„Aš tik laukiu jos skambučio, netrukdau pati. Kai tik gali, kai turi minutę laiko, ji man paskambina. Dažniausiai vakarais, prieš miegą“, – šiais žodžiais pokalbį su portalu 15min pradėjo šiųmetės Lietuvos atstovės „Eurovizijoje“ Monikos Liu mama, Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytoja Rita Liubinienė.
Paskambinusi mamai, Monika pasakoja, kad daug dirba. Krūvis yra didelis, žvelgiant iš šalies jį tik galima įsivaizduoti. Kaip teigė R.Liubinienė, dukters galvoje nuolat verda mintys apie pasirodymo detales. „Ji yra smulkių detalių žmogeliukas“ , – Moniką apibūdino mama.
Atvirame interviu portalui 15min Rita papasakojo apie Monikos vaikystę, pasidžiaugė jos neišmatuojamu talentu ir atskleidė, ko palinkėjo prieš vykstant į Turiną.
– Kartu su Lietuvos delegacija į Turiną nevykote, bet gal žadate atvažiuoti palaikyti Monikos gyvai prieš pasirodymą?
– Ne, žinokit. Kai ji laimėjo nacionalinę atranką, iš karto sakiau: „Monikute, aš važiuoju.“ Ji sakė: „Žinoma, žinoma.“ Vėliau atsitraukėme nuo visos šios situacijos ir persigalvojome. Nes žinau, kad Monika rūpintųsi, mūsų su tėčiu klaustų, ar viskas gerai, ar nekyla spaudimas, kadangi man jis kyla nuo jaudulio. Ji yra labai rūpestingas vaikas. Nenoriu būti ta mamytė, kuri vaikščiotų su dubenėliu iš paskos ir klausinėtų, ar pavalgei.
Nenoriu būti ta mamytė, kuri vaikščiotų su dubenėliu iš paskos ir klausinėtų, ar pavalgei.
Visų pirma, taip geriau jai. Jai yra ramiau, kai mes čia. Stebėsim pro televizoriaus ekraną. Be to, abu su tėčiu esame dirbantys. Esu mokytoja, tai dabar intensyvus metas, daug renginių koncertų, rečitalių.
Beje, neseniai į koncertą, kur buvo mano mokinės ir dar kito berniuko rečitalis, atėjo brolis Benediktas, jis buvo iki ašarų sujaudintas. Sakė, kad prieš kelias dienas grįžo iš Ukrainos. Ten dega akordeonai, fortepijonai. Nesigirdi muzikos ir vaikų dainų...
– Kokias emocijas šiuo metu išgyvenate pati? Monikos pasirodymas jau čia pat. Ar galite ramiai miegoti?
– Jaudinuosi, o kaip kitaip. Būtų nesveika, jeigu mama sakytų, kad nesijaudina. Man labai rūpi jos emocinė ir fizinė būsena. Ar ji iš tikrųjų pailsėjusi ir pavalgiusi, ar viską suspėja.
Labai džiaugiuosi, kad su ja yra Olga Filatova. Jeigu jos nebūtų, mesčiau viską ir važiuočiau pati. Olga ją žino, jos viena kita labai pasitiki.
Olga yra klaipėdietė dizainerė. Kai vyko projektas „Auksinis balsas“, ji buvo visų dalyvių stilistė. Nuo to laiko tarp jų užsimezgė labai gražūs santykiai. Nežinau istorijos, kodėl ji prisijungė važiuoti į „Euroviziją“, bet Monika pasakojo, kad labai dėl to džiaugiasi. Jos „dream team“ yra labai gera. Monikai svarbu, kas yra šalia šiuo metu.
– Apskritai, ar palaikėte dukros sprendimą dalyvauti „Eurovizijoje“? Ar tikėjotės, kad ji laimės nacionalinę atranką?
– Kai ji man pasakė, kad turi dainą ir dalyvaus, aš tiesiog paklausiau: „Monikute, ar tau to reikia?“ Ji sakė, kad čia yra „ta daina“. Anksčiau buvo užsiminusi, kad kol neturės lietuviškos dainos, tol neis į šį konkursą.
Kadangi mano patirtis yra nemaža, daug laiko esu praleidusi prie muzikantų, ne tokio lygmens, bet vis tiek, aš maždaug įsivaizduoju ir žinau, kas laukia. Todėl nelabai norėjau, kad ji apskritai rinktųsi muzikos kelią, nes tai nėra lengvas kelias. Tik žiūrovas ir klausytojas mato tą gražią fasadinę pusę, o iš tikrųjų yra kitaip. Visada lazdelė turi du galus. Bet ji jau ne maža mergytė. Jei ji būtų buvusi 20-ies, būčiau sakiusi, kad dar per anksti.
Tikėjausi, kad bus negatyvo, bet negalvojau, kad tiek. Čia yra ta neigiama buvimo muzikantu pusė. Iš pradžių skaitydavau komentarus, bet dabar jau to nebedarau. Griežtai sau neleidžiu. Monika irgi jų neskaito, tad tegul tie žmonės nevargsta. Monikai nėra sunku dainuoti, ji mėgsta žmones, publiką. Juk ją ir išrinko žmonės, ji nesireklamavo, nepirko SIM kortelių.
O kai ji laimėjo nacionalinę, ir verkiau, ir džiaugiausi. Buvo dviguba motiniška emocija. Monika dirba profesionaliai, ji žino, ką daro. Be to, po pirmosios repeticijos mane sužavėjo gražūs užsieniečių komentarai. Mums irgi reiktų išmokti džiaugtis.
– Kalbant apie Moniką vaikystėje, ar ji visada svajojo būti dainininke? Gal svarstė rinktis kitą profesiją?
– Tėveliai svarstė (juokiasi). Mes esame ta karta, kuriems buvo „taip pasakė ir taškas“. Didelių pasirinkimų nebuvo. Tėvai nuspręsdavo. Dar ankstesniais laikais jie spręsdavo ir apie vyrus bei žmonas, o mums jau tik sakydavo, kokią profesiją pasirinkti.
Buvo momentas, kai Monika mane pastatė į tokią padėtį, kada pasidarė aišku. O šiaip buvo pasvarstymų rinktis teisininko profesiją, kaip tėtis. Bet ji labai gabi muzikai, dailei, šokiams. Tokia visiškai meniška siela, gimusi su šia misija ateiti į pasaulį. Klaida, kai tokie žmonės yra sustabdomi ir jiems neleidžiama tos misijos atlikti.
– Net susigraudinau...
– Man buvo padaręs įspūdį toks filmas, kuriame vaidina Elizabeth Taylor, – „Žydroji paukštė“. Iki ašarų gražu. Jame keliauja broliukas ir sesutė, ieškodami tos paukštės, ir papuola į Dievo karalystę, kur visi renkasi prieš ateidami į Žemę. Jie ten atsineša viską savo kraitelėse. Jose viskas sudėta. Mes ateiname su misija. Ir reikia leisti vaikams. Bet – yra didelė atsakomybė.
– Dirbate Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje. Gal buvote ir pirmoji dukters muzikos mokytoja?
– Kol ją įsčiose nešiojau, dirbau, tad ji buvo muzikoje. Kai gimė, irgi buvo muzikoje. Ketverių ją leidome į baletą, o penkerių jos rankose jau buvo smuikelis.
Labai sunku, kai vaikas verčiamas užsiimti muzika. Viskas yra Dievo dovanos, turi arba neturi. Tie talentingieji yra tarsi pabučiuoti vaikai.
Ir keliuosi su šia daina. „Tuk tuk“, ir beldžiasi ji į mane.
– Anksčiau pasakojote, kad dainą „Sentimentai“ išgirdote viena pirmųjų. Koks tada buvo įspūdis?
– Man iš karto labai patiko. Aš sakiau Monikai – labai gražu. Ji tada atskleidė, kad ją pasirinko „Eurovizijai“. Dainą išgirdau dar prieš važiuojant į Angliją jos prodiusuoti. Man per kūną ėjo šiurpuliukai, šiaip patinka visa muzika, kurią ji kuria, bet šita – iš karto. Tėtis susvyravo, o man nebuvo abejonių. Bet su šia muzika taip yra – apetitas kyla bevalgant. Kuo daugiau klausaisi, tuo labiau ji įstringa. Ir keliuosi su šia daina. „Tuk tuk“, ir beldžiasi ji į mane.
– Ar dažnai Monika jums siunčia pasiklausyti neišleistų dainų?
– Su albumu „Melodija“ ji daugiau pati dirbo. Bet kartais atsiunčia, prašydama patarimo dėl žodžių. Monika viską daro taip talentingai, kad nei pridėti, nei atimti...
Vaikus reikia visų pirma mylėti, o po to ir gerbti. Tai yra neatsiejami dalykai.
– Jūsų ryšys, kaip suprantu, yra artimas... Kaip pavyko tokį sukurti? Matome, kad ir po Monikos įrašais itin aktyviai komentuojate, stipriai palaikote.
– Didžiulis ryšys, bet aš nežinau, man atrodo, kad čia taip normalu. Negaliu to pasakyti, čia arba yra, arba nėra. Niekada nepagalvojau, kodėl jis toks yra. O kaip gali būti kitaip?
Kai sūnus ir Monikutė buvo mažučiai, aš stengiausi, kad jie manimi pasitikėtų, kad galėtų pasakyti tiesą. Jeigu vaikas gali pasakyti savo nuomonę, vadinasi, viskas gerai. Pagarba vaikui yra svarbiausia. Tą taikau ir dirbdama su mokiniais. Aš kiekvieną vaiką gerbiu ir man vėliau juos susitikus ne gėda bendrauti. Tai yra labai svarbu, nes tai – išliekamieji dalykai. Vaikus reikia visų pirma mylėti, o po to ir gerbti. Tai yra neatsiejama.
– Populiarioje Monikos dainoje „Vaikinai trumpais šortais“ skamba tokie žodžiai: „Mama man sakė – dukra, tu neišdykauk.“ Ar Monika juos parašė iš patirties, iš tiesų esate taip sakiusi?
– Oi, buvo išdykusi jinai (juokiasi). Vėlgi, labai svarbu, kad vaikas būtų atviras. Išdykauti yra normalu, ir aš tokia buvau. Su Monika visada šnekėdavomės. Būdavo visaip, juk paauglystė. Man labai smagu, kad vaikai išdykauja ir bendrauja su savo bendraamžiais. Jos buvo puiki klasė. Monikos draugai iki šiol yra ir mano draugai, su jais bendraujame ir susitinkame. Priimi vaiką tokį, koks jis yra. Kai vaikas pasitikės, jis padarys mažiau klaidų, kurios gali kainuoti skaudžiai.
– Ar Monikai vykstant į Turiną davėte kokį nors patarimą?
– Pasakiau: „Dukrele, aš su tavimi, širdyje, kiekvieną dieną.“ Jeigu tikite, motinos maldos galia yra pati stipriausia ir įtaigiausia. Siunčiu jai pačias geriausias mintis. Ji žino, kad mes ją palaikome.
Ji mane iki ašarų sugraudino per Motinos dieną. Atsiuntė labai gražią balso žinutę. Žodžiu, tuoj pradėsiu verkti ir apsipils telefonas ašaromis...
Taigi, Monika žino, kad mes ją palaikome. Ir tai yra labai svarbu. Ji sako – grįšiu kaip karalienė. O man ji kaip buvo princesė, taip ir liks. Motiniškas jausmas yra didesnis už bet ką, už visus laimėjimus. Man tikrai nesvarbu, ką ji parveš. Aš sakau – dukryte, juk viskas ateina ir praeina. Ji ir pati dainuoja „Ir tai praeis.“
Lieka vertybės, draugai, kurie iš tikrųjų yra draugai. Tokiais gyvenimo momentais labai gerai atsifiltruoja. Sakiau jai, kad ateis laikas, kai ant rankos pirštų galėsi suskaičiuoti žmones, kuriais gali pasitikėti ir kurie yra tikri. To, kuris nuoširdžiai nemoka pasidžiaugti, kai tau sekasi, ir tavęs palaikyti, gyvenime nereikia.
