Gavęs kvietimą dalyvauti Tokijuje vykstančioje perklausoje, Merūnas Vitulskis kartu su žmona Erika nusprendė čia pakeliauti ilgiau – apžiūrėti svarbiausius objektus ir bent kiek pažinti japonų kultūrą, kuri atlikėjui visada kėlė žavesį.
„Man pasiūlė dalyvauti Naujosios Japonijos operos teatre vykstančioje perklausoje. Italai ten stato Giacomo Puccini operą „Madam Baterflai“. Tenorų visada trūksta, todėl pakvietė ir mane. Iš pradžių galvojome pabūti kelias dienas, bet galiausiai nusprendėme pabūti ilgiau – močiutė mus išleido ir prižiūrėjo vaikus“, – šypsojosi Merūnas.
Dainininkas 15min sakė džiaugęsis, kad pagaliau rado progą pakeliauti su žmona. Jiedu jau neatsimena, kada ramiai galėjo skirti laiko atostogoms: „Visada darbą deriname su atostogomis. Jei vykstame į užsienį dirbti, tai skiriame laiko ir savišvietai, šalies apžiūrėjimui. Kasdien spektakliai nevyksta, tai visada lieka laisvo laiko.“
Kol kas Merūnas nežino, ar gavo vaidmenį – atsakymo greičiausiai sulauks tik rudenį. „Ne visi atlikėjai gali atvažiuoti tuo pačiu metu, tai per mėnesį atvyksta tik vienas du. Šiaip nesijaudinu, bet kuriuo atveju buvo smagu ten nuvažiuoti. O jei gaučiau vaidmenį, tai turbūt daugiausia su šiuo teatru būtų gastrolės – spektakliai nevyktų tik Japonijoje.“
Svajonių šalis
Merūnas prisipažįsta, kad aplankyti Japoniją visada buvo jo svajonė. O čia praleidus visą savaitę jo simpatija šiai šaliai tik dar labiau sustiprėjo.
„Tai mano svajonių šalis. Mane visada domino jų kultūra. Ir nuvykus ten nuomonė pasitvirtino – iš jų reiktų pasimokyti nuolankumo, požiūrio į darbą, ir čia labai saugu! Be to, japonai yra labai nuoširdūs – bendrauja nesiekdami naudos. Iš pradžių stengiasi su žmogumi surasti asmeninį ryšį, o tik tada atsiranda darbinis santykis. Net ambasadoje dirbantys lietuviai yra pasikeitę – daug ramesni žmonės, vos ne kaip vienuolyne. Iš pradžių su Erika net nejaukiai jautėmės. Tačiau, kaip ir patys japonai, suradę ryšį, jie atsiveria“, – pasakojo Merūnas.
Nors planų Tokijuje jie turėjo daug, tačiau buvo sunku priprasti prie kitos laiko juostos. „Tik atskridę, pirmą dieną skyrėme išsimiegojimui, bet turbūt tik paskutinę dieną mes jau aklimatizavomės ir supratome, kur diena, o kur – naktis. Šiaip naktį žiūrėdavom į lubas ar feisbuke sėdėjome, nes buvo neįmanoma užmigti“, – juokėsi jis.
Kitą dieną pora išsiruošė į ambasadą, kur susipažino su visu kolektyvu, Japonijoje atstovaujančiu Lietuvai. Čia jiedu susibendravo su ambasadoriaus žmona, kuri mielai juos lydėjo visą kelionę po svarbiausius miesto objektus: „Su ja aktyviai leidome laiką: lankėmės įvairiuose muziejuose, šventyklose. Buvom ir prie žymiosios perėjos, pro kurią kasdien praeina milijonas žmonių.“
Apėjus ne vieną šventyklą, jam labiausiai įsiminė toji, apie kurią buvo jau seniau domėjęsis. „Esu skaitęs knygą ir matęs filmą apie vieną mane sukrėtusią istoriją. Prie 400 metų čia, kur dabar yra Tokijus, anksčiau gyvenusios dvi šeimos konkuravo dėl žemių. Vienai šeimai pavykus tai padaryti, užkariautų valdų šeimininkas turėjo pasidaryti charakiri – nusižudyti. Kadangi žemės buvo pasisavintos nesąžiningu būdu, 47 samurajai atkeršijo už savo šeimininką, tačiau imperatorius juos nubaudė – jie taip pat turėjo pasidaryti charakiri. Mes apsilankėme šventyklos aikštėje, kur visa tai įvyko. Šalia dar buvo samurajų kapai, kuriuos mes aplankėme. Tai mane tikrai paveikė“, – sakė Merūnas.
Vienintelis dalykas, ko atlikėjui trūko – žaluma: „Tas mane kiek šokiravo, tikrai čia buvo labai mažai gyvos gamtos. Bet ten viskas idealiai sutvarkyta – medžiai prižiūrėti, nė vienas krūmelis šiaip sau neauga. Aišku, mes visą laiką praleidome mieste, nežinia, kaip yra kitur. Aš labai norėjau ir į kokį užmiestį nuvykti, bet neturėjom laiko.“
Nuvykus į Japoniją, neabejotinai vienas įdomiausių dalykų, ką čia galima patirti – maistas. Merūnas taip pat žadėjo kuo labiau susipažinti su jų virtuve – ragauti viską, kas tik pasitaikys po ranka. Tačiau visgi po pirmos dienos šios minties teko atsisakyti – per daug jau skrandis pripratęs prie europietiškos virtuvės...
„Pirmą dieną mus primaitino žalia žuvimi. Mano skonio receptoriai kažkaip sunkiai prisitaikė, nes jau kiek raukiausi... Nors ir mėgstu jų virtuvę, bet iš pradžių buvo sunku priprasti. Erika iš manęs šaipėsi, nes aš žadėjau viską valgyti, – juokėsi dainininkas. – Be to, galvojom, kad nuo ryžių numirsim. Šalia kiekvieno patiekalo buvo patiekta ryžių... Todėl gėrėm daug kolos, kad greičiau virškintų. Man labai patiko jų kepti kiaušiniai, jie visai kitaip gamina nei mes, todėl žadu pasidomėti, nes man tokių paruošti neišeina.“
Pasak Merūno, sušiais jie liko nustebinti – Lietuvos šefai gamina ne ką prasčiau nei Japonijos.
„Tiesą sakant, galiu pasakyti, kad Lietuvoje kai kur gaminami kone tokie pat skanūs sušiai kaip ir Tokijuje. Aišku, nekalbu apie žuvies kokybę, kai tunas čia pat pagautas, ryte turguje nupirktas ir keliauja ant stalo. Bet šiaip tikrai lietuviai vejasi tikruosius japonų meistrus“, – šypsojosi jis.
M.Vitulskis pripažįsta – savaitė Japonijoje buvo kupina įspūdžių, naujų patirčių. O be to, ne taip jau dažnai turintys laisvo laiko, kurį galėtų leisti tik dviese su Erika, Merūnas sako, kad Japonijoje mėgavosi kiekviena akimirka kartu: „Retai būna, kad su Erika atsisėstumėme ant suoliuko ir tiesiog stebėtumėme žmones. O tai buvo labai įdomu – stebi, kur jie skuba, kaip eina, kaip apsirengę. Buvo tikrai smagu“, – šypsojosi jis.
Tad atlikėjas net neabejoja, kad grįš dar kartą. „Niekur nesu nieko panašaus matęs, todėl šiai šaliai tikrai esu neabejingas. Labai noriu jos daugiau pamatyti, nuvykti į kokias provincijas, pabendrauti su paprastais žmonėmis“, – 15min sakė Merūnas Vitulskis.
