– Visų pirma, kiekvienas rašytojas, prieš pradėdamas kūrinį, pasirenka atitinkamą aplinką. Kur buvo jūsų patogumo, jaukumo oazė pradėti naujai knygai?
– Kadangi vienas iš mano darbų yra kalbinti svetur gyvenančius lietuvius, knygą rašiau daugybėje šalių – JAV, Anglijoje ir bekeliaudama Skandinavijoje. Novelių idėjas nešiojausi su savimi, kur tik bebūčiau. O namuose turiu kabinetą su stalu, su rašytojų portretais ir net su biblioteka. Būtent namai yra vieta, kurioje galiu geriausiai susikaupti. Bandžiau rašyti ir kavinėse, bet savo kambaryje paprasčiau, geriau – galiu negalvoti, kaip atrodau, ir nesijaudinti, kad gal per ilgai sėdžiu prie to paties kavos puodelio.
– Beje, ne viena knyga yra atsiradusi iš kitų rašytojų idėjų bei išskirtinio rašymo stiliaus. Ką pavadintumėte savo mėgiamiausiais rašytojais, knygomis?
– Taip išėjo, kad pastaruoju metu man į rankas pakliuvo labai daug novelių rinkinių. Dar kartą skaičiau Fitzgeraldą, Hemingway, Charmsą – anksčiau daugiausia dėmesio skirdavau jų romanams, bet kuo toliau, tuo labiau mane žavi trumposios formos. Įkvėpimas buvo ne konkreti knyga, o visuma, taip pat – kinas, kasdienės situacijos, detalės. Pajutau turinti įžvalgų, kurias noriu įprasminti, o ne publikuoti periodinėje spaudoje ar nuleisti žemyn socialinių tinklų srautu.
Naujos knygos „Kūnai“ pristatymas:
– Ką apie naujos knygos rašymą sakė jūsų artimieji, ar jiems iš anksto atskleidėte, kad rašote naują kūrinį, o gal tai palikote paslaptyje?
– Noveles rašyti pradėjau negalvodama apie jų išleidimą. Artimiesiems patiko, sakė, kad man toks žanras tinka. Pabaigusi novelę „Kūnai“ supratau, kad tai tikrai bus knyga su idėja, kurioje telpa kūnai, dalykai, kurių nebemokame daryti, jausmai, kurių negalime įvardinti žodžiais. Kai jaučiausi sukaupusi pakankamai medžiagos, kreipiausi į leidyklą. Paskutinis tris mėnesius rašymui skyriau absoliučiai visą savo laiką.
Atsisakiau tekstų rašymo žurnalams, nedalyvavau nebūtinuose susitikimuose, nes visos mintys buvo tose novelėse – nenorėjau, kad rašymo aura išsisklaidytų. Esu lėtai dirbantis žmogus. Kiekviena novelė perrašyta dešimtis kartų, pergalvota, perdėliota. Bet per ilgai laukti irgi nenorėjau. Bijojau, kad išblėsus tiems impulsams, jau liks tik jų pėdsakai, prisiminimai, kurių šitam kūriniui niekaip nepakaks.
– Pastebėjau, kad jūsų knygoje labai daug skirtingų veikėjų – vaikai, aktorius, režisierius, statybininkai. Ar idėja apie knygą gimė iš kitų žmonių gyvenimų, o gal vis dėlto iš jūsų asmeninių išgyvenimų?
– Manau, kad tai yra samplaika ir vieno, ir kito. Tikrai buvo tokių herojų, kuriuos aš mačiau gyvus, tik rašydama suteikiau papildomų savybių. Tik viena istorija yra iki galo tikra. Novelėje „CV“ pasakoju apie žmogų, kuris uždirbo milijoną pardavinėdamas programą, neva apsaugančią kompiuterius nuo 2000-ųjų pasaulio pabaigos. Tai – visiškai tikra mano draugo iš Britanijos istorija. Daug ėmiau iš aplinkos, kurią nuolat fiksavau: Ispanijos ir Norvegijos miesteliai, rudeninis Vilnius – vietos, kuriose lankiausi ne specialiai dėl knygos, bet žiūrėjau į jas jau kitaip – kaip į būsimą medžiagą tekstams.
– Kiek laiko užtruko parašyti knygą? Juk jūsų biografijoje puikuojasi žurnalistės, režisierės, scenarijų autorės bei laidų vedėjos vardai. Atrodo, kad laiko tokiam kūriniui nebūtų.
– Iš viso užtrukau apie metus. Dirbant kitus darbus susikaupti knygai tikrai nelengva ir nemažai stresavau. Pavyzdžiui, esi susiplanavęs savaitgalį rašyti, bet žiūrėk, jau kažkoks filmavimas išpuolė, kažkas pavėlavo, per anksti prasidėjo. Supratau, koks brangus yra laikas. Net turėdama 10 minučių ne telefoną ėmiau į rankas, o sėsdavau skaityti savo tekstų. Nuo rašymo skaudėjo galvą, nugarą. Kartais labai pavargdavau, apimdavo jausmas, kad galva visai tuščia, išsigąsdavau, kad nieko nebegalėsiu parašyti.
Tačiau tokia yra kaina, jeigu nori kažką padaryti gyvenime. Nebus taip, kad knygą su savo pavarde nusipirksi parduotuvėje. Reikia įdėti pastangų. Teko ir naktimis pasėdėti, keltis dėl to paryčiais, bet iš esmės šios knygos rašymas man buvo tikrai malonus, man patiko visas procesas. Nebuvo taip, kad čia būtų kažkokia kančia, juk ne bakalauro darbą rašiau, dėl kurio studentai gali ir išprotėti, man to su šia knyga tikrai nebuvo. Aš ją mylėjau dar tada, kai neturėjau.
– Praėjus kelioms minutėms po to, kai jūsų knyga išvydo dienos šviesą, kas buvo tas laimingasis, kuriam pirmam įteikėte savo kūrinį?
– Pirmai pasirašiau Jolitai Vaitkutei. Kai kelis pirmuosius egzempliorius parsinešiau iš leidyklos, ji tuoj pat atėjo į svečius pažiūrėti, kaip atrodo viršelis. O pirmas žmogus, kuris ją perskaitė, tikriausiai mano mama.
– Daugelis su nekantrumu laukia pirmųjų atsiliepimų apie savo kūrinį. Kaip buvo su jumis, ar bijojote sulaukti karčios kritikos, o gal atvirkščiai jos laukėt, nes ji skatina judėti į priekį?
– Kol kas sulaukiau tik teigiamų reakcijų, nebuvo atsiliepimų, kurie keltų nerimą ar didelį stresą. Jeigu kažkas ir pastebėjo trūkumų, jie nebuvo iškelti į viršų kaip esminiai. Man smagiausia, kai žmonės privačiai parašo, kad knygą perskaitė, pasakoja, kaip ji juos paveikė. Aišku, dabar tik knygos gyvavimo pradžia, sunku daryti kažkokias išvadas, bet man gera žinoti, kad žmonės joje randa tai, ką ir įdėjau. Kol kas dar niekas nepasakė, kad knyga yra siaubinga, bloga ar neskaitoma.
Į šitą knygą sudėjau labai daug savęs, rašiau ją su didele pagarba skaitytojui ir jaučiu, kad dabar iš skaitytojų gaunu tą patį – pagarbą kūriniui, šviesias mintis. „Kūnais“ nenorėjau susprogdinti pasaulio, nenorėjau ja nieko šokiruoti, atleisti mūsų valdžios. Tai yra knyga, į kurią sudėta 12 meno kūrinių, kurie yra drąsūs, jautrūs ir tikėjausi, kad žmonės taip pat jautriai, trapiai juos priims.
– Galbūt norėdama, kad apie jūsų knygą sužinotų kuo daugiau žmonių dėjote ją į knygų lentynos priekį?
– Tiesą sakant, vakar Knygos.lt knygyne juokais paklausiau, kodėl mano knygos nėra vitrinoje. Darbuotoja nusišypsojo ir pastatė ją geriausioje vietoje. Kiekvienas autorius turi padaryti viską, kad jo knygą pastebėtų. Ir man keista, kad reklamuoti bet ką yra gerai, o reklamuoti knygą jau prieštarauja menui. Kam aš rašiau, jeigu niekas neperskaitys, kam kalbėti, jeigu niekas nesiklauso? Tai – elementari komunikacija. Tu atkreipi dėmesį ir sakai „ei, žiūrėkite, turiu jums istoriją, parašiau knygą“, o žmonės nusiperka ir sako „gerai, paskaitysim tavo istoriją“. Jei tai, ką parašiau, būčiau norėjusi padėti į stalčių, būčiau rašiusi dienoraštį.
– Tiesa, knygynuose atsiranda vis daugiau knygų, kurias parašo nuomonės formuotojai, pramogų pasaulio atstovai. Atrodo, kad parašyti knygą šiomis dienomis gali bet kas, ar tokia mintis jūsų negąsdino?
– Klausiate, ar jaučiuosi verta būti parašiusi knygą? Man tokių klausimų nekyla. Turėjau ką pasakyti, todėl ir rašiau. Iš esmės mano darbas yra rašymas, tik tekstai publikuojami ne tarp kietų viršelių ir atlieka kitą funkciją. O knygą iš tikrųjų gali parašyti bet kas. Nuomonės formuotojas parašo knygą ir žmonės juokiasi. Ar susimąstėte, kokiais laikais gyvename – juokiamės iš to, kad kažkas parašė knygą? Manau, kad kūrinio vertė pirmiausia matuojama tuo, kiek rezultatas pateisino užmojį. Jeigu žmogus norėjo parašyti juokingą knygą „10 būdų, kaip turėti gerą seksą“ ir jam pavyko jo sumanymas, kodėl jis nusipelno pasmerkimo? Nesuprantu, kaip galima smerkti žmogų už jo sumanymus.
– Norėčiau pakalbėti ir apie patį viršelį, pavadinimą. Jūsų knygos pavadinimas – „Kūnai“. Kodėl ją pavadinote būtent taip, kokia už to slypi mintis?
– Labai svarbu, kad knygos pavadinimas ir dizainas vestų mintį į kūrinio esmę. Iš viršelio žmonės sprendžia, kas tai – ar grožinė literatūra, ar detektyvas, ar savipagalbos vadovas. Pavadinimui ieškojau žodžio, kuris būtų aiškus, vientisas ir savyje talpintų paslaptį. „Kūnai“ buvo vienintelis pavadinimo variantas.
Pradėjau ieškoti, ar netyčia dar nėra knygos tokiu pavadinimu – nėra. Labai tuo apsidžiaugiau. Jolita Vaitkutė viršelį kūrė perskaičiusi noveles. Mačiau, kad šitas darbas jai labai svarbus ir tai vertinu. Idėją paskutinę naktį pakeitėme – tiesiog pajutau, kad reikia daryti būtent taip. Jolita į mane įsiklausė ir per naktį viską pergalvojo nuo nulio.
– Jeigu kūrinys sulauks nepaprasto pasisekimo, ar svarstytumėte parašyti dar vieną knygą?
– Kai redaktorei padaviau paskutinę novelę, eidama Gedimino prospektu suvokiau, kad mėnesių mėnesius mano galva buvo užkišta vien tik knyga. Net nebeturėjau apie ką mąstyti, mano smegenys prisitaikė prie tos knygos – be jos aš nebeturiu kitų problemų, net nežinau, kur man dėti savo protą. Galiu nerašyti, viskas gerai, bet tokiu atveju jaučiuosi taip, lyg nedaryčiau to, kas svarbiausia. Turiu pradėtą romaną ir ketinu jį tęsti.
