Bilietus į čia rodomus filmus gali įsigyti kiekvienas norintis, o gatvėje įmanoma sutikti kažkur skubančią žvaigždę – šiemet festivalyje viešėjo Sigourney Weaver, Johnny Depp, Javier Bardem, Salma Hayek, Willem Dafoe, Jeremy Irons ir net Hillary Clinton!
Berlynalėje kasmet rodoma apie 400 filmų (maždaug tiek pat – ir paraleliai festivaliui vykstančioje Europos kino mugėje, EFM), tad rasti kažką įdomaus sau – daugiau negu įmanoma. Konkursinėje programoje dalyvaujantys filmai rodomi keliskart (peržiūra žiniasklaidai, premjera ir keletas pakartojimų), o patekti į jų premjeras – neretai sunkoka net industrijos profesionalams, mat bilietai į juos išnyksta per akimirką! Apie patekimą į konkursinės programos filmus rašiau ankstesniame savo tekste čia.
Bilietais į filmus, kuriuos gali įsigyti kiekvienas norintis, pradedama prekiauti iki seansų likus 3-4 dienoms – jais prekiaujama oficialioje Berlynalės svetainėje ir mieste įsikūrusiose kasose. Įdomu tai, jog internetu parduodamas labai ribotas bilietų skaičius, išnykstantis per akimirką, tad tikroji medžioklė vyksta gyvose eilėse.
Tikroji medžioklė vyksta gyvose eilėse.
Kadangi bilietai į filmus neretai ištirpsta vos per kelias minutes, čia vėlgi galioja taisyklė „kas pirmesnis, tas gudresnis“. Ištikimiausi Berlynalės gerbėjai kasas okupuoja iš vakaro ir, siekdami įsigyti bilietus, įsitaisę miegmaišiuose, nakvoja čia pat, festivalio teritorijoje.
Deja, net ir tokie žygiai negarantuoja sėkmės – festivalio organizatoriai riboja ir gyvai įsigyjamų bilietų kiekį. Tegalima nusipirkti tik du į artimiausias tris dienas vykstančius seansus (išimtis taikoma tik „Generation“ programos filmams, kur galima įsigyti 5 bilietus).
Nusprendę apsipirkti taip, kaip tai daro kino festivaliuose Lietuvoje, turės nusivilti ir eilėse stovėti, o gal net ir nakvoti, ne vieną kartą.
Sėkmę bandant įsigyti bilietą į filmą šiemet nutariau išbandyti ir aš. Man tai – visiškai nauja patirtis, kadangi turėdama akreditaciją, patenku praktiškai visur kur noriu ir bilietų pirkimo temą žinau tik iš teorinės pusės. Tačiau šiemet viskas kitaip – festivalio metu keletui dienų į Berlyną atvyks mano vyras, tad pasižadu nusivesti jį bent į keletą filmų ir pirmąsyk leidžiuosi į bilietų medžioklę Berlynalėje.
Ją pradėjau dar vasario 17 d., kuomet internete ir prekybos vietose startuoja prekyba bilietais (primenu, kad internetu parduodamas ribotas kiekis, pirmenybę teikiant prekybai kasose).
Kadangi Berlynalė – bene didžiausias senojo žemyno kino festivalis, bilietų trokštantys vietiniai ir likusi Europos dalis suplūsta į festivalio svetainę. Prieš kelerius metus, vedama smalsumo, nutariau pabandyti ar sunku nusičiupti bilietą į Berlynalę.
Bandymą vainikavo lūžtantys serveriai.
Bandymą vainikavo lūžtantys serveriai – tūkstančiai bilietų dingo vos paskelbus prekybą jais, o lentelės, jog viskas parduota, iššokdavo vos tik paspaudus mygtuką „apmokėti“, tad kažko panašaus tikėjausi ir šį kartą. Kovingai nusiteikusi prisėdau prie kompiuterio pasiruošusi viskam ir... vos keliais mygtukų paspaudimais nupirkau vyrui bilietus į tuos filmus, kuriuos ir planavau. Jokio plano B (turėjau ir jį!), jokių lūžusių serverių, jokio bilietų išpirkimo per akimirką ir jokio pardavimo sistemos keiksnojimo – viskas vyko daugiau negu sklandžiai.
Kaip paaiškėjo, man tiesiog labai pasisekė. Vos atvykusi į festivalio širdyje įsikūrusi prekybos centrą „Arkaden“, kuriame veikia net keletas festivalio bilietų kasų, išvystu ir seniau matytą vaizdą – milžinišką eilę.
Akivaizdu, jog dalis stovinčių joje – patyrę bilietų medžiotojai, apsiginklavę miegmaišiais, turistinėmis kėdėmis, užkandžiais, termosais su karštais gėrimais ir akivaizdu, jog ruošiasi čia likti nakčiai.
Ryte eilė padidėja net keliskart, o jos gale stovintys žmonės prisipažįsta bilietų laukiantys po keletą valandų. Keleto žmonių paklausinėjus apie festivalį, susidarau įspūdį, jog tokiems žygdarbiams daugumą masina žvaigždiški filmai (garsūs kūrėjai ir aktoriai), nacionalinio vokiečių kino perlai ir įdomios arba retos filmų peržiūros (retrospektyvos ar filmų seansai skambant muzikai, žiūrovui suteikiant tam tikrą patirtį ir t.t.)
Nieko nuostabaus, jog norinčių ir galinčių sau leisti žiūrėti filmus Berlynalėje – labai daug. Bilietų kainos nesikandžioja – 13–16 eurų į konkursinės programos filmus, kainos į vaikams skirtus filmus ar specialiąsias programas svyruoja tarp 5 ir 24 eurų. Įvertinkite, jog tai – ne bilietai į paprastus kino seansus eiliniuose kino teatruose, o bilietai į bene didžiausią Europos kino festivalį, vykstantį egzotiškiausiose miesto kino salėse!
Nelaimėliams, kuriems nepavyksta įsigyti nei vieno bilieto, vis vien yra kur paganyti akis – centrinės miesto aikštės nukabinėtos milžiniškais ekranais, kuriuose transliuojamos spaudos konferencijos, rodomi filmų anonsai ar į premjerinius seansus suvažiuojančios kino žvaigždės, tad pajusti festivalio dvasią ir bent akies krašteliu pamatyti jį, o gal net padėti koją ant raudono kilimo, neišleidus nei cento – daugiau nei įmanoma.
Berlyne gyvenanti rašytoja Lina Ever tikina, kad Berlyne kinas populiarus ne tik per festivalį.
Mieste yra 96 kino teatrai, kuriuose – 274 salės, jose kasdien apsilanko apie 26 000 žiūrovų. Per metus – net 9,1 mln. lankytojų. Vidutiniškai bilietas į kiną kainuoja 7,4 eurų, per metus miesto kino teatrai surenka 70 mln. eurų pajamų. Vienas berlynietis per metus vidutiniškai pažiūri tris kino filmus kino teatre ir tai yra didžiausias rodiklis visoje Vokietijoje!
