Vilnietė Vaiva Žymantaitė nuo pat gimimo yra kurčia. Jos mama, tėtis, brolis taip pat kurtieji, taigi kurtumas jų giminėje yra paveldimas. Vis dėlto tai charizmatiškos ir aktyvios merginos nė kiek nesustabdė.
Pirmąjį kartą apie Vaivą žiniasklaida rašė 2014-aisiais metais, kai ji tapo Europos kurčiųjų grožio konkurso nugalėtoja, o ši pergalė kardinaliai pakeitė merginos gyvenimą – išskirtinių bruožų Vaiva pradėjo vis dažniau dirbti su įvairiomis fotosesijomis.
„Apie šį konkursą sužinojau vieno vyro lietuvio, gyvenančio Vokietijoje, dėka. Ėmiau svarstyti, apėmė dvejonės, tačiau mano šeima, artimi draugai drąsino vykti. Jie sakė, kad parsivešiu neįkainojamą, visiškai naują patirtį. Klausdavo – o kodėl gi ne? Taigi, ryžausi ir išties – patirtis, kurią įgijau, nepaprastai vertinga. O mano pergalė man pačiai buvo visiškai netikėta“, – šypteli Vaiva.
V.Žymantaitės veidas ir toliau neretai atsiranda ant skirtingų žurnalų viršelių, ją galima išvysti ir žengiant podiumu, tačiau didžiąją dalį laiko ji skiria savo tikrajam ir jai didžiausią džiaugsmą teikiančiam darbui. Darbui su kurčiais vaikais.
Po mokyklos baigimo Vaiva mokėsi Vilniaus kolegijoje. Kaip pati sako, lengva nebuvo, atrodė, kad viskas mirguliuoja prieš akis, tiek visko naujo ir nepažinto buvo. Tačiau netrukus ji lengvai įsiliejo į studentišką gyvenimą.
„Dabar esu jau sėkmingai baigusi mokslus ir dirbu kurčiųjų vaikų darželyje. Esu nepaprastai laiminga, kad turiu tokį darbą, galiu mokyti kurčiuosius vaikus, kurti su jais ryšį. Tai suteikia labai daug laimės. Stengiuosi juos ugdyti atidavusi visą širdį, ieškau būdų kuo geriau juos lavinti, mokau gestų kalbos, – pasakoja mergina. – Taip pat užsiimu badmintono sportu – nuolat lankau treniruotes. Pastarosioms veikloms – darbui su vaikais ir badmintonui – skiriu daugiausiai savo dėmesio. Taip pat buvau kurį laiką itin susidomėjusi fotografija, tačiau dabar esu nusprendusi susitelkti tik į darbą ir sportą“.
Meilę sutiko dar vaikystėje
Vis dėlto svarbiausią dalį jos Vaivos gyvenime užima jos mylimas vaikinas Deividas, o jų susipažinimo istorija prasideda dar vaikystėje. Tiesa, Vaivos mylimasis taip pat turi klausos negalią.
„Mano vaikinas mokėsi Telšių mokykloje, vėliau mokslų tęsti atvyko į Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą Vilniuje. Čia, būdami ketvirtokai, mes ir susipažinome. Pirmą kartą mane pamatęs jis įsimylėjo. Užteko pirmojo mūsų žvilgsnių susitikimo!
Tą dieną puikiai atsimename iki pat dabar. Draugas prisimena mano supintas šonuose kasas, rūbą, kuriuo buvau apsirengusi. O aš į jį ne itin kreipiau dėmesį. Jis, nors ir buvo drovus, po pamokų, per pertraukas visaip mane kibindavo, erzindavo. Taip bėgo laikas – ketvirta, penkta, šešta klasė... Jis kibindavo mane toliau, labai norėjo susidraugauti. Į tai žiūrėjau ne taip entuziastingai, nes buvome labai mažai bendravę. Tačiau praleidę daugiau laiko drauge, ėmėme vienas kitam patikti. Vėliau išvykau mokytis į Klaipėdą, o jis tebesimokė Vilniuje. Bendravimą palaikydavome trumposiomis SMS žinutėmis – nuolat susirašinėdavome. Tačiau ryšys silpo, palaikyti santykį darėsi labai sunku. Netrukus pasukome savais keliais – aš susiradau kitą draugą, jis – kitą draugę“, – pasakoja Vaiva.
Prabėgus keleriems metams ji sugrįžo mokytis į Vilnių, kur jiedu vėl susitiko. Ir šį kartą Deividas savo mylimosios nesiruošė paleisti.
„Pradėjome bendrauti ir netrukus atnaujinome savo jau anksčiau pradėtą kurti ryšį. Nuo tos dienos užsimezgė draugystė, tebesitęsianti iki pat dabar. Mudu draugaujame septynerius metus, o pažįstami esame jau virš devynerių. Nors septyneri metai atrodo tikrai daug, tačiau, regis, jie pralėkė akimirksniu, lyg būtų praėję tik metai“, – šypteli mergina.
Žodžiai meilei tikrai nėra būtini
Ir būtent jie yra puikus pavyzdys, kad meilei žodžių nereikia. Per ilgus draugystės metus jiedu išmoko meilę rodyti kitaip – tai ir pagarba, pagalba vienas kitam.
„Būtent tokius poelgius mes ir suprantame kaip meilę, juose jau yra meilės jausmas. Tai gali būti ir bučinys, apkabinimas, tai yra nuostabi meilės išraiška. Tad žodžiai meilei tikrai nėra būtini“, – šypteli Vaiva.
Santykių paslaptis? Pasitikėjimas
O kas gi yra jų ilgos ir sėkmingos draugystės paslaptis? „Tai šimtaprocentinis pasitikėjimas vienas kitu, taip pat yra labai svarbu neprisigalvoti blogų dalykų, negalvoti negatyviai ir negyventi tik mintimis apie ateitį.
Svarbiausia tai, kas vyksta būtent dabar, kad dabar, šią akimirką būtume laimingi
Svarbiausia tai, kas vyksta būtent dabar, kad šią akimirką būtume laimingi. Itin svarbu pasitikėti vienas kitu ir priimti vienas kito trūkumus. Palaikyti vienas kitą, kai nutinka kas negerai, visada siekti gero tarpusavio sutarimo. Labai svarbu kurti tarpusavio ryšį drauge, t.y. domėtis vienas kitu, žinoti, kuo gyvena tavo artimas žmogus, visame kame palaikyti ir būti greta, kartu kurti, kartu džiaugtis.
Tada susikuria nepaprastai tamprus ryšys, kuris padeda santykiams vystytis. Žinoma, pasitaiko ir mums tokių dienų, kada rasti bendrą kalbą pavyksta sunkiau – iškyla kokia problema ir imame ginčytis. Tai yra visiškai normalu, kiekvienoje poroje taip būna. Tačiau itin svarbu problemos nenumesti, nepalikti ginčo nuošaly. Svarbu iškilusį klausimą išspręsti, nes, kitu atveju, jis perauga į rimtą kivirčą. Taigi, būna, kad kitą dieną mes susėdame ir kalbamės, kodėl, kas ir kaip. Išsprendus problemą, vėlei galime judėti į priekį, džiaugtis drauge. Pokalbio metu visada stengiamės išlaikyti pagarbą vienas kitam – tai vienas iš esminių darbių santykių komponentų“.
Vaiva ir Deividas susižadėjo prieš metus, Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Buvo balandžio mėnesio, dvi tris savaitės iki Vaivos gimtadienio.
Negalėjau patikėti, kad toji akimirka, apie kurią svajojau ir jos laukiau, štai čia ir ji tokia graži
„Norėjome užsienyje pabūti prieš gimtadienio šventimą. Pirmąją dieną apžiūrėjome miestą, susipažinome su kultūra, pasivaikštinėjome. Antros dienos rytą sutikome labai gražiame viešbutyje. Patalpa buvo pasakiška, visa balta – miegamasis, virtuvė, drabužiai. Viskas kaip iš užburiančios pasakos. Atsikėlėme labai anksti, nes planavome fotografuoti. Abiejų mūsų su vaikinu pomėgis – fotografuoti (jis fotografiją tiesiog dievina!), tad buvome suplanavę fotosesiją. Draugas sureguliavo fotoaparatą ir padėjo jį toliau. Maniau, kad yra nustatyta, kad mes būtume fotografuojami, tačiau Deividas iš tiesų nustatė filmavimą. Aš apie tai nežinojau, maniau, kad bus daroma nuotrauka.
Taigi, laikėme gražius puodelius rankose, plepėjome vienas su kitu gestų kalba. Netrukus jis išsitraukė dėžutę su sužadėtuvių žiedu ir pasipiršo! Man tai buvo tikra staigmena, visiškai to nesitikėjau. Tai buvo nepaprasta akimirka, kurią prisiminsiu visą gyvenimą, to tiesiog negaliu pamiršti. Žinoma, iškart atsakiau taip, o tuoj po akimirkos pajutau, kad pravirkau. Abu apsikabinome. Jutau, kaip draugas jaudinasi, jo rankos drebėjo, abu buvome pakylėti. Negalėjau patikėti, kad toji akimirka, apie kurią svajojau ir jos laukiau, štai čia, ir ji tokia graži“.
Vestuvių akimirkos – galerijoje:
Rankas papuošė ypatingi žiedai
Apie vestuves pora pakalbėdavo dažnai, tačiau atrodydavo, kad dar ne tinkamas laikas. Vis dėlto galiausiai suprato, o kada vėliau, jei ne dabar. Visgi nors jų draugai labai laukia vestuvių, pora nusprendė bendrą šventę surengti vėliau.
„Dabartinis mūsų tikslas nesilaikyti tradicijų, o iškelti unikalias, originalias vestuves, susituokti laikantis jaunystės stiliaus. Nuo pat pradžių neturėjome tikslo iškelti brangias vestuves – didelės išlaidos neturi jokios vertės. Svarbiausia mums šią dieną būti vienam su kitu: susitikti ir drauge sukurti mudviejų sąjungą. Brangios vestuvės mudviem nėra svarbu, kaip ir konkrečios dienos ar oro prognozių apskaičiavimai. Tai mums neturi reikšmės. Tik mudviejų nuėjimas ir sąjungos sukūrimas.
Svarbiausia mums šią dieną būti vienam su kitu: susitikti ir drauge sukurti mudviejų sąjungą
Mūsų vestuviniai žiedai pagaminti iš mamos auksinės grandinėlės, kurią ji nuolat nešiodavo. Šią grandinėlę juvelyras perlydė ir sukūrė mums vestuvinius žiedus kaip atsiminimą. Liudininkais pasirinkome mano brolį ir jo žmoną, nes jais pasitikiu. Būtent todėl juos ir pasirinkome kaip savo liudininkus“, – sako Vaiva.
O kad viskas gyvenime kaip ir aišku, Vaiva su mylimuoju neslepia pagalvojantys ir apie šeimą: „Žinoma, savąją šeimą mes jau kuriame seniai, vienas kitu rūpinamės, puoselėjame. O vaikai... Mano darbas yra su kurčiaisiais vaikais. Juos visus nuolat apgaubiu šiluma, globoju, ugdau. Dievinu juos ir šį darbą. Turiu krikšto dukrą, ją labai myliu ir branginu. Atrodo, kad ji – mano pačios dukra. Mano draugui taip pat labai patinka kurti laiką su vaikais, su jais žaisti. Tad gal netolimoje ateityje laikas ateis ir padovanos mums mažų atžalų“.
