Su Natalija kalbėjomės likus kelioms dienoms iki vasario 5-osios. Dienos, kurią ji jau 35-erius metus švenčia asmeninius Naujuosius metus.
Ir nors galbūt daugeliui atrodytų, kad tądien atlikėja, grupės „Pop Ladies“ lyderė mėgsta didelį dėmesį ir triukšmingus vakarėlius, ji tikina priešingai – sveikinimo fanfaros, siautulinga šventė ir iki ryto trunkantys gimtadienio šokiai jai niekada nebuvo artima.
„Gimtadienis man – asmeninė šventė, net esu linkusi tą dieną kur nors pabėgti, šiek tiek pasislėpti nuo dėmesio. Su visa pagarba sveikinantiems bičiuliams – labai tai vertinu, tik man norisi pabūti ramiai. Ir taip kasdien prisibūnu šurmulyje, tądien man norisi tik pačių artimiausių šalia“, – 15min kalbėjo Natalija.
Panašu, kad tobulą planą sukūrė ir mylimasis. Ir nors Natalija gimtadienio proga buvo suplanavusi drauge su Edgaru savaitgaliui nuvykti į Druskininkus, šis užbėgo už akių ir planus teko keisti – gimtadienį jo iniciatyva jie sutinka Paryžiuje.
„5 val. ryte kelia mane ir sako: turi pusvalandį, susidėk būtiniausius daiktus, išskrendam į Paryžių. Ant stalo bilietai, šampanas (lai neaiškina Karbauskis, kad negalima) ir išmanieji laikrodžiai – jų prireiks, nes turėsiu daug pėsčiomis vaikščioti! Žodžiu, verčia sportuot net ir kelionėje! Kadangi viskas už mane suplanuota iki smulkmenų, taigi au revoir, greit pasimatysim, Natalija kol kas dar Bunkė“, - juokėsi prieš romantiškąją kelionę Natalija.
Kokiomis nuotaikomis pasitinkate gimtadienį?
Sunku patikėti, kad man 35 metai. Jei kažkada seniau kas būtų pasakęs, kad oho, 35! – tai atrodydavo labai daug, jau tarsi žmogus link pensijos. O dabar svarstau, kad... gal gi visai ir nieko? (Juokiasi.)
O pačiai – 35 metai, daug ar mažai?
Man po 30-ies kiekvieni metai vis gražyn ir gražyn. Manau, kiekviena moteris sutiks su manim, kad gyvenimas po 30-ies tik prasideda – juk tu stovi tvirtai, jau esi kažko gyvenime pasiekusi, susitvarkiusi tą gyvenimą. Nuo tada imi suprasti, kad vis tik jau sau kažką uždirbai. Belieka tik mėgautis.
Kokie jums pačiai buvo pastarieji metai? Kas per Naujuosius metus, kas per gimtadienį – bet visi daugiau ar mažiau prisėdam akimirkai apmąstyt, kaip čia viskas gyvenime dėliojasi.
Esu laiminga, kad pastaraisiais metais radau vidinę ramybę. Radau žmogų, su kuriuo man ramu, saugu. Mes kartu jau pusę metų ir labai tuo džiaugiuosi.
Nemėgstu vyrų palaidūnų, kur neaišku, nei ką jie su kuo veikia, nei kur išėjo, kada grįš. Man taip galvoti dabar netenka. Maniau, kad apskritai tokių vyrų nebūna, o dabar patikėjau, kad vis dėlto būna. Nors... nenoriu prisikalbėti (juokiasi).
Naujas draugas padėjo pakeisti požiūrį į vyrus iš esmės?
Dar sudėtinga man pačiai tuo patikėti, tačiau laikas parodys. Gyveni juk žmogus ir niekada nežinai, kaip viskas pakryps.
Sakydama „palaidūnas“ turite omeny ištikimybės klausimą ar plačiau – kūrybingą sielą, katinišką gyvenimo būdą?
Nežinau. Tiesiog kalbu iš savo riebios patirties. Iš pradžių viskas būna labai gerai, labai gražu, o vėliau prasideda – tai vyras su draugais, tai kažkur išeina, negrįžta.
Suprantu, kad ir aš pati nesu paprasta asmenybė, būnant su manimi daugeliu atvejų tenka būti supratingu vyru – čia ir dėl mano charakterio, ir gyvenimo būdo. Nors nesu ir iš tų moterų, apie kurias sakoma, kad, va, šou verslas – tai palaidos mergaitės. Anaiptol. Esu labai naminė, manęs dažnai įvairiuose vakarėliuose nepamatysite, nebent labai reikia. O ir į juos einu darbiniais tikslais.
Tačiau ta mano pusė, kad ir darbinė, ne visiems vyrams patinka, todėl tenka taikytis. Vieni vyrai tą sugeba, kiti – deja, ne.
Kokia yra Natalija, kai ji grįžta į namus, kaip atrodo ta paprastoji, jos žemiška, kaip pati sakai, naminė, pusė?
Esu lygiai tokia pati, kaip ir visos moterys, ir niekuo nesiskiriu: lygiai taip pat gaminu valgyti, skalbiu, tvarkausi namus, rūpinuosi buitimi, prižiūriu vaiką. Lygiai taip pat vaikštau namuose be makiažo, ir be jo esu visai negraži (šypsosi).
O ta Natalija, kuri esu scenoje... Gerbėjai mato tik fasadą. Daugumai turbūt atrodo, kad esu labai stipri – nors ir esu stipri, gyvenimas mane išmokė už save pakovoti – tačiau turiu ir savo irzliąją pusę, su kuria reikia pavargti.
Kaip pačiai pavyksta mokėti rodyti tik tą stipriąją pusę? Kaip pavyksta eiti prieš vėją nepaisant to, kad jis kartais ir skaudžiai gelia. Kaip pavyksta šypsotis, kai širdyje norisi verkti?
Ir paverkiu. Kai reikia, paverkiu į pagalvę, tampa ramiau. Ir čia nėra kažkokių paslapčių, juolab kad aš juk moteris, tokia pati moterys, kaip ir visos kitos moterys. Esu iš tų, kuri, jei karūna nuo galvos nusvyra, ją pasitaisau ir einu toliau.
Taip, esu gana stipri, kad galėčiau leisti sau nuverktomis akimis staiga persikūnyti į kitą būseną ir šypsodamasi sakyti, jog man viskas gerai. Tačiau čia yra kaukė. Į sceną eini su šypsena, nes scena reikalauja šypsenos.
Būna, jog turi kokią sutartį pasirašiusi, privalai dalyvauti kokiame nors šou, nors viduje jautiesi sutrypta ir nežinai, iš kur tų jėgų atrasti šypsotis. Tačiau sukandi dantis, eini, darai, lipi per save ir vaidini linksmą – oo, kiek daug kartų yra tekę taip daryti!
Manau, kad gyvenimas tam užgrūdina. Teko už save daug pakovoti. O dabar, kai esu 35-erių, suprantu, kad niekas manęs jau nepastumdys. Kas nors nepatinka? Prašom, parodau duris, sakau, tada ir eik sau.
Kaip save reabilituojate? Kas jums padeda atsipalaiduoti, susikaupti, atsigauti?
Geriausiai gydo laikas. Nors man meditacija yra gėlės. Todėl jei būna sunkiau emociškai, net jei nieko nesinori veikti, prisiverčiu – einu, užsiimu, galvoju, kuriu. Labai svarbu įsitraukti į kokią nors veiklą – jei nieko nedarysi, gali save sugniuždyti, o to visai nereikia.
Vadinasi, ramiai gulinčios, žiūrinčios į lubas ir tiesiog svajojančios Natalijos veikiausiai nepamatytume?
Pamatytumėte. Tačiau tai trunka daugiausia dieną. Ir ne todėl, kad negaliu to sau leisti. Tačiau mano poreikiai dideli – turiu ir save išlaikyti, ir vaiką, ir namus – daug dalykų. Turiu ir įvairių įsipareigojimų, todėl tiesiog sėdėjimas susidėjus koją ant kojos niekam naudos neduoda, nuo to priklauso mano alga. Kita vertus – veikla padeda užsimiršti, todėl jei esi užsiėmusi svarbesniais dalykais, analizėms ir verkšlenimams tiesiog nebelieka laiko.
Net jei viduje sunku – stengiuosi mąstyti į priekį, suvokti, kad mes patys kuriame savo pačių gyvenimus. Nors gal praėjusiais metais tų tikrai sunkių akimirkų buvo mažiau, supranta, kad išgyveni jas, ir jei atlaikai – viskas praeina ir vėl viskas gerai.
O ką reiškia būti Natalijos vyru? Prieš tai užsiminėte, kad jums vyro palaidūno nereikia. Kokios savybės renkantis partnerį pačiai svarbiausios?
Sunku ką nors konkretaus ir išskirti, manau, kad nesąmoningai renkuosi, gal net pagal tai, ko man tam tikru gyvenimo etapu pačiai norisi – visi mano vyrai labai skirtingi.
Tačiau viena žinau – man patinka vyriški, stiprūs. Stiprūs net ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai – jie turi sugebėti atlaikyti mane, o ir palaikyti. Kai reikia – mokėti būti šalia, kai reikia – tiesiog patylėti. Suprantu, kad ir su manimi nėra lengva, bet man labai svarbus emocinis intelektas.
Sakote, kad visi jūsų vyrai – labai skirtingi. Ko kiekvienas jų jus išmokė? Turbūt bet koks santykis su kitu žmogumi vienaip ar kitaip pakeičia ir kitą.
Jie visi ko nors mane išmokė ir net labai. Deivydas – labai puikus psichologas, jis mane išmokė klausytis ir kiekvienoje situacijoje, kiekviename žingsnyje įžvelgti pliusus, gerąsias puses, išmokė sudėlioti pliusus ir minusus. Yra vyrų, kurie sukelia neigiamas emocijas, o Deivydas tas, kuris visuomet moka motyvuoti, įtikina, kad nėra dėl ko jaudintis, kad viskas gyvenime praeina ir kad net jei kas nors nepasisekė – tai bus tiesiog puiki pamoka.
O Danielius išmokė mane turėti daug kantrybės. Kantrybės tiek gyvenime, tiek santykiuose, visomis prasmėmis. Buvo tikrai nelengvų momentų.
O dabartinis draugas Edgaras? Kas jame jus labiausiai žavi?
Šis žmogus – labai teisingas ir teisingas visomis prasmėmis. Niekada negalvojau, kad yra tokių – man visuomet atrodė, jog visi žmonės vienaip ar kitaip yra sukti. Tačiau jo profesija tokia, jis ne teisininkas, tačiau turi teisinį išsilavinimą, dirba viešajame sektoriuje.
Su Edgaru jūs drauge jau pusmetį. Kaip susipažinote?
Aš jam... atvežiau orchidėjas (juokiasi). Jis buvo tarpininkas, per jį į Londoną keliavo užsakymas, jis jas perdavė žmonėms, kad jas autobusiuku nugabentų.
Tada susitikome Kaune ir, kaip šiandien pamenu, atvažiavau tokia pavargus, išlipau iš mašinos nei labai pasidažius, plaukus susipynus į kasytes, kažkokią suknelę paprastą apsivilkus. Tų gėlių buvo ne taip ir mažai, dar tada jam paaiškinau, ką kaip sudėti, ko negalima daryti...
Nebuvome pažįstami, tačiau kai susitiko žvilgsniai, įvyko kažkokia chemija. Atidaviau tas gėles ir mintyse net pagalvojau – viskas, pagaliau išsprendėm klausimą, reikia greičiau važiuoti, kažkokia stipri energija iš jo sklido, toks žaibas trenkė.
O vėliau kažkaip ėmėm susirašinėti, išsiaiškinom, kad turime labai daug bendrų draugų. Galiausiai po dviejų savaičių susitikom dar kartą.
Turbūt šiandien prisiminę netikėtą pažintį abu linksmai prisimenat kaip vienas į kitą tuomet reagavote.
Jis iki šiol iš manęs juokiasi, kad ne taip jį pavadinau – tada kreipdamasi į jį pasakiau visai kitą vardą. Sako, oo, tuomet net mano vardo nesugebėjai teisingai ištart.
Kalbate apie žaibus, apie chemiją. Kai susitikote – santykiai ėmė rutuliotis šviesos greičiu?
Negalėčiau taip pasakyti. Kažkaip net gal priešingai – abu atsargūs buvome, aš gal net dar atsargesnė, nenorėjau skubinti įvykių, laikiau šiokį tokį atstumą.
Jis gyvena Kaune, aš tuomet daugiau laiko pralesdavau Klaipėdoje, todėl ir tie susitikimai nebuvo tokie paprasti. Tačiau jis buvo laisvas, aš laisva, tiesiog viskam leidome tekėti sava vaga, nebuvo tokių minčių, kad, va, imam gyventi kartu. Vienas kitą po truputį jaukinomės, jis atvažiuodavo į mano koncertus.
O praėjus pusmečiui – jau gyvenate kartu?
(Juokiasi) Galiu pasakyti tiek, kad kai jis dirba – gyvena Kaune, kai ne – Vilniuje.
Natalija, sakote, kad santykius jų pradžioje vertinote atsargiai, gal net atsargiau nei Edgaras. Naują mylimąjį viešai pristatėte tik po pusmečio draugystės, kai kartu atvykote į M.A.M.A muzikos apdovanojimus. Čia gyvenimas to atsargumo išmokė?
Negaliu sakyti, kad iki tol slapsčiausi. Tiesiog vengiau renginių, į kuriuos eina fotografai. O mes kartu eidavome ir į klubus, ir vakarieniauti, čia specialaus slapstymosi nebuvo. Net sakėme, kad jei kas mus kartu pamatytų, jei jau prigautų, nesislapstytume, bet šiek tiek to viešumo privengėme.
Gal dar kartu praleistas laikas per trumpas buvo, nesinorėjo pūsti burbulo, kažkaip nebuvo viduje to noro ir būtinybės viešintis. Nei man, jei juo labiau jam.
O M.A.M.A apdovanojimai buvo graži proga atvykti į juos kartu. Nors iš pradžių buvome nusprendę, kad eisime kartu, bet nesifotografuosime. Tačiau vėliau vis tik pakalbėjome, kad kvailai atrodys, jei drauge sėdėsime prie vieno staliuko, o apsimetinėsime. Juolab kad sėdėjome pirmoje eilėje, visai šalia scenos – pačiame dėmesio centre.
Tada iškėlėme sau klausimą – kokio velnio čia slėpti? Jau ne mėnuo laiko drauge esam, abu esam tikri dėl santykių.
Vadinasi, galite sakyti, kad Edgaras – tas žmogus, jūsų žmogus?
Jei atvirai, jau bijau tokių pasakymų. Supratau, kad kai tik taip pasakau, jie neišsipildo. Todėl stengiuosi nuo tokių frazių susilaikyti – niekada negali žinoti, kaip gyvenimas pasisuks. Sakykime, kad mums tiesiog gera kartu (šypsosi).
Tau teko išgyventi dvi santuokas, abi, deja, baigėsi skyrybomis. Dabar šalia naujas draugas, nauja meilė, nauji jausmai. Pagalvojote kada, jei ta draugystė privestų iki vestuvių – ryžtumėtės tekėti dar kartą?
Nežinau. Būtinybės tokios nėra, tačiau jei taip bus lemta, tai ir įvyks. Nei aš, nei jis niekur neskubame, tačiau ir neneigiame vestuvių. Jei pribręs reikalas, visko gyvenime gali būti.
Emociškai – šiam gyvenimo periode esate laiminga?
Be abejo – taip. Šiandien džiaugiuosi gyvenimu, jaučiu, kad turiu viską, ko man reikia – man tiesiog gerai. Tas turiu viską, tai nekalbu apie materialius dalykus, turiu sūnų, šeimą, o sūnus man yra mano šeima, turiu namus, turiu daug draugų – tai svarbiausia.
Praėjusiais metais sau labai linkėjau ramybės. Nebuvo jos viduje nors tu ką. O dabar galiu drąsiai sakyti, kad ji pagaliau atėjo.
Jei galėtumėte atsukti laiką atgal – ką gyvenime keistumėte? Nesakykite, kad nieko, turbūt tikrai yra sprendimų, kurių gal nebūtumėte priėmusi, kitaip pasielgusi.
Yra tokių dalykų. Ir ne vienas. Tikrai ne kartą būčiau kitaip pasielgusi ir nesakau, kad nenorėčiau nieko keisti. Tačiau apie tai viešai kalbėti nesu linkusi, tai gana asmeniška.
Gerai, o ko pati sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
Palinkėsiu banaliai – laimės. Visomis formomis.
Nors šiaip turiu ir vieną materialų tikslą – šiais metais nusipirkti butą Vilniuje. Klaipėdoje turiu, Kaune atvažiuoju pas tėvus, noriu Vilniuje savo buto. Tad gal pagaliau pasiimsiu paskolą ir išsipildys mano svajonė? Jau esu ir nusižiūrėjusi, todėl tikiuosi, kad iki naujų metų šis noras išsipildys.
