„Mūsų su vyru šeimos kilusios iš Žemaitijos, tad ir švenčiame taip, kaip mums įprasta. Apskritai Velykos man reiškia šeimos bendrystę, laimę pabūti kartu, vienas kitą palepinti kokiu nors gardžiu skanumynu, o susitikus su folkloro bendruomenės bičiuliais ir padainuoti, pamuzikuoti. Tiek smagių žaidimų, gražių tradicijų buvo sukurta, prigalvota, kurios šiandien džiugina ir mažuosius, ir suaugusius“, – su džiugesiu apie savo šeimos Velykas portalui Žmonės.lt kalba L.Sungailienė.
Išties, nors į Velykas pastaraisiais metais vis labiau įsiveržia komerciškumas, raginantis pirkti vis daugiau, rodos, L.Sungailienės šeimoje ši šventė išlaikė prasmę – Sungailų namuose Velykos švenčiamos iš širdies. Mama su vaikais margina kiaušinius, ruošiamas stalas su namie pagamintais patiekalais, o pavalgius, kieme organizuojamos margučių ridenimo varžybos, supamasi supuoklėmis.
„Aš tikiu, kad tie papročiai, kuriais nuo seno tikėta, turi savo galią“, – su šypsena prisipažįsta televizijos laidų vedėja ir dalijasi savo šeimos Velykų tradicijomis.
„Ne aš mušu, verba muš“
Velykų dvasia L.Sungailienės ir sutuoktinio namus aplanko Verbų sekmadienį. „Ne aš mušu, verba muš“, – žemaitiškai apie dienas, kai su kadagio šakele ją vaikystėje iš lovos keldavo senelė, kalba Loreta. Dabar, kai ji turi savo vaikų, apie šią tradiciją pasakoja ir jiems. Juk ji itin svarbi – gali prišaukti gėrį, gausą, stiprinti sveikatą ir gausinti derlių.
„Prisimenu, ateidavo močiutė ir taip švelniai mane su šakele kutendavo, žemaitiškai sakydama, kad ne ji muša, o verba, ir prašydavo kiaušinių. Man iš pradžių būdavo neaišku, kodėl taip yra sakoma, kodėl aš turiu duoti tų kiaušinių. Vėliau iš vyresniųjų žmonių išgirdau paaiškinimą, kad kiaušinių dovanojimas yra laimės, sėkmės, derlingumo palinkėjimas. Tiesa, svarbu duoti porinį skaičių kiaušinių – bent du. Taip tikino močiutė“, – su portalu Žmonės.lt prisiminimais dalijasi L.Sungailienė.
Velykoms L.Sungailienės močiutė ruošdavosi kruopščiai ir atsakingai. Televizijos laidų vedėja taip pat, praėjus Verbų sekmadieniui, su šeima apsvarsto, ką patiekti ant šventinio stalo, skuba susitvarkyti namus – juk didysis ketvirtadienis nuo seno laikomas tvarkymosi diena. Tiesa, dabar į tradicijas šeima žiūri lanksčiau – išskirti švaros dieną tarp gausybės darbų nelengva.
„Aš dvasine prasme gerokai iš anksto jaučiu šventinį nusiteikimą, tad paskutinę savaitę iki Velykų tvarkausi namus, ruošiuosi šventiniam stalui, lekiu į parduotuves. Vyras vyksta į mūsų sodybą susitvarkyti. Šventes stengiamės sutikti arčiau gamtos – būtent ten“, – portalui Žmonės.lt pasakoja Loreta.
Papročiai atkeliavo iš vaikystės
Prieš 15 metų du Vilniuje gyvenantys žemaičiai įsigijo sodybą Švenčionių krašte. Čia Sungailų šeima jau kurį laiką ne tik randa poilsį nuo miesto šurmulio, bet ir sutinka Velykas.
„Nors abu su vyru esame iš Žemaitijos, pasvarstėme, kad kai gyvename Vilniuje, kaskart keliauti į Žemaitiją būtų toloka. Taip ir nusprendėme įsigyti dzūkiško tipo sodybą Švenčionių krašte. Mes ją restauravome, nestatėme nieko naujo, nes sodyba turi savo istoriją, tad labai gerbiame žmogų, kuris ją statė. Čia ir sutinkame šventes, gana paprastai ir autentiškai. Ne išimtis ir šiemet“, – portalui Žmonės.lt sako ji.
Savo trobelėje Sungailų šeima Velykas sutinka pagal savo įprastas tradicijas. Šeštadienį, dieną prieš Velykas, šeima čia margino kiaušinius. Nors žemaičių dažyti margučiai dažniausiai būna tamsių spalvų, L.Sungailienė prisijaukino ir ryškesnes spalvas.
„Dažniausiai marginame su vašku, nes vaikai paaugę, jau moka tai daryti. Kartais ir paprasčiau darome – prie kiaušinio pridedame žolelę, augalėlį ar gėlytę, apvyniojame kojine ir dedame į dažus. Man tokie atrodo labai gražūs“, – dalijasi L.Sungailienė ir akimirkai vėl nukeliauja į vaikystės prisiminimus. Juk šventės ir yra apie tai!
„Kai buvau vaikas, mano močiutė, kuri gyveno Lenkimuose, per Velykas skutinėdavo kiaušinius. Tai – žemaitiškas marginimo būdas. Prisimenu, ji išvirdavo kiaušinius svogūno lukštuose, gana gausiai jų pridėdavo, nes tamsi spalva yra būdinga žemaičiams. Tas vaizdinys man įstrigęs iki šiol, dažnai margindama kiaušinius jį prisimenu“, – atskleidžia L.Sungailienė.
Velykų rytą L.Sungailienės sodybos stalą nugula šventiniai valgiai. Nors Loreta sako savo firminio velykinio valgio neturinti, tą dieną dažniausiai mėgaujasi savo gamybos kepiniais ir marinuotos, keptos ar troškintos mėsos patiekalais. „Žinoma, ant stalo būna riebesnės mėsos, nes pagal žemaičių tradiciją taip turi būti“, – sako ji.
Vis dėlto tik sočiu pavalgymu Sungailų šeimos Velykos neapsiriboja! „Kaip ir daugelyje šeimų, ryte prasideda įvairios veiklos – daužiame kiaušinius, rungtyniaujame, kurio margutis stipresnis. Dėl smagumo tarp margučių įsimaišo ir vienas medinis kiaušinis. Vis bandome svečius apgauti, – nusikvatoja ji. – O vėliau margučius ridename. Ši atrakcija vaikams labai patinka, tad kartais ją pratęsiame ne tik sodyboje, bet ir sugrįžę į Vilnių, savo mikrorajone Žvėryne.“
Tiesa, L.Sungailienė atskleidžia, kad vieną Velykų tradiciją jie pritaikė ir savo kasdieniame gyvenime. „Kone kiekvieną savaitgalį bandome virtų kiaušinių tvirtumą. Kitaip tariant, renkiame tvirčiausią kiaušinį, jį galime vadinti „kiaušinių karaliumi“. Mums patinka toks žaidimas. Žinoma, kiekvieną savaitgalį kiaušinių nemarginame, bet parungtyniauti mes mėgstame, tai sukuria nuotaikingą bendrystę“, – šypsosi L.Sungailienė.
Nors Velykų daugelis lietuvių laukia su džiaugsmu, paminėti Atvelykį jau retas prisimena. Vis dėlto į namus ir į širdį šventes įsileidžianti televizijos laidų vedėja, rodos, ir čia yra išimtis – Atvelykis jos namuose ne ką mažesnė šventė. Šiemet L.Sungailienė su šeima ir savo folkloro ansambliu „Virvytė“ Atvelykį sutiks Palangoje.
„Taip jau sutapo, kad švęsime Jurgines, o sekmadienį Palangoje patirsime ir Atvelykio smagumą, – sako ji. – Smagu, kad galiu sutikti pavasario šventes ir su šeima, ir su savo kolektyvu. Juk tokios ir turi būti šventės, tiesa?“, – pokalbį užbaigia L.Sungailienė.
