Iš tiesų ta vieta vadinasi kitaip. Šilakojo miško apsuptyje esančio kaimo neranda net navigacinės sistemos, o tos Marijampolės apylinkėse esančios vietos vieninteliai gyventojai yra Editos Lei pseudonimu prisistatanti lėlininkė su vyru Arūnu ir dukra Paula.
Prieš keletą metų šeima miestą iškeitė į miško tylą. Čia meninių polinkių visada turėjusi moteris atrado savo kelią – pradėjo kurti lėles. Jos aistra virto netradicine knyga – šiomis dienomis pasirodė vaikams skirtos „Miglų slėnio fėjų pasakos“.
Trumpos smagios Editos sumanytos fėjų istorijos iliustruotos jos sukurto stebuklingo lėlių pasaulio nuotraukomis.
Augino dukrą ir statė šeimai namus
Knygos skaitytojus žodžiais ir vaizdais Editos pasakojamos istorijos perkels į rūkuose skendintį kaimą, kur gyventi atvažiavusi miestiečių šeima turi pripažinti ir kitokių – Miglų slėnyje įsikūrusių magiškų – būtybių kaimynystę.
Kad gamta – magiška, stebuklinga, užburianti, žino ir Editos šeima. Daug metų gyvenę Marijampolės centre, pirmiausia jie įsigijo vasarvietę. Keletą metų užmiesčio sodyboje leidę laisvalaikį tik šiltuoju metų laiku, apsisprendė gamtoje gyventi nuolat. Tada, pardavę žiemoti netinkamą sodybą, rado miško vienkiemį su apgriuvusiu šimtamečiu namu.
Jį perstatę kurį laiką gyveno ir šalia statė patogų, modernų būstą. Dabar senasis namukas tapęs svečių buveine ir kūrybinėmis Editos dirbtuvėmis. Sumanę pailsėti, ten bičiuliai važiuoja net jei šeimininkų nėra namuose: gaivaus tvenkinio vandens ir švaraus miško oro užtenka visiems.
Kaune baigusi dekoravimo ir apipavidalinimo mokslus, paskui auginusi dukrą, keletą metų dirbusi manikiūrininke Edita beveik dešimtmetį užsiėmė šeimos namų statybomis. Ji bendravo su statybininkais, prižiūrėjo jų darbus, padedama specialistų kūrė būsto išorės ir vidaus projektus.
„Tuo metu vyras dirbo Vilniuje, namo grįždavo tik savaitgaliais, ir aš jam pasakodavau, ką per tas dienas nuveikiau, – prisimena. – Pavargau nuo statybų. Pradėjau galvoti, kad namus pasistato įvairių specialybių žmonės, o aš nemoku nieko išskirtinio. Gal pusmetį buvau nusivylusi savimi, sielojausi, kad savęs nerealizuoju.“
Iš pradžių Edita pabandė piešti – deja, tai jai nebesuteikė tiek džiaugsmo kaip anksčiau. Vieną dieną tvarkydama dukters daiktus aptiko gniužulą modelino. Net nepajuto, kaip viską pamiršusi pradėjo jį maigyti ir kažką lipdyti.
„Stebuklas įvyko per akimirką. Vakare namo su dukra grįžęs vyras rado mane ne liūdną ir nusivylusią – išsišiepusi lipdžiau kažkokį pasišiaušusį padarą. „Mūsų mamai tikrai depresija“, – pamatęs konstatavo vyras. Aš jį nuraminau, kad nesijaudintų, – čia bus gražu. Tuo gyvenu jau penkerius metus.“
Įsijausti į kito žmogaus gyvenimą
Edita suprato, kad lėlės – tai, ko ji ieško. Iš sykio pradėjo internete ieškoti informacijos, kokių jų būna, kaip kuriamos. Kurį laiką jos pagrindinis mokytojas buvo „YouTube“. Paskui rado lėlių kūrimo kursus Kaune ir Vilniuje. Juos baigusi pasijuto tvirtesnė – interjerui skirtas lėles pradėjo kurti pagal užsakymus. Iš pradžių jų prašydavo artimieji ir bičiuliai, bet netrukus miško trobelėje sukurtų lėlių gerbėjų ratas gerokai išsiplėtė.
Iš specialaus ore stingstančio plastiko ji lipdo damas, burtininkus, princeses: visi nori estetiškų, gražių – ypatingų – lėlių. Atsidūrusi tame pasaulyje maloniai nustebo, kad lietuviai mėgsta jas dovanoti, puošti namus. Edita jaučiasi dar per mažai patyrusi kurti portretinį panašumą į konkretų žmogų turinčias lėles, bet neretai būna, kad šios vis tiek būna panašios į tuos žmones, kuriems yra skirtos.
„Tokią lėlę kuriu apie mėnesį. Tuo metu tarsi gyvenu to žmogaus gyvenimą, daug apie jį galvoju. Tai nėra lengva, kartais vargina“, – prisipažįsta. Ilgai trunkančio kūrybinio proceso ji negali paspartinti, nes daug laiko atima ne tik lėlės kūno lipdymas, šlifavimas, bet ir jos drabužių, papuošalų, aksesuarų darymas. Audinius drabužiams, karoliukus ji perka konkrečiai tuo metu kuriamai lėlei.
„Jei žinočiau, kaip tas personažas turi atrodyti, padaryčiau jį kur kas greičiau, – pasakoja. – Tačiau kartais visą dieną galiu tik formuoti lėlės šukuoseną, o kitą dieną viską išardyti ir daryti iš naujo. Per mėnesį prie jos prisiriši, o ji iškeliauja ir vėl lieki be nieko...“
Fėjų prototipais tampa žmonių savybės
Prieš dvejus metus Edita pradėjo kurti mažesnes lėlytes ir išgalvotus gyvūnus sau ir į svečius užsukantiems vaikams pasidžiaugti. Joms naudoja kitokį plastiką – iš jo padarytas detales reikia „kepti“ orkaitėje.
Kažkas Editą pavadino miško fėja – nuo tokių kalbų prasidėjo jos fėjų pasaulio komponavimas.
„Jas kurti labai lengva, nes kuriu be slegiančių įsipareigojimų kitiems, beveik iš karto žinau, kaip atrodys. Todėl vieną padarau maždaug per savaitę. Kiekviena mano fėja turi prototipą – konkretų mano gerai pažįstamą žmogų. Į jį kažkuo panaši išoriškai ir turi ryškias to žmogaus savybes. Kai pamatau žmoguje man imponuojančius charakterio bruožus, pasakau, kad sukursiu jam fėją“, – Edita pasakoja, kad viena magiška būtybė su sparneliais skirta ir dukrai, o save ji įkūnijo kitokiame personaže.
Iš pradžių fėjų pasaulis menininkei buvo malonus žaidimas. Ji sukūrė feisbuko paskyrą „Fėjų slėnis“ ir ten dėjo vis kitos pasakų pasaulio būtybės nuotraukas. „Kai kas nors klausdavo, ar parduodu, atsakydavau: „Dar ne.“ Galvojau: gal parduosiu, kai jų sukaupsiu daugiau. Paskui pasidarė gaila su jomis atsisveikinti, – prisipažįsta. – Norėjosi savo kūrinių turėti namuose – nebadaujame, kad reikėtų žūtbūt parduoti...“
O daugiau nei prieš metus Editai kilo mintis pradėti rašyti fėjų istorijas. Ji žinojo, kaip tai daryti: kurdama lėles pagal užsakymus visuomet parašydavo ir jų gyvenimo legendą. „Kurdama lėlę visada galvoju, ką ji veikia, kur gyvena, ką mėgsta. Kartais taip įsitraukiu, kad negaliu sustoti: jaučiuosi kaip žaidžiantis vaikas“, – juokiasi.
Žaisdama su savo stebuklinėmis lėlėmis ji tikrai kaip reikiant įsijaučia. Jei kuria būrėją, mato, kaip ši maišo magišką gėrimą, žino, kokias žoleles beria ir kokius lašelius iš palubėje esančios lentynos į jį pila.
„Aš tiek prisifantazuoju, kad visko neįmanoma aprašyti. Pasidarė gaila, kad žmonės mato fėją, bet nežino, koks mano sukurtas fantazijų pasaulis ją supa. Nenorėjau, kad lėlė nebyliai stovėtų. Sumaniau vaikams parodyti, kokią jų aplinką aš įsivaizduoju.“
Taip tos lėlės pradėjo gyventi iki smulkiausių detalių apgalvotuose ir pastatytuose namuose su tvarkingai lentynose surikiuotomis knygomis, paserviruotais stalais, ant sienų kabančiais paveikslais, tilindžiuojančiais prašmatniais šviestuvais. Jie tokie mažučiai, kad juos dėliojant ir dekoruojant autorei prireikia ploniausių teptukų, pincetų ir didinamojo stiklo.
Magišką pasaulį perkėlė į knygą
Kadangi pasakojimai buvo parašyti, o juose minimas iliuzijų pasaulis – sukomponuotas, Editai kilo mintis pabandyti iš to sudėlioti knygą.
„Norėjau savo lėlėms sukurti naują nišą, kad nebūtų tik namų dekoracijos. Taip pat bandžiau parodyti, jog galima ir kitaip iliustruoti knygą, – sako. – Pirmuosius egzempliorius pamatę žmonės stebisi, kad čia trijų dimensijų knyga, kiti klausia, ar tai ne kompiuterinė animacija. Daugelis negali patikėti, kad tai – realių lėlių ir jų aplinkos nuotraukos.“
Ji prašo pasakyti mamoms, kurios vaikams skaitys šias pasakas, kad fėjukėse matytų ne atžalas, o save: „Mamos yra tos mano pasakų fėjos. Nes gyvenime jos atsakingos už ramų vaikelio sapną, meilę, už ištartą žodį, ir kol kas tik nuo jų priklauso, ar išsipildys vaikų svajonės. Juk mažylių pasaulis toks gražus todėl, kad jie turi savo gerąsias fėjas: mamas, močiutes, globėjas. Na, o trapų jų pasaulį saugo didvyriai – tėčiai, seneliai, vyrai.“
Nors knyga jau atspausdinta, Edita toliau piešia fėjų eskizus. Sako nežinanti, ar pasirodys antra knyga, bet ten papasakotos istorijos tęsinį ji tikrai sukurs: dar liko daug svarbių žmonių charakterio savybių, kurių nesuteikė fėjoms. Be to, kurti tas istorijas jai labai smagu.
„Kai noriu mažiau atsakomybės – savo magiškam pasauliui statau butaforijas, kai norisi pasikelti nuotaiką – kuriu fėjas. O pasiilgusi atsakomybės imuosi užsakymų. Visada turiu ką veikti“, – džiaugiasi menininkė. Juokiasi, kad pastaruoju metu ilgai kurdama fėjų pasaulį labai atsipalaidavo ir pasiilgo įtampos, todėl vėl pradėjo daryti lėles pagal užsakymus.
„Sukūriau vieną, bet jos laukiančiai moteriai pasakiau, kad negaliu rodyti, nes jaučiu, kad ta lėlė jai netinka – yra per silpna. Tai išgirdusi mano užsakovė prisipažino, kad per tą laiką labai pasikeitė. Tokių sutapimų būna neretai. Kai matau, kad gavęs lėlę žmogus susijaudina ir nubraukia ašarą, suprantu, kaip tai atsakinga... Tada pagalvoju, kad visatoje yra kažkas daugiau negu sausas „prašau“ ir „ačiū“. “
Vaistas nuo liūdesio
Lėlės menininkei tapo vaistu nuo visų depresijų ir liūdesio. Ji nebeįsivaizduoja, kaip anksčiau galėjo be jų gyventi: „Susikūriau savo pasaulį ir gerai jame jaučiuosi. Man gyventi tapo smagu.“ Pasinėrusi į kūrybą ji lengviau pradėjo žiūrėti į buitį – juk dvidešimt vienų dukra jau paliko namus, Vilniuje studijuoja grafinių komunikacijų dizainą, vyras – darbe.
„Susikūriau sau rojų čia, miške. Atsikeliu ir žinau, ką šiandien darysiu, – pasakoja. – Jei nekuriu – tvarkau namus, aplinką arba klaidžioju po mišką, kuris prasideda jau mūsų kieme. Ten visokių gražių dalykų randu ir nešu namo – žinau, pravers.“
Pradėjusi kurti lėles Edita mažai laiko praleidžia virtuvėje.
„Gaminti maistą ėmė vyras ir jam tai puikiai sekasi. Arūnas džiaugiasi, kad šis procesas atpalaiduoja, leidžia bent trumpam pamiršti jaudinančias globalias problemas. Esu jam be galo dėkinga už supratingumą ir palaikymą per visus šiuos metus, už tai, kad man leidžia kurti ir žaisti, – sako save lėlių pasaulyje atradusi moteris. – Dabar žinau, kad jei suaugus gyvenimas tampa rutina, jame pasigendi spalvų ar veiki visai ne tai, ką norėtum daryti, jei jauti, jog kažkas yra ne taip, reikia tiksliai prisiminti, koks buvai vaikystėje: ką su malonumu darei, apie ką svajojai. Pasirodo, užtenka atgaminti, kuo gimei, ir viską tarsi sutvarko tikroji mūsų prigimtis. Man atrodo, būtent taip atsitiko man.“
