Nors tėvo dienos Merūnas su šeima paprastai nemini, bet tėvyste jis džiaugiasi kiekvieną dieną. Dainininkas atvirai 15min papasakojo, kaip auklėja savo vaikus, kokie yra jos ir Erikos sūnūs, ką jam dėl darbų užsienyje tenka praleisti. Dainininkas taip pat prasitarė apie norą susilaukti ir dukros, kuriai galėtų pirkti gražiausias sukneles.
– Dauguma sako, kad tapus tėvu viskas pasikeičia, o gyvenimas įgauna kitą prasmę. O kaip buvo jūsų atveju?
– Kai gimsta vaikas, suvoki, kad į gyvenimą ateina kitas etapas, privalai brandžiau į viską žiūrėti. Kiti būna brandesni nuo paauglystės, o aš labai vėlai į protą atėjau. Nors ir atrodau rimtas, diplomatiškas, kiti ir akademikais mus, operos dainininkus, vadina. Nė velnio, mano galvoje visai kitokie vėjai pučia. Aš esu netipinis klasikistas.
Todėl man buvo sudėtinga greitai suvokti ir šiuos pasikeitimus. Bet vaikai labai greitai pastato į vietą, į vėžes. Supranti, kad tas mažas žmogutis be tavęs nieko negali, tu esi ir akys, ir ausys, ir tos pagalvėlės delnuose, kurios ir žaizdas sustabdo, ir guzo neleidžia pasidaryti. Rūpesčių atsiranda dar daugiau, kai ateina antras vaikas. Apie pirmą ir antrą jau reikia vienu metu galvoti. Bet tai juk yra tavo ir kūnas, ir kraujas.
– Ar atsimenate abiejų sūnų gimimą?
– Manau, kad vieni tą pačią akimirką supranta, kad tapo tėvu ar motina, moterims gal greičiau išvis tai ateina. Bet man tik po mėnesio viskas susigulėjo, pagaliau supratau: „O dieve, kas mano gyvenime dabar vyksta, kaip viskas pasikeitė, koks didelis šokas.“ Vaikas juk ir verkia, ir jam skauda, ir tu kartais nieko negali padaryti...
– Jūs daug laiko dėl darbo praleidžiate ir užsienyje. Turbūt teko ir svarbių akimirkų jų gyvenime praleisti?
– Mano žmona labai užimta kaip ir aš, visur bėgte. Todėl stengiuosi kiek įmanoma daugiau būti namuose. Atrodo, kad tėvystės atostogas esu pasiėmęs. Bet kai ateina darbų laikas, kaip tyčia prasideda siurprizai, pirmieji vaikų netikėtumai. Tada Erika ar uošvienė praneša, kad sūnus pasakė kažkokį pilną žodį, kokią filosofinę mintį. Taip nervina, kad manęs tuo metu nėra šalia... Bet aš jau įsisamoninau viena – viskas gyvenime turi kainą. Jei tėvas ar mama nori daryti karjerą, normalu, kad viso to kaina yra mažesnis dėmesys vaikas. Tai labai liūdna pusė.
– Merūnai, Jus užaugino mama, močiutė ir krikštamotė. Kai gimė jūsų vaikai, iš ko mokėtės būti geru tėčiu?
– Skaitau daug internete – knygų į keliones nesivežiosiu, o būdamas namuose visą dėmesį skiriu vaikams. Perskaitęs straipsnius, atrandu savo tėvų auklėjime klaidų, imu save analizuoti. Manau, kad prigimtinai tėvu netampi. Viskas priklauso nuo to, kaip tave išauklėjo, taip estafetę perduodi ir savo vaikams, kurie irgi taps tėvais. Stengiuosi klaidų nekartoti, bet kartais neišeina (juokiasi). Tai yra labai labai sudėtinga.
– Pats vaikystėje buvote „dovanėlė“? O gal pavyzdingas mokinys?
– Žinokite, man kartais atrodo, kad dėl mano elgesio vaikystėje karma tik dabar mane surado (juokiasi). Mano vaikai tokie pat išdykę kaip ir aš. Tikiuosi, kad su jais nebus tiek problemų, kaip buvo su manimi. Aš pakeičiau 7 mokyklas, dėl ko mano mama anksčiau pradėjo žilti.
Tikiuosi, kad su mano vaikais nebus tiek problemų kaip buvo su manimi. Aš pakeičiau 7 mokyklas, dėl ko mano mama anksčiau pradėjo žilti
Kadangi buvau labai išdykęs, mano dėmesys buvo ties visai kitais dalykais. Mano mokslo rezultatai nebuvo patys geriausi. Buvau vėjo neštas ir pamestas, buvau save atradęs tik vienoje gimnazijoje, kur buvo daug tokių pačių meninės sielos žmonių. Bet mokslai man pakišo koją – lietuvių kalba, matematika, todėl teko iš gimnazijos išeiti. Tada mano mama rankas nuleido ir išleido vieną blogiausių Kauno mokyklų... Tikiuosi, kad mano vaikai nebus tokie žiaurūs, kaip aš savo tėvams.
– Kokie yra jūsų sūnūs? Kokie jų charakteriai?
– Labai skirtingi. Mūsų vyresnysis Ajus – visur nuolat lekiantis, jam viskas priklauso nuo nuotaikos, bet dažniausiai šypsosi. Jis labai primena mane. Dabar jis jau net manipuliuoti mėgsta, bet ir pafilosofuoti moka. Jam labai patinka būti kompanijoje, kurioje visuomet siekia pripažinimo. Ajus mėgsta pajudėti, padainuoti, vis namuose kažką paniūniuoja.
Jaunesnysis Herkus labiau užsispyręs, nesukalbamas, kai kuriais klausimais turi labai stiprią nuomonę. Jis labai mėgsta eksperimentuoti su maistu, jis su broliu vienodo svorio ir sudėjimo, gal net kiek platesnių pečių. Ajus yra močiutės vaikas, jam močiutė yra viskas. Kaip aš sakau, močiutė yra mūsų šeimos silpnoji grandis. Kai ji atvažiuoja, sūnui viskas pasidaro galima, jis pradeda mūsų neklausyti, prasideda chaosas, rėkimai. Šiaip mūsų namuose yra taisyklės, bet kai močiutė atvyksta, visas darbas, kurį idėjai, atrodo, sumindomas į vieną molio gabalą.
– O kuris mamyčiukas, kuris – tėčio vaikas?
– Visi mato iš šono, kad vienareikšmiškai – mažylis yra mamos vaikas, o vyresnysis – tėčio. Net sudėjimas, skonis, ramybė, priėjimas prie draugų, žaidimo principai – aiškiai pasiskirstę.
– Kuris iš Jūsų namuose yra griežtesnis vaikams? Kieno žodis būna paskutinis?
– Esu pakankamai griežtas tėvas. Bet aš žinau, kad tik aiškiai pasakant, kas yra gerai, kas yra blogai, gali išauklėti vaikus. Erikos vaikai nelabai klauso, ji bando viską geruoju išspręsti. Manau, kad vis tiek turi būti taisyklės, turi būti nustatytas laikas, kada jie valgo, kada jie žaidžia. Kartais savaitgalį leidžiam pasileisti plaukus, bet nuo pirmadienio vėl stojame į tvarką.
Esu gana griežtas tėvas. Bet aš žinau, kad tik aiškiai pasakant, kas yra gerai, kas yra blogai, gali išauklėti vaikus
Manau, kad tai vaikui atneša saugumo jausmą. Aišku, kartais jie dar tikrina mus, kur gali perlenkti lazdą, kur ne. Vyresniajam sakau: reikia suvalgyti mėsytę, tada gausi sūrelį. O jis tada paklausia: o gal pirmiausia sūrelį?
– Ar sunku nenuolaidžiauti, kai sūnus mielai nusišypso ko nors prašydamas?
– Aišku, kad sunku. Ypač kai vaikas yra geras, klauso, elgiasi taip, kaip prašome – visada išsiplauna rankas, pats apsirengia... Tai tada nuolaidų neišvengsi. Kartais norisi palepinti ir mums.
– O kaip jūs žiūrite į beržinę košę?
– Apie beržinę košę esu daug skaitęs. Kartais vaikai taip bando kantrybę, kad atrodo, kitaip neįmanoma. Bet aš susivaldau. Kas pabūna su mūsų vaikais bent dieną, sako, kad jie greičiausiai yra hiperaktyvūs. Kartais sienomis, atrodo, lipa... Bet kita vertus, tada suprantu, kur manyje yra bėdų, kaip turiu ugdyti kantrybę.
– Kokių užsiėmimų jūsų vyriška kompanija turi be mamos?
– Su vyresniuoju Ajumi mes renkame automobilių modeliukus. Tai jis daro labai preciziškai, mes vis tai aptarinėjame. Mama į tai visiškai nesikiša, tik velnių duoda, kad išlaidauju ir lepinu vaiką. Bet čia yra jo didelė aistra, jis net turi garažą.
Kadangi močiutė yra pripratinusi tvarkytis, mažasis Herkus turi mažą siurblį, žaislinį. Tai jeigu aš siurbiu namus, jis irgi prisijungia.
O pagrindinis mūsų ritualas – mes visi kartu valomės dantis. Tai – vyrų ankstyvoji pirtis, SPA (juokiasi).
– Muzikiniu keliu nevedate?
– Specialiai neskatinu, nebent pamatau, kad jie patys susidomi kokiu instrumentu. Kažkada jie užsimanė gitarų, nupirkau dvi mažytes. Tai viena tą pačią dieną per pusę lūžo. Buvome nuvedę ir muzikos mokyklėlę vyresnįjį Ajų, bet mokytojas paprašė, kad daugiau nebeateitumėme. Sūnus porą kartų padarė, ko prašė su visais kitais vaikais, niekas į jį nekreipė dėmesio, tai jis numetė instrumentą ir ėmė vaikščioti aplink, bėgiojo, rėkavo, kol visi kiti buvo susikaupę.
Bet mano žmona labai pikta, nes berniukams perku labai daug daiktų. Nors pas kai kuriuose vaikus per žaislus į kambarius nebeįmanoma įeiti, mes dar kol kas ant ribos.
– O tėvo dieną švenčiate?
– Šiaip mūsų visi sekmadieniai būna šventa šeimos diena. Arba būname kartu namuose, arba pas močiutę. Kepam blynus, kiaušinienes. Bet tėvo dienos neminime, nebent Erika kažką ekspromtu sugalvoja.
Mergaitės namuose tikrai reikėtų, Erika juk tarp trijų vyrų, jai labai sudėtinga. O ir kai pats praeinu pro vaikų skyrių, kai pamatau sukneles mažytes... Noriu viską nupirkti
– Kai jau abudu mažyliai paaugę, apie gausesnę šeimą pasvajojate? Gal jau laikas ir dukrai?
– Mano žmona pastaruoju metu labai dažnai apie tai kalba. Aš irgi mąstau, dėliojuosi – jeigu vėliau, tai bus per vėlu, todėl gal jau dabar reiktų... Bet tada galvoju, kiek psichiatrinėje ligoninėje teks praleisti laiko (juokiasi)... Man truputį trūksta stabilumo, tikrai nelengva auginti pametinukus. Beprotiškai nelengva.
Bet mergaitės namuose tikrai reikėtų, Erika juk tarp trijų vyrų, jai labai sudėtinga. O ir kai pats praeinu pro vaikų skyrių, kai pamatau sukneles mažytes... Noriu viską nupirkti.
Tačiau aš jau Erikai sakiau – kol ji man neleis pasistatyti namo, tol daugiau vaikų nebus. Ji nenori, jai baisu prie miško gyventi, sako, kad bus daugiau kuo rūpintis, o bute juk lengviau. Siūlė kotedžą, bet aš noriu atskiro namo, noriu atsisėsti ant savo žolės, su vaikais futbolą pažaisti. Todėl kol gyvensime bute nebus nei gyvūnų, nei daugiau vaikų (juokiasi).
Daugiau šeimos akimirkų – fotogalerijoje:
