Nelauktas dėmesys
„Didžiausi netikėtumai laukė namie. Pekine medalį tikrai lengviau buvo iškovoti nei dabar atlaikyti visą rodomą dėmesį. Pirmą kartą su tuo susiduriu. Mes, imtynininkai, prie to nesame pripratę“, – netikėtai pareiškė su bronzos medaliu į namus grįžęs graikų-romėnų imtynininkas.
Dėmesio lavina vaikiną užklupo dar Pekine, kai tiesioginės transliacijos metu išvydę jo sėkmę, SMS žinutėmis jį puolė sveikinti draugai ir pažįstamieji. O jau po kelių dienų Vilniaus oro uoste –artimųjų gėlės, draugų sveikinimai, Lietuvos kariuomenės orkestras ir ąžuolo vainikai, būrys gerbėjų ir žurnalistų... Užklupusi šlovė santūrųjį vilnietį kiek trikdė – juk to niekada anksčiau nėra buvę. „Tikrai nesitikėjau tokio sutikimo. Kai jus čia pamačiau, nejauku pasidarė“, – šypsojosi Pekino olimpiados prizininkas.
Sugrįžus dar laukė ilgas sveikinimų maratonas – olimpiečių iškilmingos sutiktuvės Europos aikštėje Vilniuje, valdžios vyrų rankos paspaudimai, susitikimai su žurnalistais... Lietuvos Vyriausybė į aštuntuką patekusius olimpiečius pagerbė solidžiomis premijomis. Bronzos medalį pelniusiam M.Mizgaičiui atiteko 150 tūkst. litų premija. Už parvežtą bronzą Prezidentas imtynininkui prisegė ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ ir Karininko kryžių.
28-metis sportininkas du kartus buvo tituluojamas pirmuoju – pirmasis Lietuvos sportininkas iškovojęs medalį Pekino olimpiadoje ir pirmasis jį iškovojęs apskritai šalies imtynių sporto istorijoje. „Labai džiaugiuosi, kad buvau pirmasis šiai sporto šakai iškovojęs olimpinį medalį. Tikiuosi, kad šis apdovanojimas pralauš ledus“, – vylėsi sportininkas.
Pergalę suvokė namie
„Kad nuveikiau tikrai svarbų darbą, suvokiau tik Vilniaus oro uoste, kai čia išvydau didžiulį būrį žmonių. Iki tol sklandžiau tarsi rūke“, – prisipažino imtynininkas, kuris vos peržengęs oro uosto atvykimo salės slenkstį, visų akivaizdoje įsikando olimpinį medalį ir pražydo šypsena.
Džiaugiuosi, kad buvau pirmasis šiai sporto šakai iškovojęs olimpinį medalį. Tikiuosi, kad šis apdovanojimas pralauš ledus, – viliasi M.Mizgaitis.Kad važiuoja į Pekiną parsivežti medalio, Mindaugas neabejojo. Tą prieš kelionę jis žadėjo ir savo draugei Renatai Šileikytei, kuri tokius pažadus nuleisdavo juokais. „Aš tą jaučiau. Visas sezonas man neblogai klostėsi. Kai šiemet olimpiniame atrankos turnyre Romoje užėmiau antrąją vietą ir gavau kelialapį į olimpiadą, pagalvojau, kad ir čia turi pasisekti“, – buvo įsitikinęs sunkiasvoris.
Ankstesniais metais M.Mizgaičio karjeroje buvo ir pakilimų, ir nuosmukių. 2000-ųjų pasaulio jaunimo čempionate lietuvis liko šeštas. Tą pačią vietą užėmė ir po poros metų vykusiose planetos kariškių pirmenybėse. 2003-iųjų pasaulio čempionate jis pakilo į ketvirtą vietą, o 2004 m.s Atėnų olimpiadoje – liko vienuoliktas. 2005 m. pasaulio čempionate užėmė penktąją vietą, o po metų to paties rango pasaulio pirmenybėse smuktelėjo į dešimtąją. Pernai pasaulio kariškių žaidynėse jis užėmė ketvirtą vietą.
Pekino olimpinių kovų svorio kategorijoje iki 120 kg aštuntfinalyje lietuvis 5:0 sutriuškino turką Rizą Kajalpą, o ketvirtfinalyje 1:5 pralaimėjo rusui Chasanui Barojevui. Tačiau paguodos turnyre 4:3 nugalėjo iranietį Masudą Hašemą Zadehą, o paskui dvikovoje dėl bronzos 4:2 parklupdė ir prancūzą Janiką Ščepaniaką.
Prisimindamas olimpines kovas, sportininkas sako, jog jos nebuvo labai sunkios. „Man sunkiausias momentas būdavo išlaukti savo eilės. Sėdi ir lauki, kol į tavo kambarėlio duris pabels ir pasirodys su lentele „Lietuva“. Norėjosi kuo greičiau sulaukti šio momento ir atlikti savo darbą“, – sunkiausias akimirkas atskleidė imtynininkas.
Nuskynęs pergalę Mindaugas tiesiog netvėrė savo kailyje – išsipildė tai, apie ką jis seniai svajojo. Stovėdamas ant pakylos Lietuvos imtynininkas pabučiavo olimpinį medalį, įsikando jį į dantis ir pažvelgė į tribūną, kurioje jam plojo tėvas pulkininkas leitenantas, Lietuvos kariuomenės sporto klubo „Geležinis vilkas“ viršininkas Valentinas Mizgaitis, 1975 m. pasaulio jaunimo čempionas. „Tąkart didelio džiaugsmo nejaučiau, buvau tarsi letargo apimtas. Galvoje sukosi tik viena mintis: pagaliau pasiekiau“, – visą Lietuvą prikausčiusias akimirkas mena sportininkas.
Vėliau, nubraukęs paskutinius sūraus prakaito lašus, Mindaugas jį apspitusiems žurnalistams bei gerbėjams kalbėjo: „Nuo pat ryto žinojau, kad bus medalis – arba mano, arba Mindaugo Ežerskio. Noriu padėkoti tėvams, draugei, kuri neišprotėjo nuo manęs ir mano pusės metų treniruočių stovyklų, treneriams, kurie atliko šitą darbą“. Bronzos laimėtojui prisiskambino ir Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, pasveikinęs laimėtoją ir išreiškęs džiaugsmą, kad pagaliau Lietuva iškovojo medalį Pekine.
Sunkiausias momentas būdavo išlaukti savo eilės. Sėdi ir lauki, kol į tavo kambarėlio duris pabels ir pasirodys su lentele „Lietuva“. Norėjosi kuo greičiau sulaukti šio momento ir atlikti savo darbą“, – sunkiausias akimirkas atskleidė imtynininkas.Sėkmingai atlikęs savo misiją Pekine olimpietis neskubėjo savo džiaugsmo vežti artimiesiems. Jis paprašė dar kelių dienų, kad galėtų šiek tiek pasivaikščioti po miestą, pažiūrėti, kaip startuoja Virgilijus Alekna, Mindaugui didžiausias Lietuvos sporto autoritetas, stebėti kitus mūsų olimpiečių startus, nupirkti suvenyrų draugei.
Kasdienis darbas
Pekino olimpinės žaidynės, Lietuvai atnešusios penketą medalių, baigėsi. Pamažu blėsta ir šalyje tvyrojusi euforija.
Neilgai iškovota sėkme džiaugėsi ir pirmasis mūsų šalies medalininkas. „Ilgai mėgautis pasiekimais nėra kada. Su artimaisiais ir draugais sode šiek tiek pašventėme ir užtenka“, – juokiasi po savaitės pertraukos į savo kasdienius darbus vėl kibęs sportininkas.
Vaikinas sako, jog savaitė poilsio jam net per daug. „Jaučiu, kad kūnas nelabai klauso. Kol kas per dieną turiu vieną treniruotę, tačiau normaliai du kartus važiuoju į sporto salę“, – kalbėjo išgarsėjęs sportininkas.
Ilgai užsibūti Lietuvoje Mindaugas neketina. Apskritai per metus tėvynėje jis praleidžia mažiau laiko nei užsienyje, dalyvaudamas treniruočių stovyklose ar čempionatuose. Prieš olimpiadą pustrečio mėnesio jis treniravosi Ukrainoje. „Dabar kol kas treniruojuosi Vilniuje, bet jau po kelių dienų išvažiuoju į kariškių pasaulio čempionatą Kroatijoje, paskui – į Vokietiją“, – apie artimiausius planus kalba sportininkas.
Vokietijoje M.Mizgaitis praleidžia nemažai laiko. Jau ketverius metus jis yra vieno šios šalies imtynių klubo, dalyvaujančio Vokietijos imtynių bundeslygos aukščiausiojo diviziono čempionate, komandos narys. Bundeslygos čempionatas tęsiasi nuo spalio iki vasario.
Savo olimpinį medalį padėjęs į stalčių šalia kitų iškovotų apdovanojimų, imtynininkas iškėlė sau naują tikslą: „Savo žygį stengsiuosi pakartoti, noriu ir medalio spalvą pakeisti. Ar pavyks, pamatysime Londone 2012 metais“.
Prisikėlęs iš pelenų
Paklaustas, nuo kada pradėjo svajoti apie olimpinį medalį, Mindaugas visada atsako: „Nuo mažens – kai tik pradėjau galvoti, pradėjau ir apie tai svajoti“.
Savo žygį stengsiuosi pakartoti, noriu ir medalio spalvą pakeisti. Ar pavyks, pamatysime Londone 2012 metais. Mindaugas gimė Kaune, mieste, kur nuo seno, atrodytų, visi pamišę dėl krepšinio. Tačiau nuo tokios minties 190 cm ūgio vaikinas tik susiraukia: „Nesakyčiau taip. Kaune visi veržiasi į kovines sporto šakas. Man krepšinis nepatinka, per maža jėgos, agresijos, viskas per daug švelnu... Aš labiau dievinu futbolą, kažkada pats jį žaidžiau, buvau Kauno rinktinės narys ir dabar dar jį pažaidžiu, patinka ir rankinis“.
M.Mizgaitis graikų-romėnų imtynes praktikuoja jau devynerius metus. Tačiau jo kelias į šį sportą prasidėjo daug anksčiau. „Man buvo gal septyneri, kai pradėjau sportuoti.
Plaukimas ir futbolas buvo pirmosios sporto šakos, kurias išbandžiau. Vėliau įsitraukiau į lengvąją atletiką — stumdžiau rutulį, mėčiau diską. Buvau pasiekęs neblogų rezultatų – tapęs Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo rutulio stūmimo ir disko metimo čempionu. Tačiau su šia sporto šaka teko atsisveikinti, kai patyręs riešo traumą patekau į gydytojų rankas. Kadangi sportuoti labai norėjau, teko rinktis kitą sporto šaką. Pasekiau savo tėvo pėdomis. Jis pats buvo žinomas imtynininkas, pasaulio jaunimo imtynių čempionas“, – apie į kovinę sporto šaką vedusiu keliu prisiminimais nusekė olimpinis bronzos laimėtojas.
Tačiau trūko visai nedaug, kad Mindaugas nebūtų regėjęs nei olimpinių žaidynių, nei džiaugęsis Pekine iškovota bronza. Nesėkmės ant imtynių kilimo, patirtos traumos ne kartą jį stūmė į liūdnų minčių ir pesimizmo liūną. „Buvo momentų, kai galvojau viską mesti ir užsiimti kažkuo kitu. Manau, kiekvienam sportininkui būna tokių akimirkų. 2001 m. plyšo Achilo sausgyslės. Metus turėjau praleisti be sporto. Vėliau – stuburo išvarža, ir vėl metai poilsio. 2006-2007 m. neturėjau jokių ryškesnių pergalių. Visa tai mane stūmė į depresiją, kurią reikėjo kažkaip išgyventi. Tėvas neleido man pasiduoti“, – įveiktą kliūčių ruožą nužvelgė olimpietis.
Šiandien tuos sunkumus Mindaugas vertina daug paprasčiau, netgi įžvelgdamas patirtų kančių naudą. „Iš pelenų kilti lengviau. Per tą laiką sustiprėja raumenys, pradedi kitaip mąstyti, žodžiu, įgauni daugiau proto. Tie sunkumai sveikatai ne į naudą, bet karjerai jie labai padeda. Kantriai juos išgyvenus, gyvenimas ima gerėti“, – filosofiškai dėstė į sėkmės olimpą sparčiai kopiantis imtynininkas, šiandien drąsiai teigiantis, jog sportas jam yra viskas – ir būdas save išreikšti, ir pagrindinis užsiėmimas, ir visai neblogas pragyvenimo šaltinis, ir tam tikra pramoga...
Žemiškas gyvenimas
Kuo šiandien galėtų būti Mindaugas, jeigu būtų išsukęs iš sportinio kelio, Kūno kultūros akademiją baigęs vaikinas neįsivaizduoja. Dabar jis svajones kuria, atsiremdamas į savo sportinę patirtį.
Norėčiau tikėtis, kad mano pergalė bus gera investicija į šią sporto šaką. Norėčiau, kad imtynes rinktųsi vaikai. Tai puikus sportas: išvaduoja nuo pašalinių minčių, formuoja asmenybę, suteikia jėgos ir ištvermės, ugdo vyriškumą, – savo sporto šaką gyrė olimpietis. „Laisvo laiko lieka visai mažai. Tiesiog nepastebiu, kaip lekia dienos. Atrodo, vis treniruotės ir treniruotės, varžybos, po kurių vien tik galvoji, kaip įkristi į lovą, dar kartais televizorių įsijungiu. Būtų daugiau laiko, knygas skaityčiau. Man labai patinka istorinės knygos. Tačiau, sulaukęs laisvos dienos, nesėdžiu namie. Važiuojame prie ežerų, prie jūros, į gamtą“, – šiuos žodžius Mindaugas taria šiek tiek nedrąsiai, tarsi jausdamas kažkokį priekaištą.
Jau treji metai šalia jo yra draugė, 23-ejų kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja. Su ja Mindaugas susipažino internete beveik prieš trejus metus. Vaikinui labiausiai gaila, kad savo mylimajai, jautriai išgyvenančiai dėl mažiausių jo nesėkmių, negali skirti daugiau laiko.
„Laimė, jau esame pripratę prie ilgesnių išsiskyrimų ir tokio gyvenimo ritmo. Didelių pykčių tarp mūsų nebūna, nebent sulaukiu kokios aštresnės replikos dėl to, kad per mažai dalyvauju buityje. Kartais Renata ir pati atvažiuoja į varžybas manęs palaikyti. Tuo visada labai džiaugiuosi“, – dėstė vaikinas, prisiminęs, jog pirmajam pasimatymui Renatą jis pakvietęs į... bušido turnyrą.
Kovas Pekine Renata stebėjo tiesiog netverdama savo kailyje. Su ypatingu nerimu laukė ir savo mylimojo sugrįžtant – išvykdamas į Pekiną Mindaugas jai prižadėjo pasipiršti, jeigu grįš su medaliu.
Prakalbus apie žemiškas svajones, nė nemirktelėdamas Mindaugas išsitaria: „Didžiausias mano noras, kuo greičiau pasistatyti nuosavą namą. Sklypą tarp Tarandės ir Avižienių jau turiu. Tikiuosi, greitai pradės kilti pamatai. Gal per porą metų pavyks įsirengti nedidelį, bet jaukų būstą. Į jį dabar investuoju visus savo uždirbtus pinigus. Aš nesu išrankus, man svarbiausia – nuosavas stogas virš galvos“.
Sportininkas tikisi, kad išgyventos nesėkmės jau praeity, dabar prieš akis turėtų driektis sėkmių ruožas. Optimistiškai žvelgdamas į ateitį imtynininkas viliasi, kad geresni laikai Lietuvoje laukia ir imtynių sporto.
„Labai norėčiau tikėtis, kad mano pergalė bus gera investicija į šią sporto šaką. Norėčiau, kad imtynes rinktųsi vaikai. Tai puikus sportas: išvaduoja nuo pašalinių minčių, formuoja asmenybę, suteikia jėgos ir ištvermės, ugdo vyriškumą, paruošia visiems gyvenimo atvejams“, – savo sporto šaką gyrė olimpietis, dar pridūręs, jog šiam sportui jokių ypatingų savybių nereikia – svarbiausia užsispyrimas, vienodai sėkmingai kovoti gali ir ploni, ir stori. Kiekvienas pasirenka individualų kovos stilių.
