Dėsnis čia paprastas – kuo daugiau laiko uostamiestyje jis praleidžia, tuo miestas darosi žavesnis. O dar kai matai, kaip viskas keičiasi, kaip atsinaujina, kaip gatvės gražėja...
„Bijau, kad nebenorėsiu grįžti į Vilnių“, – dar visai neseniai sakė J.Sakalauskas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Klaipėdos teatrui vadovaujantis Jonas Sakalauskas: „Bijau, kad nebenorėsiu grįžti į Vilnių“
15min susitiko su juo dar vasarą, Klaipėdos muzikiniame teatre, J.Sakalausko kabinete. Tuomet ten teatre veiksmo buvo mažiau, o ir jis tuo metu dar laukė renovacijos. Galiausiai prieš kelias dienas dėl avarinės būklės ir laukiančių statybos bei renovacijos darbų trejiems metams užvėrė duris, o spektaklius žiūrovams rodys naujose erdvėse.
TAIP PAT SKAITYKITE: Miuziklą „Čikaga“ statantis Klaipėdos muzikinis teatras užveria duris ir išeina
Tačiau net ir vasarą čia netrūko nei veiklos, nei darbų, o ir paties J.Sakalausko dienotvarkė suplanuota minučių tikslumu.
Tačiau radęs valandėlę jis sutiko pasikalbėti. Apie gyvenimą Klaipėdoje, darbą teatre, scenos žavesį ir šeimą, su kuria kartu kasdien vis uostamiestyje jaučiasi savesni.
Nuo 2015-ųjų pabaigos einate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigas. Kaip jums patinka šis darbas, jaučiatės savo rogėse?
Tiesą sakant, nesitikėjau, kad laimėsiu konkursą, neapsidžiaugė ir žmona – juk tai reiškia ištisines keliones, nuolatinį išvykimą iš namų.
Kai dirbi sau, tai žinai, kad sau, tačiau kai tavo šeima tampa teatras – daug dėmesio skiri jam, teatras nė sekundei neišnyksta iš mano atminties.
O pats darbas – labai įdomus. Patirtis, kurią gaunu čia – labai vertinga, ji neįkainojama. Teatro vadovo pareigos skatina ne tik kūrybiškai mąstyti, čia reikia ir kultūros, ir verslo, vadybos žinių. Reikia išmanyti žmonių psichologiją.
Apskritai, kai kolektyvas didelis, gali pasijausti lyg Seime. Tačiau požiūrio kampas, kurį čia gavau – labai geras, įdomus, vertingas.
Žinoma, už tai moku kita kaina: streso čia labai daug, pavargstu nuo žmonių, nuo nuolatinių, sprendimo reikalaujančių situacijų, kasdien susiduriu su kokiais nors konfliktais. Esu jau sakęs, kad čia ateidamas norėjau išsprogdinti teatrą gerąja prasme – tiek daug ambicijų turėjau! Tačiau laikui bėgant kiek nusvyra rankos, ne taip viską paprasta pakeisti.
Įvedėte kokias nors reformas?
Neįvedžiau, nors norėjau daug visko padaryti – ir tą, ir aną. Įsivaizdavau, kad viskas įmanoma. Tačiau vėliau nusileidau ant žemės ir į viską ėmiau žiūrėti pragmatiškiau.
Atėjau neturėdamas patirties su tokio dydžio kolektyvu. Čia dirba 237 žmonės, o tai – jau išties nemažai. Teko daug ko išmokti, prie daug ko prisitaikyti.
Kas buvo sunkiausia? Turbūt atėjus naujam žmogui, ypač į vyresnių, jau seniai čia dirbančių komandą, įtikinti, kad jaunas vadovas – ir protingas, ir ambicingas, veikiausiai nėra pati lengviausia užduotis. Greitai užsitarnavote autoritetą?
Buvo sudėtinga. Čia kaip politikoje – svarbu, kokią galią gauni, kiek tavęs klauso. Kitu atveju tave tiesiog suėda. Ir nors tiesiogiai gal susidurti ir neteko, psichologiškai reikėjo laiko. Nors teatro kolektyvas – puikus. O ir jie stengiasi elgtis pagarbiai, kaip su vadovu (šypsosi.). Apskritai manau, kad nėra blogų žmonių, visi jie geri. Tik su vienais atrandi kalbą ir gali eiti į kalnus, o su kitais – ne.
Žinoma, dalis žmonių negali priimti, kad, štai, ateina jaunikaitis ir sako – o dabar bus taip. Ir aš juos suprantu. Tačiau dėl to ir turi būti kuriama komanda – tam, kad atsirastų bendra energija, bendra sinergija. Juk vienas lauke niekas ne karys.
Tarp teatro žmonių norisi rasti savus žmones, tačiau tai yra tarsi utopija. Utopija, kuri sudužo į šipulius. Neslėpsiu, buvo ir daug nusivylimų, galvojau, koks aš čia geras, kaip aš čia viską padarysiu... Tačiau atvykęs į Klaipėdą supratau, kad čia gyvenimas sukasi kiek kitokiais principais.
Ką jums, vilniečiui, reiškia susikrauti daiktus ir išvykti gyventi į Klaipėdą?
Reiškia tikrai nemažai. Palikti gimtąjį miestą, miestą, kuris man labai patinka – lengva nebuvo. Tačiau kartu tai – ir atvykti į miestą, kuriame yra labai daug galimybių. Klaipėdoje viskas daug paprasčiau, čia gyvenimo tempas lėtesnis.
Štai, jei Vilniuje tą patį vakarą vyksta keli geri koncertai ar spektakliai. Klaipėdoje tokio pasirinkimo nėra, bet koks didesnis renginys čia jau įvykis. Todėl jei ką nors gero padarai, jei ką suorganizuoji – tai jau tampa svarbu visam miestui, čia atsiveria galimybės tapti pirmuoju, būti pionieriumi, būti tuo, kuris kažką prajudina. Kitaip tariant, tas pats menininkas čia tampa labiau matomas, nei būtų Vilniuje.
Tarkime, Benas Šarka – jis unikalus visos Lietuvos mastu, Vilniuje jis irgi nepaskęstų, tačiau Klaipėdoje jis yra fenomenas, unikumas. Čia tiesiog yra daugiau naujų galimybių vystytis, daugiau nepraartų dirvonų.
Ir vis dėlto – koks šiandien tas gyvenimas uostamiestyje? Kokia Klaipėda jūsų akimis?
Klaipėda – kitoks miestas. Prisipažinsiu, važiavau čia dėl darbo, todėl ne tiek į patį miestą, kiek į konkrečią įstaigą. Nors Klaipėdai visuomet turėjau sentimentų, net manau, kad daugiau ar mažiau kiekvienam lietuviui Klaipėda – ypatinga: juk kas į kokią Jūros šventę važiuoja, kas atostogauti, kas apsistoja čia, kas pasuka į Palangą ar Neringą, bet vis tiek pravažiuoja.
Anksčiau čia buvau dažnas svečias, o apie 1999–2000 metus teko čia net pagyventi – mano pirmoji mergina buvo klaipėdietė, turėjau čia nemažai ir darbinės veiklos, draugai čia mokėsi, o kartais ir šiaip atvykdavau kokio spektaklio pažiūrėti. Tikrai daug laiko čia buvo praleista, puikiai pažįstu miestą.
Tiesa, vėliau prisijaukinau ir Kauną, iš čia kilusi mano dabartinė žmona. Kurį laiką net buvau prisiregistravęs Kaune, kai teko nuomotis butą, gyvenau sodo namelyje. Ten praleidau maždaug pusmetį ir jaučiausi tikras kaunietis (juokiasi), Kaunas man buvo antras miestas.
O kuris miestas jums dabar pirmas, antras, gal ir trečias?
Čia provokuojantis klausimas! (Juokiasi.) Tačiau net neturiu vieno atsakymo... Labai myliu Vilnių, tai mano gimtasis miestas, mano širdis ten. Tačiau šiandien žaidžiu Klaipėdos lygoje. Čia kaip klausti „Žalgiryje“ žaidžiančio amerikiečio, ar jam brangesnis Niujorkas, ar Kaunas. Svarbiausia, kad komanda, kurioje žaidi, tau būtų priimtina, kad tau ji patiktų.
Su Klaipėdos komanda noriu dar labai daug padaryti, šiandien dėl šio miesto stengiuosi labiausiai. Tikiu Klaipėdos atgimimu, jos potencialu visomis prasmėmis, noriu, kad šiam miestui sektųsi, kartais – net kad jis konkuruotų su Vilniumi.
Koks buvo tas persikraustymas? Lengvai adaptavotės?
Labai sunkus. Turime namus Vilniuje, jų neatsisakėme. Todėl kai tik turime laisvo laiko, savaitgaliais ar per atostogas – visuomet stengiamės sugrįžti į savo tikruosius namus. Tuo tarpu Klaipėdoje dar neatradome tokių namų, kuriuos norėtųsi vadinti namais. Priešingai nei Vilniuje. Ten tėvų žemėje pasistatėme namą, jame – viskas pagal mus, miškelis aplink, ramu, gera – į nieką jų nekeisčiau.
Tikiuosi, kad pavyks tokią vietą ir Klaipėdoje atrasti. Juk čia nuostabus senamiestis, daug nuostabių vietų Giruliuose, Melnragėje.
O kaip čia jaučiasi žmona, vaikai?
Panašiai. Net gal, sakyčiau, aš prisitaikiau lengviau, aš rečiau būnu namuose, daug dirbu, o žmonai norisi turėti vietą, kuria galėtų rūpintis, puoselėti. Aišku, veiklos čia netrūksta, dukra lanko būrelius: mokosi griežti smuiku, dainuoti, žmona taip pat vokaliai tobulėja Klaipėdoje.
Kai važiuojame į Klaipėdą – tai abu, jei grįžtame į Vilnių, taip pat su visa šeima. Nebent kuriam nors iš mūsų būna koncertais, tada kitas liekame prižiūrėti vaikus.
Vaikams taip pat mieliausia Vilniuje, nors pajūryje gyventi – nuostabu. Saulė, jūra, grynas oras – ko daugiau reikia? Taip ir leidžiame dienas.
O tai kaip jas leidžiate, ką veikiate laisvalaikiu? Kaip atrodo jūsų laisvalaikis uostamiestyje, kai užveriat darbo duris?
Kad to laisvalaikio – labai mažai. Jei jau savaitgalis laisvas, visuomet stengiuosi grįžti į Vilnių. O daugiau kaip ir nieko nereikia. Jei liekame Klaipėdoje – tai arba prie jūros, arba į Venties ragą – tokios tos pagrindinės pramogos.
Dukra miesto centre turi savo mėgstamiausią vaikų žaidimų aikštelę, erdvė prie „Meridiano“ – jos geriausia pramogų vieta.
Čia yra viskas, ko reikia – ir kur pasivaikščioti, ir į kokį renginį nueiti, ir kur skaniai pavalgyti ar kavos išgerti puikių vietų yra.
Žvelgiant iš jūsų perspektyvos – kaip miestas pasikeitė per šį laikotarpį nuo jūsų minėtų 2000-ųjų. Kaip pasikeitė vietiniai gyventojai, jų pomėgiai, kaip keitėsi kultūrinė veikla? Ar pastaruoju metu publikos teatre, įvairiuose kituose kultūriniuose traukos taškuose daugėja?
Praėjusiais metais Muzikinis teatras pagerino visus lankomumo rekordus – spektaklius aplankė daugiau nei 60 tūkst. žmonių per sezoną.
Bet ar apskritai žmonės Klaipėdoje noriai geria visą tą kultūrinį gyvenimą? Ne. Norint sudominti žmones, norint juo įtraukti į kokias nors veiklas, norint, kad salės būtų pilnos – reikia labai daug dirbti, šiaip sau niekas čia neina.
Kita vertus, didėja ir renginių pasiūla. Čia pramoginio pobūdžio veikla tampa populiaresnė, klasikinės muzikos renginiai žmonėms ne tokie įdomūs nei, tarkime, Vilniuje.
O jums pačiam lieka laiko kūrybai?
Dainavimui stengiuosi atrasti laiko – nenoriu prarasti formos. O dainavimas leidžia man realizuoti save, turiu ir koncertų. Nors apskritai kūrybai pastaruoju metu skiriu mažiau laiko, gal toks etapas. Tiesa, dabar kuriu muziką spektakliui Naisių teatrui. Spektaklis turėtų jau greit pasirodyti, dabar skaitau pjeses.
Nors esu davęs sau pažadą, kad su šiuo kolektyvu į sceną čia, teatre, neisiu. Tai mano paties principas – noriu parodyti, kad tai nėra mano teatras, kad tai – valstybinis teatras, o ne vieta mano savirealizacijai, ypač, kai esu jo vadovas.
Deja du kartus tą principą teko sulaužyti: vieną kartą tai buvo onkologiniams ligoniams paremti skirtas labdaros renginys, kurį rengė pranciškonai, ten dalyvavo mūsų orkestras ir manęs paprašė sudainuoti. Dar sykį – „Klaipėdos pilies džiazo“ festivalis. Čia neturėjau dalyvauti, tačiau susirgus atlikėjui iš Kroatijos Danieliui Čačijai teko ieškoti sprendimo, tuomet organizatoriai paprašė manęs gelbėti situaciją. Todėl pristačiau klasikinę džiazo programą su naujomis puikiai visiems žinomų kūrinių aranžuotėmis.
Koks jausmas lipti į sceną Klaipėdoje?
Prieš keletą metų turėjau norą pasirodyti su džiazo programa. Pagalvodavau, kad norėčiau padainuoti džiazo festivalyje. Nors nieko nepadariau dėl to, bet mintys, pasirodo, materializuojasi. Šiandien sakau – bijokim norėti, nes norai pildosi.
Lygiai tai, kaip niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors vadovausiu teatrui. Tačiau gyvenimas teka savo vaga – niekada negali žinoti, kas tavęs laukia rytoj, poryt, po dešimt metų.
Kaip manote, kas čia – sėkmė ar pasąmoninis norų formavimas? O gal didelis ir sunkus darbas?
Sėkmės tame yra, tarčiau svarbiausia – nuoseklus darbas, energija, siekimas, atvirumas – visos šios sąlygos būtinos, kad ateitų rezultatas.
Gali norėti būti prezidentas, bet esi tik muzikinio teatro vadovas (juokiasi). Čia juokauju, žinoma – tai, ką turiu šiandien, man yra likimo suteikta dovana. Daug išmokau, prisidėjau, tačiau visa tai turi savo kainą – pinigai patys nebyra, spektakliai patys nepasistato, tenka dėl to daug dirbti, išmėžti daug purvo.
Kadaise mano svajonė buvo apskritai išeiti į sceną, o šiandien būna tokių koncertų, kurių klausosi 5 tūkst. žmonių. Bėda ta, kad žmogus dažniausiai pasiekęs savo svajonę užsideda varnelę ir ta svajonė jo nebejaudina, tuomet ieško kitų. Tačiau tame yra savo žavesio.
Koks šiandien jūsų didžiausias noras?
Karjeros prasme, teatro prasme norėtųsi, kad startuotų statybos, kad pastatytume naują teatro pastatą ir Klaipėda taptų Vakarų Lietuvos regiono centru, kad taptų Europos traukos centru.
O sau didelių tikslų nekeliu, aš viską turiu. Vadovavimo veikla man visuomet buvo įdomi – tai mano aistra, man tai labai įdomu. Nenoriu būti vadovas, kuris tranko per galvas. Galiu būti ir valytojas, man įdomus pats procesas, jei galiu nulemti rezultatą – man įdomu. O tos pozicijos – nelabai. O kur karjeros iš tikrųjų noriu – tai muzikavimas. Tikiuosi to neapleisti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu tapo Jonas Sakalauskas
