Garsaus dirigento Roberto Šerveniko ir pianistės Džeren Šervenikienės sūnus J.Šervenikas savo mylimąją pianistę R.Mikučionytę vedė penktadienio popietę. Vestuves pora surengė Vilniuje.
Justas ir Roberta susituokė po septynerių metų draugystės, jų santuokos liudininkais tapo nuotakos sesuo Jogailė Daškevičienė ir poros draugas Vytautas Paukštelis.
Lemtinguosius „taip“ pora ištarė 50-ies svečių akivaizdoje, tarp kurių – jaunikio tėvai Robertas ir Džeren Šervenikai, nuotakos tėvai Algis ir Vilma Mikučioniai bei būrys draugų. Ir beveik visi muzikantai...
Po vestuvių nuotaka pasirinko vyro pavardę ir tapo Roberta Šervenikiene.
Po ceremonijos – koncertas
Porai apsimainius klasikinio stiliaus aukso žiedais, svečiai pakviesti netradiciškai švęsti: čia pat surengtas klasikinės muzikos koncertas, kurio metu pasirodyti pakviestas kiekvienas norintis. „Sakoma, kad geriausia dovana – padaryta savo rankomis. Todėl svečiams skirtas „atviras mikrofonas“, – sakė jaunikis.
Ir patys jaunavedžiai pagrojo, ir jų artimieji… Visi čia lepinosi muzika, ir nebuvo nieko panašaus į jokias kitas vestuves.
Bendraudamas su 15min J.Šervenikas pasakojo, kad tokios netradicinės vestuvės buvo bendras poros noras. Prieš kiek daugiau nei metus susižadėjusi pora ilgai svarstė, kol sugalvojo abiems priimtiną šventės idėją.
„Pirmiausia planavome susituokti vasarą, po to – rudenį, vėliau – žiemą... Vis atidėliojome vestuves, nes neradome abiems patrauklios šventės idėjos. O tada visai netyčia abudu pagalvojome apie tą patį variantą. Vos tik sugalvojome, nusprendėme taip ir padaryti. Mintis kilo per Naujus metus, ir štai, taip greitai viską suorganizavome“, – pasakojo jaunikis.
Tiesa, patys jaunavedžiai nenorėjo savo vestuvių sureikšminti. „Mums tai – diena, kai susirinko daug draugų, daug muzikantų. Norėjome netradicinių vestuvių – be kalbų, tostų, fanfarų, muzikantų, fejerverkų, limuzinų... Mes „lengvesni“ žmonės. Ta pompastika man ir Robertai negraži, neimponuoja. Taip pat ir mūsų žmonių ratui. Juk šventę darai sau, o pasaulio nenustebinsi tuo... Vertiname šeimynišką bendravimą“, – kalbėjo J.Šervenikas.
Netradicinių vestuvių norą pora išpildė, matyt, su kaupu. „Torto nepjovėme, mišrainių nebuvo, lėkščių irgi nebuvo. Mums norėjosi, kad žmonės mėgautųsi kompanija, muzika, o ne valgytų, gertų ir bendrautų su kaimynu prie stalo“, – sakė pianistas.
Paklaustas apie medaus mėnesį jaunikis sakė, kad bent artimiausiu metu laiko poilsiui nėra: „Kovo 4-ąją laukia koncertas Kauno Filharmonijoje, kovo 8-ąją – Vaidilos teatre Vilniuje. Toks tas medaus mėnuo. Roberta Vilniuje ateis į koncertą pasiklausyti. Darbo kalendorius taip jau diktuoja, kad artimu metu niekur nevažiuosime. Bet galbūt vasarą pavyks.“
Sujungė muzika
Bendraudamas su 15min J.Šervenikas papasakojo ir jųdviejų su Roberta pažinties istoriją. Poros keliai susikirto, kai jiedu buvo paaugliai – devintoje klasėje abu ėmė mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
„Susipažinome dar prieš stojamuosius. Tada patekome į vieną klasę, besimokydami mokykloje bendravome kaip eiliniai klasės draugai. Vėliau įstojome į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pas tą pačią profesorę. Po poros metų aš išvykau į Vokietiją, kur mokiausi metus, o kai grįžau, ėmėme gana daug bendrauti kaip draugai. Vėliau nutiko taip, kad tapome pora. Taip jau septynerius metus. Tapus pora mums nereikėjo pažindintis – vienas kitą pažinojome jau labai gerai“, – pasakojo menininkas.
Kuris kuriam pirmiau į akį krito? „Viskas nutiko labai natūraliai, organiškai. Dabar nei aš, nei Roberta nebegalime prisiminti, kas žengė tą pirmą žingsnį. Tiesiog... Labai ilgai pažįsti žmogų, o staiga vieną dieną viskas pasisuka kitaip. Nebuvo noro kažką įrodyti, kažko parodyti“, – sakė.
Pianistas nežino, kuo gi dabar jau žmona Roberta jį tiksliai sužavėjo: „Man atrodo, „pakerėjimas“ realesnis tada, kai esi, tarkime, 16-os, bet ne vėlesniame amžiuje. Dažnai užduodavau sau klausimą, kodėl su šiuo žmogumi man yra gerai. Galima prigalvoti visokių atsakymų – nes patikima, nes gera pasikalbėti, tylėti, taip toliau... Bet nėra apibrėžimo. Gera gyventi kartu. Smagu eiti per gyvenimą dviese.“
Jis džiaugiasi, kad Roberta taip pat gyvena muzikiniame pasaulyje – tai porą labai vienija. „Esame iš tų žmonių, kurie darbą parsineša ir namo – nepaliekame jo vien „darbo valandoms“. Mes juo gyvename, jį aptarinėjame. Kartais kartu grojame. Rudenį kartu pagrojome Milane, buvo smagu padirbėti drauge. Tiesa, tai įvyksta retai. Tai, kad dirbame vienoje srityje, nekuria trinties. Mes per daug mylime savo profesiją. Į visa tai esame panirę“, – tikina.
Šiuo metu abu jie dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Roberta taip pat darbuojasi ir muzikos mokykloje, o J.Šervenikas nemažai koncertuoja.
„Niekada neplanavau, kokia bus mano žmona. Man tiesiog buvo svarbu, kad žmogus suprastų, kuo aš užsiimu. Iš šono mūsų, muzikantų, profesijos labai romantiškos, gražios. Tačiau iš tiesų mes – sudėtingi žmonės. Kalbu apie akademinę sceną, kai norint joje pagroti dvi valandas, prieš tai reikia įdėti šimtus valandų darbo. Emocijų, kaprizų, nuopuolių mūsų galvose yra labai daug, todėl kartais visai kitos profesijos žmogus paprasčiausiai negali suprasti. Man labai pasisekė: neturiu Robertai aiškinti, kodėl dvi dienas nenoriu kalbėtis, arba kelias dienas noriu tiesiog užsidaręs groti. Ir jai nereikia pasiaiškinti, kodėl kartais ji nenori socializuotis... Grįžęs namo dažnai noriu toliau kalbėtis apie muziką. Mes tuo gyvename, mums tai patinka, mums tai įdomu. Muzika mums – ne darbas, bet gyvenimas“, – sako jis.
Justo ir Robertos sąjunga, žinoma, smarkiai džiaugiasi ir jųdviejų tėvai. „Žmogus sutinkamas pagal tai, ką veikia gyvenime, ką kalba ir kaip elgiasi. Mano tėvai ją priėmė puikiai. Roberta – protingas, atsakingas, save realizuojantis žmogus. Ji jau gana seniai mano tėvams tapo šeimos nare. Atrodo, ir jos tėvai mane taip pat priima. Todėl tos vestuvės dabar kelia keistus jausmus – šeima jaučiamės gana seniai. Juokavome, kad po vestuvių grįšime namo, išvesime šunį, ir niekas nepasikeis – bus kaip ir vakar ar užvakar. Todėl nebuvo jaudulio“, – kalbėjo.
Tai... Kam tada vestuvių reikėjo? „Tai tam tikra mūsų visuomenėje nusistovėjusi tradicija. Be to, esu įsitikinęs, kad vestuvės būtinos norint turėti vaikų. Juk tai graži šventė. Kai gyveni su žmogumi tiek metų, įveiki kartu tam tikrus iššūkius... Yra noras tapti tėvais. O toliau – kaip Dievas duos. Nėra aiškaus plano, kiek, kada ir kokių“, – sakė J.Šervenikas.
