Jau kovo pradžioje A. Mamontovas drauge su minėtu orkestru surengs savo tris išskirtinius pasirodymus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Koncertuose, į kuriuos jau beveik išpirkti visi bilietai, apsilankę žmonės galės įsigyti ir „Abbey Road“ studijoje įrašytą minėtą plokštelę.
Nežinantiems galime priminti, jog būtent šioje legendinėje studijoje gimė visi grupės „The Beatles“ albumai, buvo įrašytos žymiosios „Pink Floyd“, Robbie Williams, „Foo Figters“, „Oasis“, „Pet Shop Boys“, Adele, „Florence and the Machine“ ir kitų žymiausių pasaulio atlikėjų plokštelės.
Ir tai nebuvo vienintelis muzikinis laimėjimas. Prie įrašų legendinėje „Abbey Road“ darbavosi ne tik Andrius Mamontovas ir Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, bet ir išskirtinis garso režisierius Lewisas Jonesas. Šio kelis kartus „Grammy“ apdovanojimams nominuoto žmogaus dėka dienos šviesą išvydo tokių atlikėjų kaip Stingas ir James Bay albumai su orkestru bei tokių kino filmų kaip „Avengers“, „Black Panther“ ar „Jurrassic World“ garso takeliai.
Pasibaigus įrašams ir visiems muzikantams palikus Šiaurės Londone įkurtą „Abbey Road“ studiją, trumpam likome montažinėje, kur su žymiuoju garso režisieriumi Lewisu Jonesu kalbėjome apie darbą su A. Mamontovu ir orkestru, „Šiaurės naktį“ ir didžiausius pastarųjų dienų įspūdžius.
– Ką tik užbaigei darbą su Andriumi Mamontovu ir Lietuvos kameriniu orkestru. Kokie jausmai aplanko, kai supranti, kad darbas jau baigtas?
– Dirbti su orkestru, mušamųjų sekcija ir kitais tokio žanro muzikos komponentais – visuomet didžiulis iššūkis. Ypatingai tokioje didelėje ir įpareigojančioje erdvėje kaip pagrindinė „Abbey Road“ studija. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, esu labai laimingas. Tai buvo dvi pasakiškai įdomios ir muzikalios dienos.
Mėgavausi kiekviena darbo su muzikantais iš Lietuvos akimirka. Jie – tikri savo sričių profesionalai. Esu įpratęs dirbti su tais pačiais muzikantais, todėl darbas su Andriumi ir orkestru – kartu ir savo galimybių pasitikrinimas.
Taigi, nugyvenome dvi puikias, intensyvias, muzikalias ir labai įdomias dienas.
– Kas per šias dienas buvo sudėtingiausia?
– Manau, kad šių dienų tikslas buvo tiesiog gerai, profesionaliai įrašyti puikų albumą. Nuotaika buvo pakili, tad ir bendras siekis buvo ją išlaikyti tokią, mat dirbant gerai nusiteikus, darbo procesas būna gerokai efektyvesnis.
Už stiklo mačiau orkestrą, kuris buvo išsisklaidęs visoje pagrindinės „Abbey Road“ studijos erdvėje. Atrodė, kad jie buvo laimingi. Andrius taip pat atrodė laimingas. Man buvo labai įdomu, todėl aš irgi buvau laimingas. Taigi, visi buvome laimingi (šypsosi).
Manau, kad tai ir buvo mūsų pagrindinis raktas į sėkmę. Kai profesionalai laimingi – blogai būti negali. Šiandien man atrodo, jog mums tai pavyko.
– „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ – antras Andriaus Mamontovo solinis ir kartu vienas populiariausių paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio nepriklausomos Lietuvos albumas. Ar tau teko perklausyti visą jo ankstesnę versiją?
– Deja, ne. Sąmoningai neklausiau pirminių įrašų. Nenorėjau, kad jie užgožtų arba darytų įtaką tam, ką mes kūrėme „Abbey Road“ studijoje. Tačiau baigęs įrašus tikrai suprantu, kodėl jis buvo toks populiarus.
Ir atsakymas čia paprastas. Albumo dainos – labai geros. Joms sukurtos puikios (Jievaro Jasinskio red.) orkestrinės aranžuotės, o kai kuriuose kūriniuose ritmas – tiesiog neįtikėtinas. Atrodo, kad klausau orkestrinį drum‘n‘base (šypsosi). Tai – ir nauja, ir skambu, ir netikėta, ir, žinoma, labai miela ausiai.
Kalbant grynai apie muziką, visada yra sudėtinga rasti taip reikiamą balansą, pavyzdžiui, tarp pučiamųjų, styginių ir mušamųjų instrumentų. Dėl to po kurio laiko nusprendėme mušamųjų sekcijai suteikti absoliučiai atskirą ir uždarą vietą. Taip dirbant tu tiesiog nenori girdėti visų instrumentų iškart grojančių vienoje patalpoje. Svarbi yra kiekviena detalė, kiekvienas subtilus niuansas, todėl šis muzikinis paveikslas visada yra toks didelis, platus, ir įdomus.
Kiekvienas garsas čia yra svarbus. Todėl būtent dėl muzikos kompleksiškumo atsiranda jos sudėtingumas. Tačiau man regis mes jį tikrai įveikėme (šypsosi)
– Per savo karjerą dirbai su tokiais atlikėjais kaip Sting ar James Bay, taip pat kūrei ne vieno žymaus kino filmo garso takelį. Ar labai skiriasi tie projektai nuo to, kurį užbaigei šiandien?
– Kažkuria prasme, jie, žinoma, skiriasi. Juk tai – tiesiog kiti projektai (šypsosi). Tačiau mano požiūris į darbą ir į garsą, kurio aš laukiu, visiškai nepriklauso nuo atlikėjo vardo. Visada stengiuosi išgauti geriausią garsą iš muzikantų, esančių anapus stiklo – visiškai nesvarbu ar tas garsas bus skirtas kino filmui, ar muzikiniam albumui. Taigi, priėjimas prie paties projekto gali būti šiek tiek skirtingas, tačiau iš esmės tai – tas pats dalykas.
– Per šias dvi dienas tapai ne tik dar vieno albumo įrašo liudininku, bet ir Lietuvos muzikos istorijos dalimi. Tai bus pirmas pilnas albumas, įrašytas geriausia tituluojamoje „Abbey Road“ studijoje. Kaip jautiesi? Ar esi pavargęs?
– Oj tikrai ne (juokiasi). Jaučiuosi pilnas energijos. Ir, žinoma, esu labai laimingas, nes manau, kad komandinis darbas buvo tikrai produktyvus, o per šias dvi dienas mes pasiekėme tikrai nemažai. Darbo metu visada galvoji, kur paslysi, kur gali kilti problemų, kurias vietas reikia dar kartą šlifuoti. Tačiau šiuo atveju buvo viskas labai paprasta – „Abbey Road“ „Studio 1” susirinko keliasdešimt profesionalų, su kuriais dirbti – vienas malonumas.
Va ką tik su Andriumi kelis kartus perrašinėjome dainos „Ta pati diena“ partijas. Smagu, kad jis – toks pats preciziškas ir priekabus smulkmenomis kaip ir aš.
Taigi, atsakant į tavo klausimą, sakyčiau ne, aš nesu pavargęs. Priešingai, esu labai laimingas, kad dvi dienas dirbome prasmingą, įdomų ir labai muzikalų darbą.
