijas. Kai kurių kitų ministrų pasirinkimą taip pat lėmė valstybės vadovės žodis.
„Manau, kad ta tendencija reaguoti į vidaus politikus procesus išsilaikys. Lietuvoje prezidentas turi gerą poziciją kritikuoti, reaguoti, jis toks arbitražinis“, – prezidento vaidmenį Lietuvoje apibūdino ekspertas.
Politologas pastebėjo, kad per kelias kadencijas darytos apklausos rodo, kad keitėsi net ir pačios prezidentės pozicija kai kuriais klausimais. Tiesa, tai nebūdavo viešai akcentuojama ir visuomenė nesureaguodavo.
Žiūrint iš jos atsakymų, tai prezidentė buvo centro dešinės, liberalaus konservatizmo kandidatė, bet ji niekada to aiškiai neišreikšdavo kampanijose.
„Žiūrint iš jos atsakymų, tai prezidentė buvo centro dešinės, liberalaus konservatizmo kandidatė, bet ji niekada to aiškiai neišreikšdavo kampanijose“, – pasakojo M.Jastramskis, pabrėždamas, kad dažnai kandidatai išsako poziciją, bet nenori saistytis su tam tikromis politinėmis pažiūromis.
Lietuvos visuomenė daugelyje apklausų vis dar demonstruoja, kad nori tvirtos rankos lyderio. Tokiu įsivaizduojamas būtent prezidentas, kuris turėtų iškilti virš visų partijų, jų nesutarimų, diskusijų parlamente.
„Daugelis nesupranta, kad politikoje yra ginčai, kovos, diskusijos, todėl į prezidentą žiūrima kaip į autoritetą, kuris į tokius dalykus nesikiša“, – sakė politologas.
Nori vienytojo ir globėjo
Jo teigimu, G.Nausėdos kalbos apie vienijimą turi politinės racijos, mat tokį įvaizdį demonstravo ir D.Grybauskaitė. Jos populiarumas ir teigiami apklaustųjų vertinimai rodo, kad būtent tokio vadovo nori lietuviai.
„Jeigu įsivaizduotume ne idealų, bet artimiausią prezidento standartą, kokio nori lietuviai, tai pamatytume, kad Grybauskaitė, kuriai jaučia simpatijas ir konservatoriai, ir liberalai, patinka ir valstiečių, ir socialdemokratų rinkėjams. Kitaip sakant, Lietuvoje prezidentas turi būti toks žmogus, kuris geba patraukti kritinę dalį žmonių, kurie nusiteikę daugiau pozityviai nei neigiamai Lietuvos kaip demokratinės valstybės atžvilgiu“, – teigė jis.
„Jei kalbėtume apie kokią Lenkų rinkimų akciją ar „Tvarką ir teisingumą“, tai ten jau yra atvirkščiai“, – pastebėjo jis ir pridūrė, kad nepasitikintys Lietuvos demokratija asmenys kitaip įsivaizduoja ir paties prezidento galias.
M.Jastramskis pastebėjo, kad lietuviai net ir rinkdamiesi prezidentą akcentuoja ekonomines savo ir valstybės problemas. Nepaisant to, kad prezidentas vargiai gali daryti įtaką šalies ekonominei politikai.
„Iš porinkiminės apklausos matau, kad žmonės, kurie galėjo minėti po kelias svarbiausias problemas, paminėjo mažas pajamas, emigraciją, kainas, skurdą, nedarbą, korupciją. Iš pirmų šešių problemų maždaug keturios yra ekonominės. Tai tokioje šalyje nekalbėdamas apie tai, vargu ar išvis į kažkokį postą gali būti išrinktas“, – svarstė politologas.
„Paradoksas tas, kad prezidentas visiškai neformuoja ekonominės politikos. Prezidento pozicija reaguojanti, o ne inicijuojanti, tai tas kalbėjimas yra tuštokas. Taip ir išeina, kad kampanijos metu kalbėti lyg ir reikia, bet tas žmogus nekreips valstybės vairo“, – teigė M.Jastramskis, primindamas, kad net ir krizės metu daugiausia kritikos strėlių dėl taupymo priemonių sulaukė Andriaus Kubiliaus vyriausybė, nors prezidentė nebuvo iš besipriešinančių šioms priemonėms.
„Susidaro įspūdis, kad žmonės visai supranta, jog prezidentas neformuoja ekonominės politikos, nenustato mokesčių, bet kažkodėl tas žmogus turi kalbėti tuos dalykus. Galbūt reikia parodyti, kad jam rūpi. Prezidentas, jų akyse, turi užjausti, suprasti valstybės gyventojus“, – pridūrė jis.
Politologas Š.Liekis: „Jei jums pasiūlo penkias pavardes, penkias žmonių nuotraukas, tai jūs ir renkatės iš jų“
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius Šarūnas Liekis kritiškai vertino apklausų duomenis ir teigė, kad dabartiniais rinkimų favoritais įvardijami asmenys yra daugiau žiniasklaidos kuriamo įvaizdžio projektas.
„Iki šiol visos vykdytos apklausos, kurios vyko Lietuvoje, ar jos būtų susijusios su prezidento ar su kitokiais rinkimais, buvo nekompetentingai atliekamos. Buvo gaunamas tik fotografinis vaizdas, nors situacija keičiasi kiekvieną dieną. To fotografinio vaizdo pagrindu vėliau bandoma formuoti nuomonę“, – sakė politologas.
Jo teigimu, partijų užsakymu daromi tyrimai apskritai yra ydingas dalykas, kurio normaliame pasaulyje neturėtų būti.
„Kaip selekcionuojama, kaip atrenkamas tas sąrašas?“ – retoriškai klausė jis. „Jei jums pasiūlo penkias pavardes, penkias žmonių nuotraukas, tai jūs ir renkatės iš jų. Čia yra esminė apklausų problema“, – pridūrė jis.
Š.Liekis pastebi, kad net ir savo nepartiškumą pabrėžiantys kandidatai yra susiję su viena ar kita politine jėga, remiami partijų. Jų nepartiškumas dar nereiškia, kad vienu ar kitu metu jie netaps tam tikrų partijų kandidatais.
„Skvernelis nėra partijos narys, Matijošaitis turi pakankamai platų politinį spektrą pasirinkimui, už Nausėdos, akivaizdu, kad stovi konservatoriai, Ušackas yra konservatorius... Visos politinės jėgos laukia, žiūri, ką patys kandidatai jiems siūlys. Žodžiu, vyksta dėliojimasis žaidimui. O tai, ką rodo tos delfi.lt užsakytos apklausos, aš vertinu kaip žiniasklaidos projektą, bandymą daryti įtaką opinijai“, – teigė politologas.
Kalbas apie Lietuvos vienijimą Š.Liekis vadina rinkimų kampanijos populizmu, į kurį nederėtų kreipti daug dėmesio.
„Visi bandys kalbėti, kad prezidentas yra vienijanti institucija, kad jis virš partijų, virš interesų grupių. Tokio tipo vadovavimą mes turime ir Rusijoje, kur prezidentas irgi virš visos tautos. Visi pusiau autoritariniai režimai turi tą patį pasakojimą, kad atstovaujama tauta. Antanas Smetona turėjo tą patį argumentą, kad jis atstovauja ne kažkokiai konkrečiai politinei jėgai, o tautai bendrai“, – priminė VDU profesorius.
Antanas Smetona turėjo tą patį argumentą, kad jis atstovauja ne kažkokiai konkrečiai politinei jėgai, o tautai bendrai
„Tai siejasi su naujosios viešosios vadybos filosofija, kurioje teigiama, kad valstybės valdymas gali būti deideologizuotas, daromas kažkokių profesionalų. Kitaip tariant, kad nė vienas iš jų negali atsakyti į politinį klausimą – ką mes darome? Jei už šio klausimo nėra ideologijos, tai koks gali būti atsakymas? Kad viskas gerai veiktų? Kas gerai veiktų?“ – retoriškai klausė Š.Liekis, primindamas, kad į esminius politinio veikimo klausimus neįmanoma atsakyti be ideologijos.
Politologas pabrėžė, kad toks vadovavimo be ideologijos principas brandžiose demokratijos yra itin kritikuojamas.
„Aišku, rinkėjai visada laisvi rinktis, bet tokia laikysena, kai skelbiamasi profesionalu ar interesus vienijančia institucija, tai konceptualiai neatlaiko kritikos“, – konstatavo jis.
Ekonomistas prezidentas problemų neišspręs
Ekonominių problemų svarbą prezidentą renkantiems lietuviams Š.Liekis aiškina naivoku tikėjimu, kad vienas žmogus gali išspręsti kompleksines problemas.
„Jei pažiūrėsime į Gitaną Nausėdą, tai jis yra banko žmogus, kuris transliuoja banko politiką, užsiima elementariu visuomenės švietimu, kas savaitę ar kelias publikuodamas komentarą“, – kalbėjo politologas, skeptiškai žvelgdamas į galimybę, kad apklausose lyderiaujantis ekonomistas rastų atsakymą į žmonių keliamas problemas.
Jo teigimu, dažnai minima provincijos ir miesto skirtis Lietuvos rinkimuose nėra tiksli. Derėtų kalbėti apie liberalių partijų silpnumą, kuriomis pasinaudoja agropartijos.
„Tose valstybėse, kuriose atsiranda stiprios agropartijos, už kurių nebūtinai ūkininkai, kaip ir mūsų valstiečių žaliųjų atveju, yra silpnos ar save diskreditavę liberalios partijos. Agropartijos propaguoja vidurio kelio idėjas, kalba, kad galima sukurti sistemą, kuri patraukli visiems, gali judėti ir nuo kraštutinė dešinės iki naujosios kairės“, – pasakojo Š.Liekis.
Apie gerovės valstybę daug negalvojama, o žmonės emigruoja, ekonominiai klausimai tik sudėtingesni.
„Esminės skirtys bus viešojo gėrio klausimuose. Kadangi neoliberalų diskursas ilgą laiką priimtas nekritiškai, jį stūmė nuo kairės iki dešinės visi, tai tokia politinė jėga kaip valstiečiai įgavo erdvę reikštis. Pavyzdžiui, vokiečiai visą pliusinį biudžetą nukreipė į žmogiškojo kapitalo vystymą, o pas mus investuoti į tai ir iki šiol nelabai norima. Apie gerovės valstybę daug negalvojama, o žmonės emigruoja, ekonominiai klausimai tik sudėtingesni“, – pažymėjo jis, pabrėždamas, kad iniciatyvą rinkimuose turės būtent tie, kurie sugebės kalbėti apie valstybę kaip apie sistemą, kuri padeda žmonėms geriau, patogiau gyventi
Politologas pastebėjo, kad nepaisant neįvardijamų politinių pažiūrų daugelis kandidatų bandys šlietis prie valstiečių žaliųjų Seimo rinkimuose nustatytos krypties. Laimėti turėtų labiausiai prie centro kairės priartėjęs, socialinį jautrumą pademonstravęs kandidatas.
„Tai yra tendencija, nors didžioji dalis kairiųjų ar dešiniųjų prie to nenori derintis“, – konstatavo Š.Liekis.
