Artėjant „Moterų laimės“ antrojo sezono premjerai, kuri – jau birželio pirmąją, Gabija pasakoja apie savo vaidmenį, vaidybos karmą, bauginančius ateities planus ir išskirtinį tėtį – kunigaikštį Vildaugą.
TV3 seriale „Moterų laimė“ G. Urniežiūtės kuriama herojė Milda – našlaitė. Tai ne pirmas kartas, kai aktorei tenka vaidini likimo nuskriaustas merginas: Dariaus Šilėno trumpo metro filme „Gatvės vaikai“ ir diplominiame Agnijos Leonovos spektaklyje „Ar aš Don Quixot‘as?“ ji taip pat buvo pamestas, laukinis vaikas.
Kaip manai, kodėl kai kuriems aktoriams vieni vaidmenys „limpa“ labiau negu kiti? Gal „iš aukščiau“ atsiunčiamas gyvenimo vaidmuo, kurį aktorius labiausiai išjaučia?
Šiuo metu repetuojame su Agnija Leonova monospektaklį „Natašos svajonė“, kuriame veikia tik viena mergina ir ji taip pat yra šešiolikmetė iš vaikų namų. Jau vargiai betikiu, kad visi šie vaidmenys tėra atsitiktinumas ar sutapimas. Manau, tokie vaidmenys „limpa“ labiau todėl, kad šias merginas labai gerai suprantu. Jos vienišos, nors gali ir priklausyti įvairioms grupuotėms (kaip filme „Gatvės vaikai“), turi skaudžios gyvenimo patirties, išorėje gali pasirodyti kiek agresyvios, ar net pasikėlusios. Jos tarsi žvėriūkščiai, kurie niekuo nepasitiki, tik pačiais savimi. Tačiau juos įmanoma prisijaukinti. Seriale „Moterų laimė“ tai taip pat gerai atsispindės.
Tiesa, jei jau kuo nors jie pasitiki, tai, kaip sakant, pašvenčia visą save ir visą savo gyvenimą. Ir nuoširdžiau nei bet kas kitas. Pati viduje esu laukinis pamestas vaikas (šypsosi). Aplinkiniai tai labai greitai pastebi, tą pastebėjo ir TV3 serialo režisierius prieš kviesdamas vaidinti.
O šiaip tikiu vaidmenų karma. Ar kaip kitaip tai įvardinti? Įtariu, jeigu persekioja koks nors „amplua“, į tai reikėtų atkreipti dėmesį ir pasigilinti. Kartais tai tik kokie nors išvaizdos, duomenų atitikimai, bet neretai tai – sielos „šauksmas“.
Papasakok apie pagrindinę „Moterų laimės“ heroję, kurią vaidini, Mildą. Kokia ji?
Milda – mergina iš vaikų namų, dėl nesusipratimo per anksti atsidūrusi Vilniuje – dideliame mieste, be darbo, artimųjų ar patikimo užnugario. Ji mažakalbė, bet visada turinti savo nuomonę, veikia užtikrintai, retai nusileidžia, tikra teisybės ieškotoja, kupina maišto. Kova už būvį jai nesvetima. Ji intravertė su patirtimi, kokią retas turi.
Nežinau, ar ji kels didelių simpatijų žiūrovui – gal labiau užuojautą. Bet gerbiu tuos, kuriems ji pasirodys artima ir gal net paragins būti drąsesnius. Serialo metu ji nuolat kinta, auga, grūdinasi, didėja jos patirtis, pasitikėjimas artimais žmonėmis. Praėjusiais metais akademijoje baigiau bakalaurą, todėl vaidindama Mildą pakankamai gerai pradėjau suprasti, ką nuolat į galvą kaldavo kurso vadovas A. Giniotis – „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“.
Dauguma aktorių sako, kad teatras ir televizija – labai skiriasi. Kaip atrodo tau pačiai?
Kiekvieną savo darbą reikia gerbti. Ypač, jeigu pats sutikai jo imtis. Teatras ir televizija, mano nuomone, yra absoliučiai skirtingos planetos. Todėl, manau, mums nederėtų televizijos versti teatru ar „nešti“ televizijos aktualijų į teatrą. Juolab, vienas pagrindinių televizijos tikslų – pramoga, atsipalaidavimo momentas. O teatras, mano nuomone, nėra skirtas atsipalaidavimui, tai yra didžiulis ir sunkus darbas, vyksmas, ritualas – tiek aktoriui, tiek žiūrovui, atimantis fizines, protines ir dvasines jėgas. Juk ir einame žiūrėti spektaklių ne per dažniausiai – kartą ar keletą per mėnesį. Jei ne rečiau. Vadinasi, tai tikrai nėra lengvai „suvirškinama“ pramoga.
Kalbant apie serialus, maždaug prieš metus su Algirdu Gradausku kalbėjome apie lietuviško serialo viziją, kad jiems tikrai metas augti ir vytis užsienį. Juk Holivude žymiausios serialų kompanijos perpirkinėja scenaristus, režisierius, aktorius – mat serialo formatas daug patogesnis nei filmo – čia tavęs nespaudžia dviejų valandų trukmė, esi daug laisvesnis siužete, aktorių darbo sąlygos – pastovesnės ir pan. Lietuvoje mažais žingsneliais judame link to – gerėja technika, dėl serialų augančios gausos didėja tiek aktorių patirtis prieš kameras, tiek scenaristų įgūdžiai. Labai svarbi ir kūrybinė iniciatyva – režisierių ir scenaristų. Juk parašyti gerą istoriją nieko nekainuoja. Tai – kūrybinės valios ar ambicijos, talento, drąsos klausimas.
Žiūrovai seriale „Moterų laimė“ tave išvys jau birželio 1-ąją. Kokiomis veiklomis, be televizijos, dar užsiimi?
Vaidinu keliuose spektaklių „Keistuolių teatre“, Povilo Makausko režisuotame darbe „YOLO“, kartu su meniniu sindikatu „Bad Rabbits“ turime spektaklį-eksperimentą „Š.T.C.“. Šiuo metu taip pat repetuoju su Agnija Leonova monospektaklį „Natašos svajonė“. Taip pat nekantrauju pradėti repetuoti su Ainiu Storpirščiu, kuris debiutuos kaip režisierius spektaklyje apie legendinę muzikos grupę „The Doors“.
Šią vasarą ketinu pradėti sukti dokumentinį pilno metro filmą apie savo tėtį – kunigaikštį Vildaugą, nes juk laikas eina pirmyn, ne atgal, ir niekada nežinai, kada ši asmenybė teliks tik Vilniaus miesto legenda.
O šiaip neramu man dėl ateities. Net labai. Devyniasdešimt penkti procentai, kad žlugsiu, o penki… Bet esu linkusi rizikuoti. Ir kol kas man sekasi (šypsosi). Esu labai dėkinga tiems žmonėms, kuriuos teko sutikti kūrybiniame kelyje – A. Giniotį, A. Jankevičių, G. Varną, V. Grabštaitę, A. Storpirštį ir begalę kitų, nes šie mokytojai iš didžiosios raidės įkvepia, palaiko, nieko nežadėdami skatina eiti pirmyn. „Eiti“ – net ne tas žodis, labiau – šuoliuoti „zovada“ (šypsosi).
Serialo „Moterų laimė“ tęsinys – nuo birželio 1d. pirmadieniais – ketvirtadieniais 19.30 val.
