Iki tol R.Masiulytė gyveno visavertį ir koncertų pilną gyvenimą. Dar 2019 m. buvo išrinkta Airijos lietuvių metų žmogumi – tai įrodymas, kad jos pastangos suburti užsienyje gyvenančius lietuvius atsipirko. O kaip viskas klostėsi toliau?
Vėliau Raimondos balsą buvo galima išgirsti renginyje, skirtame paremti vėžiu sergančius vaikus, o tų pačių metų pabaigoje Raimonda išleido ir naują muzikos albumą. Koncertų vis daugėjo, tad moters užsidegimas dainuoti, kurti taip pat nemažėjo.
Vis dėlto su tuo viskas ir sustojo – naujų metų pažadai, didelės svajonės turėjo persikelti neribotam laikui. O juk jos tikslų sąraše buvo ir Lietuva, ir kelionės po Pietų Aziją, ir magistro studijos Karališkoje muzikos akademijoje Airijoje.
Galiausiai šių svajonių vietą užėmė gerokai pasikeitusi Raimondos kasdienybė. Ir nors iš pradžių su nauja realybe susitaikyti buvo kiek sudėtinga, tačiau bendromis tiek jos, tiek sutuoktinio Vimalio jėgomis jie sukūrė sau mielą rutiną. Klausiate, kaip pasikeitė šurmulio pilnas moters gyvenimas? Visi atsakymai – pokalbyje su 15min.
– Pastarieji metai kiekvienam iš mūsų paliko nepamirštamai skaudžią dėmę. Visgi šis laikas į jūsų gyvenimą atėjo žymiai anksčiau – minėjote, kad sunkumai užklupo dar 2019-ųjų kovą. Kas tuo metu įvyko jūsų gyvenime?
– 2019-ieji buvo skaudūs metai. Praradome šeimos narį ir tikėjomės 2020-aisiais nuo visko pailsėti. O tada prasidėjo pandemija, tad taip ir susidėliojo viskas.
Esu užkietėjusi ekstravertė – myliu žmones ir man jų reikia, todėl prasidėjus karantinui, tam buvau visai nepasiruošusi. Netgi labai įgavusi pagreitį – įsigijome namus, buvo suplanuoti koncertai bei įrašai Prancūzijoje 2020-ųjų balandžio mėnesį, kelionė į Mauricijų, o čia – netikėtai viskas sustojo.
Iš pradžių nusprendžiau, kad į situaciją žiūrėsiu kaip į geras, ilgas ir labai reikalingas atostogas. Pasaulis nurimo, su juo nurimau ir aš. Bet po gero mėnesio ėmė važiuoti stogas. Labai jau norėjosi rutinos ir judesio. Deja, laukimas užsitęsė ir prognozės, kad viskas baigsis už kelių mėnesių, nepasitvirtino.
– Kas jums asmeniškai padeda ištverti tokius sunkumus? Gal šioje vietoje labiausiai gelbsti sutuoktinio palaikymas?
– Galbūt nuskambės nuvalkiotai, bet stengiuosi iš šitos situacijos išsunkti ką įmanoma geriausio.
Sakau sau: „Raimonda, visą gyvenimą norėjai pabėgti į negyvenamą salą, ten rašyti, muzikuoti ir miegoti iki pietų – dabar gali tai daryti, niekas neuždraus!“
Vyras yra ne tik mano sutuoktinis, bet ir geriausias draugas.
Priglaudėme katytę, o už kelių savaičių mūsų namus pasieks ir šunytė iš prieglaudos Kaune. Jos laukia ilga kelionė, bet norisi kuo nors rūpintis. Be to, vyras yra prisiekęs šunų mylėtojas. Dabar turime daug laisvo laiko, o ir vėliau pakoregavę mūsų darbotvarkę, galėsime leisti laiką su Dina (naujo augintinio vardas – red. past.). Tikimės šią vasarą visi drauge išvykti į kelionę keltu ir nakvoti palapinėse prie Atlanto vandenyno.
Labai padeda, kad esu nepataisoma optimistė. Visada svajoju, dėlioju ir kuriu planus, kuriuos dažnai pasiseka įgyvendinti. O vyras yra ne tik mano sutuoktinis, bet ir geriausias draugas.
– Pastarasis laikotarpis tapo tikru išbandymu ne vienai porai. Jus su Vimaliu anksčiau taip pat buvo užklupę nesutarimai, tačiau bėgant laikui juos išsprendėte. O kaip jūsų šeima įveikė 2020-uosius?
– Labai geras ir aktualus klausimas, nes nemažai pažįstamų porų santykiai stipriai susvyravo. Daugeliui nelengva ta trintis visą parą, o karantinas turbūt dar labiau atskleidė vidines santykių problemas, jei jos jau buvo įsisenėjusios. Juk dabar niekur nepabėgsi…
Tačiau man patinka būti kartu su Vimaliu. Jis labai ramus ir lengvai sugyvenamas žmogus, kas labai padeda rutinoje. Na, o aš savo ruožtu dabar, kai nėra to lėkimo, pagaliau turiu laiko jį palepinti naminiais pyragais, duona.
Turėjau daug laiko pagalvoti, ko mes iš tikro norime – pyktis, skirtis kaip dauguma, ar būti kartu ir išmokti kalbėtis, kaip suaugę. Pasirinkome pastarąjį variantą. Vienas be kito gyvenimo neįsivaizduojame.
Man reikėjo išmokti pasitikėti vyrais, palikti tas traumas, nes ne visi yra blogiečiai, ir nuraminti vidinį kovotojos sindromą. Mums šitas laikas labai pravertė, nes visada norėjome ilgų atostogų su rytais be tikslo ir filmų tik dviese. Gavome – metus!
Turėjau daug laiko pagalvoti, ko mes iš tikro norime – pyktis, skirtis kaip dauguma, ar būti kartu ir išmokti kalbėtis.
– Įsivaizduoju, kad karantiną praleisti vyro gimtinėje Mauricijuje būtų buvusi tikra svajonė. Ar nebuvote apie tai pagalvoję?
– Mauricijus vienas iš pirmųjų uždarė sienas pasauliui, todėl galimybės ten patekti nebuvo. O dabar verčiau palaukti, kol viskas nurims. Išties, planų vykti į Mauricijų, viską mesti ir pagyventi laisvai, nevaržomai, pusryčiaujant po palme, tikrai yra. Tikėkimės, tai pavyks greitai įgyvendinti. Labai džiugu, kad Vimalis iš ten kilęs ir turi namus.
– Kai kurie pastariesiems metais turėjo įvairiausių planų, idėjų. Ar ir jūs buvote nusimačiusi kokių nors neįgyvendintų tikslų?
– Grandiozinių planų neturėjome nei aš, nei vyras. Anksčiau planavome išvykti ilgai kelionei po Pietų Aziją. Deja, tai teko nukelti.
– Nepaisant to, kad neliko renginių, koncertų ir kitos veiklos, muzikos neapleidote. Atsiradusį laisvą laiką išnaudojote kūrybai?
– Turiu tikrai labai daug laiko kūrybai. Man atrodo, kad dabar nėra tikslinga ką nors forsuoti, nes auditorija gali ir nepastebėti. Žmonės suvaržyti, išsigandę, o koncertai... na, viskas persikėlė į internetines platybes. Aš užkietėjusi gyvos muzikos veteranė, todėl laukiu, kada galėsime susitikti salėse, baruose.
Turiu keletą projektų, kurie laukia pabaigos. Ir smagu, kad turiu laiko kompozicijoms, galiu naktinėti prie pianino ir bendrauti su kolegomis iš viso pasaulio. Aš vis tiek stengiuosi palaikyti rutiną, nes tai svarbu, bet dabar man yra labai geras laikas įsilieti į muziką šimtu procentų.
– Ar muzika yra jūsų pagrindinis pragyvenimo šaltinis? Galbūt užsiimate kokia papildoma veikla?
– Muzika yra mano pagrindinis ir vienintelis pragyvenimo šaltinis. Kažkada mane dar labai domino muzikos mokytojos duona, bet jau kuris laikas susikoncentravau tik į tai, kas man labiausiai artima.
– Daugelis per karantiną atrado naujus hobius, veiklas. Kažkas pradėjo siuvinėti, kažkas tapyti ar rašyti eiles. O jūs?
– Esu nustebusi ir susižavėjusi, kaip kai kurie sugeba taip gerai, kaip kokie chameleonai, prisitaikyti prie situacijos ir atrasti tų naujų gebėjimų. Galbūt tai ne visai nauji talentai, o primiršti.
Naujos kalbos neišmokau ir nepradėjau megzti, nes man ir taip visko daug. Muzika užima didžiausią mano dienos dalį. Aš vokalinius pratimus pati bandau išrasti, nes mūsų instrumentai, balsas keičiasi su laiku, tai būtina juos prižiūrėti. Jeigu būna nuobodu – skaitau. Iš Lietuvos knygyno parsisiunčiu knygų ir taip leidžiu laisvalaikį, o katė palaiko man kompaniją.
– Iš nuotraukų galima susidaryti vaizdą, kad niekada neliūdite, kad jūsų veidą nuolat puošia šypsena. Tačiau ar tai tiesa? Kas iš tiesų slepiasi už žavios šypsenos?
– Oi, tikrai būna ir liūdnų, ir apatiškų dienų. Manau, kad ypač dabar, kai yra toks didžiulis tobulo kūno, tobulo gyvenimo, partnerio, laimės kultas, labai svarbu apie tai atvirai kalbėti. Esu emocinga asmenybė ir tikrai turiu vidinių skaudulių, kuriuos norėčiau išspręsti, bet taip pat atėjau iš ne anaiptol rožinio gyvenimo.
Mus užaugino vieniša mama, savo tėvo nepažinojau, jis bendrauti nepanoro. Kai išgarsėjau kaip dainininkė, jis jau buvo miręs. Nors mano ir mamos požiūriai į labai daug ką skiriasi, bet ji visada labai palaikė mano muzikinį talentą ir stūmė dirbti. Tai aš tikrai labai vertinu.
Tapau savarankiška vos dvylikos, kada išvykau mokytis į Čiurlionio menų mokyklą iš mažo kaimelio Žemaitijoje. Neturėjau kito pasirinkimo ir tai mane užgrūdino, išmokė pasikliauti savimi ir ištverti sunkumus, kad ir kokie jie būtų. Todėl tikrai dažnai nuoširdžiai ir plačiai šypsausi bei myliu gyvenimą, mėgaujuosi kiekviena jo diena.
TAIP PAT SKAITYKITE: Perdegimas atvedė pas majus: senąją kultūrą pažinusi „Lietuvos balso“ reporterė tapo jogos mokytoja
TAIP PAT SKAITYKITE: Interviu su Argentinoje gyvenančia Petro Vyšniausko dukra M.Clara: „Dėl nieko gyvenime nesigailiu“
– Sulig kiekvienais metais neprarandate savo žavesio, net ir pandemijos laikotarpiu. O kas jums padėjo pamilti save?
– Ačiū! Supratau, kad pasaulyje yra daugybė kompleksuotų žmonių, kurie savo nepilnavertiškumą taško ant kitų. Man teko sutikti tokių, ir ne vieną. Dabar į savo pasaulį įsileidžiu tik gerus ir mano dėmesio nusipelniusius žmones, su kuriais malonu bendrauti. Tad tuo gerumu save apgaubiu.
Galbūt ir atrodau labai atvira, bet išties esu uždaro būdo ir analizuoju aplinką, dėl ko greitai atskiriu pelus nuo grūdų ir nebešvaistau laiko nereikalingiems dalykams, taip pat to nevertinantiems žmonėms. Na, galbūt aš iš tų žmonių, kurie vėliau atsiskleidžia. Juk žmonės būna gražus tada, kai jie laimingi. Sunkiai dirbau su tuo, kad dabar turėčiau ramybę ir patogumą.
– Praeityje taip pat esate išgyvenusi emociškai sunkų laikotarpį. Kas tada jus neramino?
– Perėjau visuomenės spaudimą dėl tobulo kūno bei to, kas yra gražu. Jau vien prisiminus vieno komisijos nario išsišokimą per „Eurovizijos“ finalą, kai vietoj bemiegių naktų, praleistų su mano kūriniu, buvo viešai, per tiesioginį eterį, aptarinėjama mano išvaizda. Buvau pervargusi, o dar įtampa televizijoje, tad nesugebėjau suvaldyti besikaupiančių ašarų.
Minėtam komisijos nariui tai pasirodė juokinga. Prisimenu jo senamadišką švarką ir juoką žiūrint į mano ašaras. Ir tai tik vienas iš keleto tokių kuriozų. Tokie dalykai nenusiplauna taip greitai. Aš kartais prisimenu ir mane tai nuliūdina. O karantino laikotarpis buvo gana negailestingas tuo, kad davė tiek daug laisvo laiko galvoti apie praeitį.
Esu tokia banguojanti kaip jūra, mane tiek liūdnos, tiek linksmos nuotaikos veža.
Karantino laikotarpis buvo gana negailestingas tuo, kad davė tiek daug laisvo laiko galvoti apie praeitį.
– Visgi pastaruoju metu nutiko ir daug gerų dalykų – Tauragės rajono savivaldybės bei mero nutarimu buvote paskirta garbės ambasadore Airijoje, o prieš dvejus metus tapote Airijos lietuvių metų žmogumi. Kaip jums tai pavyksta?
– Visada labai malonu gauti įvertinimą ar būti pastebėtai. Įdėjau daug širdies į Airijos lietuvių bendruomenės veiklą, o dalyvaudama tarptautiniuose renginiuose, visada pabrėžiu savo kilmę. Dubline jau buvau pagarsėjusi kaip „ai, ta simpatiška lietuvaitė, kur labai gera dainuoja“.
Su Taurage ir Tauragės rajonu mane sieja ypatingas ryšys, juk ten pradėjau lankyti savo pirmą muzikos mokyklą ir praleidau vaikystę. Tikiuosi, kad pavyks įgyvendinti keletą įdomių idėjų ir toliau tiesti kultūrinius tiltus tarp Lietuvos ir Airijos.
– Per karantiną kai kurie lietuviai grįžo į tėvynę. Ar svarstėte apie šią galimybę? Tikriausiai pasiilgote artimųjų, jų šilumos?
– Airijoje gyvenu jau 12 metų, todėl būtų sunku viską palikti ir išvykti. Tai turėtų būti apgalvotas sprendimas. To, žinoma, neatmetu! Mano šeima išsibarsčiusi po visą pasaulį, todėl aplankyti jų dabar nėra galimybės. Karantino metu iš Airijos išvykti galima tik neatidėliotinais reikalais.
– Prieš kurį laiką Lietuvoje įsigijote žemės sklypą. Kaip gimė šis sumanymas?
– Nuo pat 12 metų paauglystę ir jaunystę praleidau Vilniuje. Visada norėjau įsigyti lietuvišką gabalėlį žemės netoli Vilniaus senamiesčio. Na, o dabar vyrui bus naujas darbas – statyti rastinį namuką su duonkepiu, kur galėsime bet kada atvykti. Žinoma, planų grįžti visam laikui tikrai yra, bet traukia ir čia, ir ten. Pasiilgau lietuviško rudens, niekas to neatstoja.
– Nors dabar išgyvename ne pačius ramiausius laikus, ar susimąstote, ką veiksite ateityje? Kaip bandysite atsigriebti už prabėgusius metus?
– Nemeluosiu, laukiu nesulaukiu to momento, kada vėl galėsiu gyvai muzikuoti, bet stengiuosi per daug neplanuoti, kad netektų nusivilti. Kol kas geriausia gyventi šia diena, ko ir linkiu kitiems. Viskas bus gerai.
