„Lietuviams visada bus blogai. Jeigu niekam nepadėsi, sakys, kad rūpi tik pats sau ir kitiems nieko neduodi. Jeigu padėsi, sakys, kad viskas – tik dėl reklamos. Bet aš pasakysiu iš karto ir užbėgsiu įvykiams už akių: padėti kitiems reikia garsiai ir kad kuo daugiau žmonių apie tai išgirstų. Taip atsiras bent vienas, kuris tikrai pagalvos, kad ir jis gali prisidėti prie kitų gerovės. Ir nebūtinai pinigais“, – pokalbį su 15min pradėjo J.Stambrauskaitė.
Vieni žmonės pasirenka padėti vaikams be tėvų, kiti – asocialioms šeimoms ar vienišoms mamoms. J.Stambrauskaitė gyvenimo džiaugsmu nusprendė dalytis su senoliais, o konkrečiau – močiutėmis.
„Taip jau gyvenime susiklostė, kad aš pati turėjau nuostabias močiutes, bet jų netekau ir dėl to jaučiu tuštumą širdyje. Supratau, kad noriu padėti močiutėms. Noriu su jomis bendrauti, rodyti dėmesį, paskambinti, išgerti kartu arbatos ir suvalgyti pyrago. Tai yra emocinis, stipriai veikiantis bendravimas, o ne vien materialinė pagalba“, – pasakojo J.Stambrauskaitė.
Justina prisipažino, kad močiutės netektis jai buvo ypač skaudi. Netekties aplinkybės – dar skaudesnės.
„Mano močiutė pati pasirinko palikti šį pasaulį. Ji buvo labai mylima, labai graži, žavi ir protinga moteris, tačiau ji sirgo. Kai netikėtai pasirenka išeiti vienas artimiausių tavo žmonių, pasidaro siaubingai liūdna. Praėjo jau 15 metų, bet dar dabar su tuo nesusigyvenu. Dėl to trūkumo atsirado noras padėti kitiems. Turėjau labai artimą ryšį su savo močiute, tad savo liūdesį ir tuštumą dabar stengiuosi užpildyti bendraudama su kitais senoliais“, – atviravo J.Stambrauskaitė.
J.Stambrauskaitė pasakojo, kad pagalbos ranką nepažįstamai senolei pirmąsyk ištiesė prieš kelerius metus.
„Iš pačios pirmos močiutės, kuriai padėjau, Gedimino prospekte pirkau gėles. Ji beveik nematė ir buvo graudu išgirsti, kad žmonės ją apgaudinėja, pirkdami žibutes. Tuomet dar litai buvo, puokštelė kainavo tik 50 centų, o piktavaliai duodavo mažiau. Nusipirkau iš jos gėlių, paskui pasiūliau nupirkti jai maisto, parvežti namo. Ji iškart sutiko. Vėliau, kai ją pamatydavau, nepraeidavau pro šalį ir ištiesdavau pagalbos ranką. Ji labai mėgo kakavą, visuomet pavaišindavau. Paskui ji dingo, nebesirodydavo Gedimino prospekte...“ – pasakojo J.Stambrauskaitė.
Tačiau pagalbos rankos, panašu, reikia ne visiems. J.Stambrauskaitė stebėjosi kai kurių senolių vaikų požiūriu ir į savo tėvus, ir į tuos, kurie nori jiems padėti.
„Kitą močiutę susitikau autobuso stotelėje. Abi laukėme viešojo transporto, užkalbinau. Išėjo taip, kad kartu grįžome, aš ją palydėjau iki namų. Pradėjome bendrauti ir tuomet pasiteiravau, ar kuo nors galėčiau jai padėti. O noras pagelbėti ir atsiranda iš bendravimo. Aš negalėčiau žmogui suteikti pagalbos, neįsigilinusi į jo situaciją. Reikia pajausti patį žmogų, sužinoti jo problemas, išsiaiškinti, kuo tu gali jam padėti.
Bet viskas baigėsi netikėtai. Prisistatė jos giminaičiai, kurie labai išsigando, kad atsirado kažkokia mergina iš gatvės, kuri atims visą močiutės turtą. Buvo labai liūdna, nes nori duoti žmogui savo laiką, pastangas, bet tave nuo jo atitraukia. Juolab kad patiems giminaičiams rūpėjo tikrai ne močiutė ir jos gerovė, o tik butas“, – stebėjosi Justina.
Į J.Stambrauskaitę prieš kurį laiką kreipėsi organizacija, kurios atstovai pasiūlė padėti senoliams. Tuo metu reikėjo vienai močiutei įrengti kambarį, o dabar J.Stambrauskaitė su organizacija palaiko nuolatinius ryšius.
„Man iš tikrųjų yra labai gera padėti kitiems. Kai būna liūdna ar nepasiseka, nuvažiuoju pas vienišus žmones, pasikalbu. Labai žavi senolių nuoširdumas. Jiems tikrai nereikia nei tavo pinigų, nei materialių daiktų. Jiems smagu tiesiog su tavimi būti. Lygiai taip pat yra ir man.
Senolius vadinu vaikščiojančiomis enciklopedijomis. Jie yra ir geriausi istorijos vadovėliai – visada papasakos apie savo pačių gyvenimą, kuris dažniausiai būna kaip filmas ar pasaka. Pats pasisemi labai daug žinių ir emocinės ramybės. Man tikrai labai gera iš jų išeiti, jaučiuosi kaip po kokio psichologo konsultacijos. Jie spinduliuoja ramybę ir tai yra taip tikra ir artima“, – džiaugėsi J.Stambrauskaitė.
J.Stambrauskaitė padėti ragina ir kitus, kad Lietuva iškart taptų šviesesne šalimi, o lietuviai – laimingesni.
„Tie, kurie galite, padėkite. Ir nereikia galvoti, kad pagalba gali būti vien tik materialinė. Padėdami kitiems, jūs patys nuo to jausitės daug geriau. Jeigu aš agituoju padėti, pirmiausia tą žingsnį žengiu pati. Taip ir pasielgiau, dabar atėjo jūsų eilė“, – 15min sakė J.Stambrauskaitė.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
