13-metė Atėnė, 10-metė Elada, 7-erių Fausta, 2-ejų Augustas... Atrodytų, ir kaip Krivickai suspėja jau su keturiomis atžalomis. Tačiau jiems šurmulio namuose dar negana – pora išskėstomis rankomis laukia penkto vaikelio.
Pasak Jurgitos, jiedu su Kristupu nusprendė ilgiau nelaukti – merginos sparčiai auga, tampa vis savarankiškesnės, tad mažajam Augustui jau reikia draugės ar draugo. O ir patys tėveliai juokauja – juk nejaunėja, todėl dabar yra tinkamiausias laikas.
Poros šeimą penktasis vaikelis turėtų papildyti ankstyvą pavasarį. Jie jau žino lytį, tačiau tai pasilieka tik sau ir savo artimiesiems.
„Tai nėra svarbu, šeima ir taip gausi“, – 15min šypsodamasi sakė Jurgita Krivickienė. Vardo dar taip pat neišrinko – visa šeima siūlys savo variantus ir balsuos tada, kai liks nebedaug laiko iki vaikelio atėjimo.
– Jurgita, tai su Kristupu planavote penktąjį vaikelį, ar tai – Dievo dovana?
– Ir labai planuotas, ir labai didelė Dievo dovana. Džiaugiamės, kad labai greitai jį mums atsiuntė aukštesnės jėgos.
– Nusprendėte ilgos pertraukos po Augusto gimimo nedaryti?
– Iš tikrųjų ir neišeina daryti ilgos pertraukos, nes visgi mes – ne jaunyn (juokiasi). O ir vaikai greitai auga, nesinori daryti didelio metų tarpo. Augustas beprotiškai myli seses, jam jos visas pasaulis, tačiau mergaitės jau turi ir kitų reikalų, o beaugant jų tik daugės. Todėl pagalvojome, kad kuo mažesnis tarpas tarp Augusto ir dar vieno vaikelio, tuo geriau. Dabar yra pats laikas.
– O kaip vaikai sureagavo į žinią, kad jūsų šeimą papildys dar vienas narys?
– Brolis dar yra mažas, jis dar nesupranta, kas čia bus, bet Augustas puikiai priima vaikus – ir didelius, ir mažus. Sesės sureagavo džiaugsmingai, nes mes su Kristupu po truputį užsimindavome dar tada, kai patys nebuvome tikri, ar mums pavyks. Iš pradžių merginos sakė, kad gal mūsų visų jau užtenka, kad jau ir taip mūsų nemažai, bet kai sužinojo, priėmė labai gerai – juk draugas arba draugė bus broliui.
– Turbūt vaikams augti tokioje didelėje šeimoje, kai nereikia bėgti į kiemą ieškoti draugų, nes sesių bei brolio ir taip pakanka – ypač gera.
– Kadangi mes gyvename kiek toliau nuo miesto, čia nėra aplink daug vaikų, tai mūsų atžaloms turėti tiek daug artimųjų yra labai didelis pliusas. O ir tokiai gausiai šeimynai vien prie stalo susėdus jau būna tikra šventė. Tikrai šurmulio netrūksta. Be to, labai džiaugiamės, kad Augustas toks aktyvus, turi daug veiklos, o ir sesės su juo užsiima.
– Ar sudėtingas ketvirtasis gimdymas, dramatiška Augusto gimimo istorija, neišgąsdino ryžtis dar vienam nėštumui?
– Atsimenu, kad kai Augustui buvo 6 mėnesiai, su Kristupu važiavome į pieno banko atidarymą Kaune. Prie mūsų priėjo gydytojas ir paklausė, gal jau jam laukti mūsų penktajam gimdymui. Mudu ėmėme purtyti galvas... Tuo metu apie tai nebūtumėme nė pagalvoję.
Po gimdymo buvo sudėtingi ne tik du mėnesiai ligoninėje, bet ir visi metai namuose, kol Augustas atsistojo ant kojų. Vaikščiojome ir į baseinus, mankštas... Ko tik nelankėme. Norėjosi pasivyti jo amžiaus vaikus. Kaip bebūtų, buvo labai neramu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kristupui Krivickui gimė sūnus: „Vaikelis pasiprašė į mūsų pasaulį gerokai anksčiau numatyto laiko“
Kai jis atsistojo ant kojų, pamatėme, koks jis šaunus berniukas, kiek džiaugsmo įneša, tikras stebuklas... Tada pamiršome tą sunkų periodą. Džiaugsmas galiausiai paėmė viršų.
Dabar tas nerimas sugrįžo. Dabar daug dažniau visa tai prisimenu. Tačiau stengiuosi viską daryti labai atsargiai. Visa šeima stengiasi, kad mama nepervargtų (šypsosi).
Dabar nerimas sugrįžo. Dabar daug dažniau prisimenu sunkią Augusto gimimo istoriją. Tačiau stengiuosi viską daryti labai atsargiai. Visa šeima stengiasi, kad mama nepervargtų
– Ar apie gausią šeimą svajojote nuo vaikystės? O gal tiek daug vaikų vyras labai norėjo?
– Ne, niekas manęs neįkalbėjo tokiai didelei šeimai (šypsosi). Draugystės pradžioje, kai tuokėmės mes su Kristupu niekada nesakėme skaičiaus, kiek vaikų norėtumėme. Juk negali žinoti, visko būna, gali planuoti, bet galiausiai viskas išeina kitaip. Mes tiesiog žinojome, kad norime vaikų.
O tada... Kai viena mergaitė ūgtelėjo, norėjome vėl mažų rankyčių... Taip natūraliai vienas po kito vaikeliai ir atsirado... Be to, kai gimė trys mergaitės, pagalvojome, kad norėtųsi ir broliuko, todėl nesustojome (šypsosi).
– Kitos šeimos vos susitvarko su vienu vaiku...
– Nors visada galvojau, kad turiu daug kantrybės, po Augusto gimimo visgi pagalvojau, kad ji – ne geležinė. Bet susitvarkau. Ir naktimis nemiegoti išmokau (juokiasi). Iš tikrųjų mano vaikai nemėgo daug miegoti. Tačiau kai susilauki trijų, tas skaičius jau nebesvarbus – ar trys, ar keturi vaikai, nelabai yra skirtumo. Daugiau nerimo turėjau, kai gimė pirmos dvi dukros.
– Bet sutikite, ne kiekvienas ryžtųsi penktam vaikui.
– Mūsų vaikai yra mūsų didžiausias turtas. Mes tai priimame kaip didžiausią dovaną. Gal kiti kitaip priima, nori daugiau laisvės. O mes esame labai laimingi dėl tokios gausesnės nei įprastai šeimos.
– Jūsų atveju, motinystė – darbas ar pareiga?
– Visų pirma, tai – gyvenimo variklis. Bet žinoma, kad tai yra ir labai didelis darbas – mylimiausias ir reikšmingiausias darbas.
– O kaip jūs išmokote būti gera mama?
– Nelankiau jokių kursų, neskaičiau knygų. Viskas atėjo natūraliai. Gimus vaikui, mama pati ima suprasti, kaip turi elgtis. O jeigu ką, visada galiu paskambinti savo mamai.
Manau, kad vienas pagrindinių dalykų – vaikai turi prieš save matyti sektiną pavyzdį. Mudu su Kristupu su jais praleidžiame labai daug laiko, visada renkamės akimirkas su šeima, viską darome kartu – tada, manau, vaikai būna laisvesni, laimingesni ir nekelia didelių rūpesčių.
– Bet ar pavyksta kiekvienam skirti dėmesio po lygiai?
– Žinoma, Augustas gauna daugiausia dėmesio. Bet taip būna visuomet – mažiausiam vaikui daugiausia laiko skiri. Mano dukros viską supranta, jau yra gana savarankiškos, vyriausioji – išvis, jai jau tuoj bus 14 metų.
Bet šiaip dėmesio reikia visiems. Jeigu negali kam nors skirti, susiplanuoji laiką taip, kad vis tiek atsirastų akimirkų, kurias galėtum praleisti su vaiku. Bet, tiesą sakant, kai merginos auga tokioje didelėje šeimoje, jos jau moka pačios pasiimti mūsų dėmesį, pasisakyti, jos nesėdi ir nelaukia (juokiasi).
– Ar sutiksite, kad didelė šeima lygu didelei finansinei naštai?
– Aš manau, kad kai turi mažai vaikų, prisiperki nereikalingų dalykų. Nesu iš tų, kurioms svarbu bet koks pasirodęs mažmožis, o ir šiaip nesinori apsikrauti... Juk vaikai taip greitai auga, o tie daiktai tiesiog kaupiasi. Vaikai nuo to laimingesni netampa. Ne tai yra svarbiausia. Galbūt dėl to, kad mes jau turime tiek atžalų, žinau, ko tikrai reikia.
Gal susilaukus pirmo vaiko norisi kokio brangesnio drabužėlio, geresnio vežimėlio. Bet mūsų vaikai viskuo dalijasi, viskas eina iš rankų į rankas. Taigi galvoju, kad mūsų šeima kaip tik labai ekonomiškai gyvena (šypsosi).
– Esate minėjusi, kad auginant keturis vaikus, laiko sau mažai belieka. Ir sportu norėjote intensyviau užsiimti... Tačiau visgi teks tokius planus atidėti?
– Kai tiek vaikų, jie – pats geriausias sportas (juokiasi). Dėl to visai nesuku galvos. O dėl laiko sau – turiu pagalbos, auginame atžalas kartu su vyru. Jei keturių rankų neužtenka – seneliai padeda, mano mama išvis labai arti, bet kurią minutę gali padėti.
Kai tiek vaikų, jie – pats geriausias sportas
– Jurgita, tai kokia jūsų tokios didelės, laimingos šeimos paslaptis?
– Svarbiausia meilė. Ir skirti vienas kitam labai daug dėmesio.
– Tai kaip, su penktu vaiku šeima jau bus pilna?
– Aš manau, kad taip. Vis tiek kiekvienas vaikelis palieka kažkokią žymę moters organizme, tai reikia pasaugoti sveikatą, užauginti 5 vaikus. Be to, ir automobilyje, namuose vietą skaičiuoti reikia, kad tilptumėme (juokiasi)...
Žiūrėkite galeriją:
