„Pelėdų kalną“ pirmadienio vakarą prisipažino pirmą kartą stebintys ir patys jame vaidinę aktoriai. Iki šiol jie buvo matę tik kino juostos ištraukas, tad jaudulio netrūko. Kaip patikino ne vienas aktorius – tai tik viena iš filmo versijų, ateityje ji bus pristatyta kiek kitokia.
„Jaudulys didelis. Tikiuosi, kad žiūrovai filmą žiūrės iš meninės pusės. Tai filmas apie to meto žmones, apie pokarį, pokario jaunąją kartą. Apie jų atiduotą duoklę mūsų laisvei. Kai kurie paaukojo savo gyvybę, kai kurie – vertybes.
Kokių kuriozų būta filmavimo aikštelėje? Įsiminė istorija, kai reikėjo valgyti neplautas bulves. Pabaigoje teko vykti į ligoninę, bet viskas gerai baigėsi. Suvaidinęs šiame filme tapau empatiškesnis. Smagus tas dėmesys istorijai, jauniems žmonėms.
Jei istorija pasikartotų, kaip elgtųsi dabartinis Lietuvos jaunimas? Asmeniškai neimčiau ginklo į rankas, nes esu pacifistinių pažiūrų. Mano kova būtų per kūrybą. Linkęs tikėti, kad mažiau jaunimo bėgtų – išvažiuotų“, – teigė vieną pagrindinių vaidmenų „Pelėdų kalne“ atlikęs aktorius Aidas Jurgaitis.
Filmo prodiuserė Justina Ragauskaitė prisipažino esanti tikra vilnietė, tačiau ji patikino nežinanti, kur geriau jaučiasi iš tikrųjų – Vilniuje ar Kaune.
„Iki šio vakaro žygiavome trejus metus. Jaudinamės, nes savo darbą dedikuojame Lietuvai ypatinga proga. Viską atlikome maksimaliai. Tikimės tapti vienu didžiausių lietuviškų filmų istorijoje.
Kaunas – atvirų durų miestas. Atsiveria net Kauno mero durys. Kai mums reikia, kad filmuojant lytų, leidžiama imti vandenį iš Nemuno, kai pasileidžia filmavimo aikštelėje sirenos – ugniagesiai ramina gyventojus.
Įstrigo Seimo pirmininko žodžiai, jog jam tai bus lankomiausias metų filmas. Tai mano motyvaciją pakėlė kvadratu. Šį filmą įkvėpė žmonės, kurie kūrė Lietuvą, laisvės šaukliai. Šis filmas yra jūsų, ši istorija yra jūsų. Aš tikiuosi, kad jūs juo didžiuositės“, – prieš pat prasidedant filmui teigė J.Ragauskaitė.
Išankstinėje filmo peržiūroje dalyvavo ne tik Ballų šeimynėlė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis su žmona, vienas Kauno „Žalgirio“ lyderių Paulius Jankūnas, bet ir Jūratė ir Česlovas Norvaišos, Mindaugas Balčiūnas, Indra ir Algirdas Ramanauskai, Kauno miesto bei rajono merai – Visvaldas Matijošaitis ir Valerijus Makūnas. Kauno merui kino juosta paliko didžiulį įspūdį.
„Manau, nebuvo nė vieno, kieno širdies gelmės nepaliestų šis filmas. Kažkas ir ašarą išspaudė. Aš priklausau prie tų „skystų“, bet susilaikiau šįkart. Norbertas („Pelėdų kalno“ prodiuseris Norbertas Pranckus – aut. past.) ir jo komanda visuomet gerai atlieka savo darbą. Ar atpažinau visas kino juostoje šmėžuojančias Kauno vietas? Taip. Net ir į „Metropolio“ restoraną buvo įėję aktoriai“, – teigė V.Matijošaitis.
Paklaustas, ar jo šeimą palietė sovietų tremtys, Kauno miesto meras pasidžiaugė, kad to pavyko išvengti.
„Sėdėdamas ant senelio kelių girdėjau daug tų laikų istorijų. Per karą jam buvo iškilusi grėsmė. Neturėjo namuose samagono, o jo reikalavo duoti. Tai tuoj pastatė prie sienos sušaudymui, bet galiausiai buvo išgelbėtas“, – asmenine istorija dalijosi V.Matijošaitis.
Legendinei sportinių šokių trenerei Jūratei Norvaišienei įspūdį paliko filmo techninė pusė.
„Visas filmas buvo gana įtemptas, geras montažas. Nebuvo tokių vietų, kad sakyčiau – nuobodu, noriu, kad greičiau baigtųsi. Man asmeniškai ši tema labai skaudi, nes viskas yra išgyventa mano pačios. Mano tėtis buvo mokytojas ir mokyklos direktorius, todėl buvo vienas iš kandidatų išvežti. Tie sunkvežimiai, kurie važiuoja naktį išvežti žmonių, – man akyse stovi ir dabar visa tai vėl prisiminė. Sunku visa tai. Ši tema yra labai skaudi mūsų tautai ir, neduok Dieve, tai kada nors pasikartotų“, – susijaudinusi kalbėjo legendinė šokių trenerė.
J.Norvaišienė atvira – ją šiek tiek suglumino kiek per ilgos sekso scenos: „Iš tikrųjų ne tokios buvome mergaitės, kaip rodoma filme. Tuo laiku mes buvome daug kuklesnės.“
„Puiku“, – lietuviškai filmą įvertino LaVaras Ballas ir ėmė spausti „Pelėdų kalno“ prodiuseriui ranką.
Išėjęs iš teatro salės, žodį kūrybinei komandai tarė ir LaVaras Ballas.
„Puiku“, – lietuviškai filmą įvertino jis ir ėmė spausti „Pelėdų kalno“ prodiuseriui ranką. N.Pranckus yra ir Prienų-Birštono „Vytauto“ komandos, kurioje žaidžia L.Ballo sūnūs, rėmėjas.
Pastaruoju metu Lietuvoje itin populiarūs Ballai į Kauno valstybinį muzikinį teatrą atvyko su visa savo vardo realybės šou filmavimo komanda. Anot premjeros vakaro organizatorių, tai puiki proga pasauliui pranešti apie kino filmą, tad specialiai jiems pasirūpinta ir sinchroniniu vertimu.
„Dėkoju Kauno miestui, kuris atėjo į pagalbą, kai jos labiausiai reikėjo. Prisidėti prie kino yra kažkas daugiau nei prisidėti prie gatvių tiesimo, namų statymo. Šis filmas parodys, kas yra laisvė, kiek kovota, kad ją atgautume“, – teigė „Pelėdų kalno“ prodiuseris N.Pranckus.
„Pelėdų kalnas“, remiamas Lietuvos kino centro, šalies kino teatruose bus rodomas nuo vasario 16 d. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms. Antroji išankstinė peržiūra įvyks vasario 15 d. Filmas bus rodomas Vilniaus publikai.
Bene laukiamiausias šių metų filmas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta, dabartiniai mūsų seneliai ar tėvai, turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje.
Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė.
Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas: „Laisvė – čia, širdyje. Ji – ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį“ – skamba partizanų vado Kovo žodžiai filme, tačiau net ir išplėšus širdį – laisvės troškimas niekur nedingsta.
Režisierius Audrius Juzėnas visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.
