Kasdienės fotosesijos, bendravimas su pasaulinėmis šou verslo garsenybėmis, prabangūs viešbučiai, neeiliniai vakarėliai ir spindintis gyvenimas... Visa tai šiandien jai kasdienybė, apie kurią dar prieš kelerius metus ji nebūtų sapnavusi net gražiausiame sapne.
Už Atlanto jau penkerius metus gyvenanti mergina sėkmingai lipa karjeros laiptais, ji priklauso pasaulinį pripažinimą pelniusioms modelių agentūroms, jos pavardė vis dažniau linksniuojama mados pasaulio virtuvėje. Niujorkas, Majamis, Los Andželas – jau namais spėję tapti miestai, kuriuose ji jaučiasi lyg žuvis vandenyje.
Kaip pati sako, JAV ji turi viską, ko begali norėti: gerai apmokamą darbą, gražius namus, net mylimąjį, dėl kurio visame pasaulyje svaigsta ne viena dailiosios lyties atstovė. Jis – garsus ritmenbliuzo muzikos atlikėjas, dviejų „Grammy“ statulėlių laimėtojas Geraldas Maxwellas Rivera (41), geriau žinomas tiesiog Maxwello vardu.
Deimantė sako, kad į grįžti gyventi į Lietuvą kol kas nemato prasmės. Čia ji parskrenda du kartus per metus. Tuomet aplanko Klaipėdoje gyvenančią mamą ir skuba į išsilaikyti egzaminų – Klaipėdos universitete ji neakivaizdžiai studijuoja verslo vadybą. „Galėjau studijuoti Amerikoje, tačiau pasirinkau mokslus Lietuvoje. Čia mokytis lengviau, be to, esu iš tų žmonių, kurie ką nors pradėję turi pabaigti iki galo. Todėl jei jau pradėjau – nemesiu. Noriu turėti kokią nors rimtesnę specialybė. Juk modeliu visą gyvenimą irgi nedirbsiu“, – sakė trečio kurso studentė.
Šiandien Deimantė kruopščiai planuoja kiekvieną dieną, net tada, kai ji grįžta į Lietuvą atsipūsti nuo kasdienių darbų. Pasiruošimas sesijai, treniruotės sporto klube, daugybė susitikimų su giminėmis, draugais ir kolegomis.
Nepaisant to, Deimantė rado laisvesnę minutę ir sutiko Žmonės.lt skaitytojams plačiau papasakoti apie modelio darbo subtilybes, gyvenimą JAV ir santykius su mylimuoju Maxwellu.
Nuo 17 metų savarankiškai gyvenate JAV. Jeigu trumpai – kaip ten atsidūrėte?
Modeliu pradėjau dirbti nuo 15 metų. Tuomet tėčio paraginta pirmą kartą nuėjau į Klaipėdoje vykusią modelių atranką. Man pasisekė, laimėjau ten vykusį konkursą. Vėliau sužinojau apie „Image Group“ organizuojamą atranką. Išdrįsau dar kartą nueiti. Taip viskas ir prasidėjo: mane pakvietė į Vilnių, Vilniuje gavau pasiūlymą dirbti su agentūra „Next“, sulaukiau kvietimo vykti į Italiją.
Būdama 15 metų persikrausčiau į Milaną, laikui bėgant sulaukiau pasiūlymo dirbti su prestižine „Elite“ agentūra ir susikroviau lagaminus į Majamį. Pirmą kartą nuvykau ten keliems mėnesiams, tačiau netrukus sugrįžusi apsistojau ilgam.
Ar nebuvo baisu? Juk buvote dar paauglė, nebaugino atstumai?
Žinoma, jaudulio buvo, ir nedrąsu buvo. Tačiau tada daug ko nesupratau ir tiesiog plaukiau pasroviui. Dabar, kai pagalvoju, išvykau nežinodama, net ką reiškia žodis „viza“, nelabai ir anglų kalbą mokėjau... Gyvendama Italijoje pramokau itališkai ir to užteko.
Man pažadėjo aukso kalnus, aš daug nesvarsčiusi sutikau. Dirbti „Elite“ man visuomet atrodė neįgyvendinama rožinė svajonė, vis pagalvodavau, kaip norėčiau ten dirbti, tačiau iškart mintyse nusijuokdavau: „Kas tave tokią ims, Deimante?“
Galiausiai svajonės materializavosi. Porą mėnesių praleidau Majamyje, po to išskridau į Niujorką, vėliau – į Los Andželą. Ten taip pat pasirašiau sutartį su „Elite“. Taip prasidėjo man darbas tarp šių trijų miestų.
Papasakokite apie jį plačiau. Kaip atrodo fotomodelio darbo užkulisiais?
Dažniausiai reklamuoju drabužius, apatinį trikotažą, kartais filmuojuosi reklamose, įvairiuose vaizdo klipuose. Nuo to, kas reklamuojama, neretai priklauso, kur vyks fotosesija. Jei tai maudymosi kostiumėliai – tenka skristi į Majamį, Bahamų salas, jei TV reklamos – filmavimai vyksta Los Anžele arba Niujorke.
Kadangi turiu darbo patirties ir Europoje, galiu drąsiai teigti, kad Amerikoje modeliams lengviau. Tiesa, čia konkurencija gerokai didesnė, bet darbo sąlygos – akivaizdžiai geresnės. Amerikoje mažesnis išnaudojimas, niekas nepersidirba, yra nustatytos aiškios darbo valandos, krūvis mažesnis, o atlyginimas – didesnis.
Apie modelio darbą veikiausiai svajojote nuo vaikystės.
Oi, ne. Čia buvo tėčio svajonė. Jis visuomet norėjo, kad tapčiau modeliu. Galima sakyti, jis man įskiepijo mintį, kad užaugusi būsiu modelis, mane įkalbėjo.
Kai buvau vaikas, buvau aukšta ir labai liekna, tėčio draugai vis juokais jo klausdavo, gal jis man neduoda valgyti. Tačiau šis atsakydavo, kad aš labai daug valgau ir apetitu tikrai nesiskundžiu, kad tiesiog užaugusi būsiu modelis.
Šiandien galvoju, kad viskas labai gerai išėjo. Gerai būti modeliu – daug pakeliauji, sutinki daug žmonių, susipažįsti su skirtingomis kultūromis. Keliaudama labai daug dalykų išmokau.
Turite šalių, kur visuomet norisi grįžti?
JAV, Italija, Lietuva ir turbūt Švedija.
Apie ryšį su pirmomis jau užsiminėte, o kas Švedijoje?
Ten gyvena mano tėtis su šeima. Mano tėvai išsiskyrė kai buvau dar maža, tėtis vedė kitą moterį ir su ja persikėlė gyventi į Švediją. Tačiau tiek su juo, tiek su kitais jo vaikais, mano dviem broliais Egidijumi (15) ir Erlandu (13) visuomet šiltai bendraujame, nuolat palaikome ryšį.
Labai noriu, kad kai broliai užaugs, jie atvažiuotų gyventi pas mane, liktų JAV. Kalbinu ir mamą, ji tikrai galėtų persikraustyti, bet nenori. Džiaugiuosi, kad bent pavyksta prikalbinti atvykti į svečius. Prieš man parskrendant į Lietuvą, ji buvo pas mane Niujorke, Majamyje, vėliau kartu grįžome į Lietuvą.
Negaliu sakyti, kad vienur geriau, nei kitur. Tiesiog JAV daugiau galimybių, ten didesnis tempas, daugiau žmonių, daugiau pažinčių.
Papasakokite apie savo pažintį su Maxwellu. Kaip jums pavyko jį sužavėti? Juk, pripažinkim, ne kiekvienai pavyksta sulaukti tokio žvaigždės dėmesio.
Keista ta mūsų pažintis, ilgai ji užtruko (juokiasi). Viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai su draugais vakarieniavome viename Niujorko restorane. Prie mūsų kompanijos tuomet priėjo Maxwellas, jis buvo mano draugo Jasono pažįstamas. Tuomet apie jį nieko nežinojau, o iš matymo – nepažinojau. Kitaip tariant, jis buvo eilinis svečias tame vakarėlyje.
Priėjęs prie mano draugo, jis su manimi pasisveikino, atsakiau tuo pačiu ir tiek. Vėliau man einant pro šalį jis mane suėmė už rankos ir paprašė perduoti „ačiū“ Jasonui. Pasirodo, Jasonas jam už kažkokią paslaugą atsidėkodamas per kitus draugus perdavė butelį. Pasakiau, kad perduosiu linkėjimus ir nuėjau. Tą vakarą viskas taip ir baigėsi.
Vėliau sulaukiau kvietimo į Enriques Iglesias gimtadienį. Matydama, kad per darbus į vakarėlį šiek tiek vėluosiu, paprašiau draugės užimti man vietą prie staliuko. Atvažiavau pavėlavusi pusvalandį ir žiūriu, kad šalia mano draugės sėdi tas pats vyras, jie šnekasi. Ramiu veidu gražiai paprašiau jo pasitraukti patikinusi, kad ši vieta užimta man, o jis rodo į tuščią vietą šalia jo ir sako sėskis čia. Nebuvo gražu ten prie visų ginčytis, todėl atsisėdau. Tuomet jis man pasirodė kažkoks keistas: bendravau su drauge, o jis vis kišdavosi į mūsų pokalbius, vis mirksėjo, ėmė fotografuoti mane, kai bandžiau pasidažyti lūpas. Na, galvoju, tikrai aš čia nepasiduosiu jo provokacijoms. Kurį laiką jį ignoravau.
Stebėjausi, kodėl mano draugė taip maloniai su juo bendrauja, tiek daug temų randa. Paklausiau gal jie pažįstami, o ji man sako – taigi čia garsus dainininkas. Atsimenu, tada dar sėdėdama prie to stalo išsitraukiau telefoną ir ėmiau gūglinti (Juokiasi.).
Pamačiusi, kad jis čia – žinomas, susigėdau, kad gal negražiai su juo elgiausi. Kita vertus, man per daug nerūpėjo, nesusilydžiau dėl jo žvaigždės statuso, tiesiog buvo nesmagu, kad gal buvau per daug arogantiška. Taip ir baigėsi mūsų vakaras, pašnekėjome ir išsiskirstėme savais keliais.
Tai kaip įvyko tas lemtingas lūžis?
Jau kitą dieną po Enriques gimtadienio vakarėlio mane draugai pakvietė mane į „Soho“. Tai privatus viešbutis, kuriame vyksta privatūs vakarėliai, į kuriuos gali patekti tik specialias narystes turintys viešbučio klientai bei jų draugai, ten atvyksta daug žvaigždžių. Į „Soho“ mane pakvietė draugas. Ten vėl sutikau Maxwellą, o vėliau paaiškėjo, kad jis ir buvo viso šito vakarėlio organizatorius.
Tą vakarą jis manimi labai rūpinosi, vis klausė, ar aš ne alkana, ar neištroškusi, kvietė maudytis ant viešbučio stogo įrengtame baseine. Sumelavau, kad neturiu maudymosi kostiumėlio. Galvoju, na jau ne, neišsirengsiu čia prieš tave (Juokiasi.). Tą vakarą daug šnekėjome, labiau susidraugavome.
Vėliau vis susitikdavome bendruose vakarėliuose. Pasirodo, turėjome ne vieną bendrą draugą, todėl vis pasimatydavome kokiame nors renginyje. Pamačiusi jį vis atsidusdavau, galvodavau, o, ir vėl jis... Per kokį mėnesį tapome draugais, ir pamažu jis man ėmė patikti pačiai. Taip ir susikukavome.
Tačiau kartu negyvenate. Juk galėtumėte patogiai įsitaisyti jo namuose, mėgautis laisvu gyvenimu, kodėl nusprendėte gyventi atskirai?
Nemanau, kad reikia skubėti kartu gyventi. Mes ir taip daug laiko praleidžiame kartu. Net patys juokiamės, kad gyvename kaip serialo „Draugai“ aktoriai. Su Maxwellu turime subūrę tokį nedidelį draugų būrelį, kasdien visi susitinkame, ką nors veikiame: kartu einame į baseiną, koncertus, gimtadienius, kartu vakarieniaujame, kartu prisigalvojame visokių pramogų. Tačiau visi gyvename atskirai. Aš nuomojuosi butą, gyvenu viena, su šuniuku, auginu juodą pekinų veislės kalytę Vestą.
Maxwellas už jus vyresnis kone dvigubai, tarp jūsų – 19 metų amžiaus skirtumas. Pagal savo amžių jis jums tiktų kone į tėvus. Ar tai netrukdo draugystei? Sulaukiate pastabų iš aplinkinių?
Oi, visuomet sulaukiu. Tačiau bendraudami mes nejaučiame to amžiaus skirtumo, Maxwellas labai jaunatviškas. Būdama su juo niekuomet nepagalvoju, kad esu jaunesnė. Dažniau susimąstau, kad turiu iš jo ko pasimokyti. Jis labai išmintingas, turi daug gyvenimiškos patirties. Mūsų draugai taip pat įvairaus amžiaus, tačiau mes sutariame, nes mus sieja bendri interesai.
Kiek sunkiau apie draugystę buvo paaiškinti tėvams, močiutei. Negalėjau tiesiog pasakyti, kad, štai, pradėjau susitikinėti su dvigubai vyresniu juodaodžiu. Dariau subtilią įžangą: šeimos nariams ėmiau vis daugiau pasakoti apie tamsaus gymio žmones, sakiau, kokie jie geri ir įdomūs žmonės, kad turiu Amerikoje ne vieną draugą juodaodį. Galiausiai mamai nusiunčiau nuotrauką. Pradžioje ji baiminosi, kad manimi pasinaudos, tačiau vėliau matydama, kad gerai sutariame, apsiprato. Susitikusi su juo mama iškart pasakė: „Matosi, kad menininkas.“ Su Maxwellu lengva bendrauti,
Sunkiau gal buvo su tėčiu. Jis iškart rėmėsi stereotipais, vadino jį reperiu, galvoju, kad jis storžievis, nors jis – anaiptol, yra labai jautrus ir žmogiškas.
Ar eidama su juo gatve jaučiate, kad žmonės atsisuka, kad jį atpažįsta, kad ir jus stebi per padidinamąjį stiklą?
Iš tikrųjų, atpažįsta. Kai mama buvo atvykusi pas mane į svečius, visi trys ėjome vienur, kitur. Tačiau aš stabdžiau, sakiau keliskart mamai, kad kai kur lankytis negalime, nes Maxwellas sulauks daug dėmesio. Šiandien jam visos tos apkalbos ne į naudą, jis įrašinėja naują albumą.
Neretai mums einant gatve ar, tarkim, paplūdimyje, vis iš kur nors išnyra paparacai. Maxwellas visuomet bando apsaugoti tiek save, tiek mane, kad išvengtume to perdėto dėmesio, man patinka jo požiūris. Aš tik vis juokiuos, kad mane pričiumpa tuomet, kai esu nepasiruošusi, kai esu susivėlusi, be makiažo. Galvoju, kodėl negali nufotografuoti, kai pasipuošiu? Vis iš už kampo kur prigauna (Juokiasi.).
Būnant modeliu ir draugaujant su žinomu muzikantu turbūt tenka neretai lankytis ir žvaigždžių vakarėliuose? Kokių garsių žmonių draugija jums jau įprasta?
Daug jų yra, tačiau nemėgstu dėl to girtis ar kažkaip sureikšminti. Mano gyvenimas sukausi aplink pramogų pasaulį, esu jo dalis, dirbu modeliu, mano vaikinas – muzikantas. Natūralu, kad aplinkoje atsiranda žinomų žmonių.
Ne kartą esu sutikusi Jennifer Lopez, bet su ja nesame draugės. Gerai sutariu su Eva Longoria, Puff Daddy – juos galiu vadinti draugais. Kai buvo atvykusi mama, drauge buvome jo merginos Cassie namuose. Nuvykusi į Los Andželą susitinku su Leonardu DiCaprio – mes labai artimi. Taip pat labai gerai sutariu su Paris Hilton pusbroliu. Paris anksčiau draugavo su mano bičiuliu iš Ispanijos, tačiau neseniai jie išsiskyrė, todėl ją bendruose vakarėliuose sutinku rečiau.
Pati laikausi požiūrio, kad jie – irgi žmonės. Aš labai gerbiu juos, suprantu, kad jie – žinomi, tačiau niekuomet specialiai nesifotografuoju su jais vien tam, kad pasirodyčiau prieš draugus. Negražu taip.
Bet, pripažinkite, net jei ir spėjote priprasti prie tokios draugijos, turbūt tenka sutikti ir savo dievukų, šalia kurių ima virpėti balsas?
Iš tikrųjų. Sykį po vieno Beyonce ir Jay-Z koncerto Maxwellas pakvietė juos abu ir būrį draugų į uždarą vakarėlį pratęsti linksmybių. Jay-Z buvau mačiusi šimtą kartų ir jis man visai nerūpėjo, bet kai pamačiau Beyonce... O gyvai atrodė tokia graži! Jos figūra, oda... Tobula. Negalėjau nuleisti akių, rankos ėmė drebėti. Ji man visuomet labai patiko.
Kaip įsivaizduojate save po 5 metų?
Man sunku atsakyti į šitą klausimą. Dar visai neseniai kalbėdama su viena drauge jos klausiau to paties, galvojau, kas čia manęs laukia? Jei atvirai – nežinau. Mano gyvenime viskas labi greitai keičiasi, kasdien nutinka įvairių netikėtų dalykų. Tikiu, kad niekas nevyksta šiaip sau, kad viskas turi priežastį.
Viliuosi, kad po 5 metų turėsiu šeimą. Kad broliai gyvens su manimi Amerikoje, kad čia gyventi persikraustys ir mama, ir tėtis. Noriu, kad visi pas mane atvažiuotų. Kad dažniau susitiktume, būtume drauge. Jau pavargau nuo to, kad šeima išsibarsčiusi po visą pasaulį.