„Būtent mes, jūsų homoseksualūs vaikai, gimstame jūsų heteroseksualių žmonių šeimose“, – į atžalų turinčias šeimas kreipėsi Ruslanas.
Savo atviru įrašu R.Kirilkinas sutiko pasidalyti ir su 15min skaitytojais.
„Ar tai laisvė, kai tau trūksta oro, kai esi nematomas ir negirdimas?
Šiandien, kai tokia reikšminga mums visiems diena, nesinori apsimetinėti, pasipuošti trispalve ir įsijungti panoramą.
Šiandien noriu pakalbėti, apie tai kas nepatogu. Jei ir nebūsiu išgirstas ar suprastas – vistiek noriu pasisakyti, nes tas gumulas gerklėje neleidžia man pilnai kvėpuoti, stebint pastaruosius įvykius mano šalyje.
Retai kalbu šia tema, nes kaip ir buvau susitaikęs, o gal mano gyvenimiška patirtis, liaudiškai tariant „oda“, leido man atsiriboti, nematyti, susitaikyti...? NE.
Tačiau nebegaliu, nes šiandien aš kalbėsiu už kitus, šiandien aš kalbėsiu Jūsų visų vaikų vardų, na o kad Jums būtų aiškiau, persikelkime trumpam visi kartu į mano vaikystę.
Nuo pat mažens, aš supratau, kad esu visiškai kitoks berniukas nei kad kiti, tiesą sakant, aplinkiniai man tai leido suprasti. Žaisdamas kieme kartu su vaikais, labiausiai pritapdavau prie mergaičių kolektyvo, nors giliai širdyje aš norėjau su kiemo berniukais žaisti krepšinį ar net futbolą. Jei atvirai, tai nemėgau abiejų, tačiau labai norėjau būti tokiu kaip jie, kad ir kokią kainą man tai kainuotų, na, o jei tą akimirką turėdavau kišenėje saldainių ar dar ko, na, kas jiems būtų reikalinga ar įdomu, tai leisdavo man bent trumpam pažaisti su jais ir pasijausti berniukų būrio dalimi... Džiaugsmo pojūtis buvo, lyg ką tik nusipirkau bilietą į karuseles.
Bet visa tai trukdavo neilgai, na, dažniausiai tol, kol aš neįmesdavau kamuolio į krepšinį ar neatlaikydavau kamuolio saugojant futbolo vartus. Visi ir vėl smagiai pasijuokdavo iš manęs ir to pasėkoje pasigirsdavo unisonu mano antrasis vardas. Tikrai taip, Jūs teisingai perskaitėte, aš buvau ne tik Ruslanas, mane vadino „Galuboy“, tiesa, turėjau ir pravardę „Ruslik suslik“, ši man labiau patikdavo, na, o „Galuboy“ verčiant iš rusų kalbos – „žydras“. Tiesa sakant, aš tuo metu nežinojau, ką tai reikšdavo, tik kažkodėl jausdavau didžiulę gėdą, kad esu toks, kokiu jie į mane kreipiasi, nes iš jų lūpų kiekvieną kartą tai nuskambėdavo itin pagiežingai ir smerkiančiai.
Šitaip mane vadinti pradėjo dar 6 ar 7 klasėje. Puikiai pamenu, kai visiems klasiokams pradėjo kaltis pirmieji ūsai, o aš jų dar visai neturėjau, labai dėl to pergyvenau ir jaučiau didžiulę gėdą, nes aš nenorėjau būti kitokiu nei jie, mano ūsuotieji klasiokai... Tik norėjau būti tokiu kaip jie.
Sulig kiekviena diena pildydavosi jų žodynas, kol tai staiga perėjo ir prie dar didesnio psichologinio bei fizinio smurto. Klasėje aš buvau pastoviai apstumdomas vien todėl, kad stoviu prie savo suolo, ar už tai, kad pavyko atsakyti į mokytojų užduotus klausimus ar jų užduotis, na, ir, žinoma, profilaktiškai už tai, kad tiesiog esu „žydras“ ir taip jų visų pakrikštytas. Gal jei tik būčiau žinojęs, ką reiškia visi tie mano nauji vardai „galuboy“, „pyd*r“, „pyd*rbaba“ ir t.t., būčiau tikrai ieškojęs būdų, kaip nebūti tuo, kuo jie mane vadina...
Aš kiekvieną dieną stojau į kovą prieš patyčias, diskriminaciją, psichologinį/fizinį smurtą, aš neturėjau kam pasiskųsti, nes tais laikais tai daryti buvo itin nevyriška. Mokytojai tai matė ir žinojo. Kiti mokytojai tame drąsiai dalyvavo pritardami klasiokams, kad esu mergaitiškas, nevyriškas, ne toks koks visi. Žodžiu, kol aš pagaliau supratau, kad esu visiškai bejėgis, kažkoks kitoks, gal kaip koks raupsuotasis ar dar baisiau, kol vieną dieną aš pats pradėjau savimi šlykštėtis ir savęs gėdytis.
Buvo dienų kurios virsdavo savaitėmis, kai nustojau lankyti mokyklą, nes viso šito aš tiesiog nebepakeldavau...
Aš darydavau viską, kad namuose apie tai niekas nesužinotų, nors ne visuomet išties ir pavykdavo, nes mamos pusseserė mokytojavo mūsų mokykloje.
Mes itin sunkiai gyvenome ir tai būdavo dar vienas mano trūkumas prieš kitus vaikus...
Tokiame mažame mieste kaip Telšiai greitai sklido gandai. Visiems buvo įdomu, kaip atrodo „galuboy“, jie visi tenorėjo apspjauti ir išsivalyti savo batus į mane.
Mano vaikystėje buvo ir daug šiltų vasaros dienų, kai užuot žaisdamas lauke ar besimėgaudamas vasara, aš likdavau namuose, išmokdamas tiesiog viskuo džiaugtis per langą. Aš paprasčiausiai buvau pavargęs nuo pastovių užgauliojimų, patyčių, smurto. Žinojau, kad nuo to niekur per toli nepabėgsiu ir nepasislėpsiu.
Kol vieną dieną...
Aš buvau priverstas sugalvoti įvairiausių būdų, kaip prasimanyti pinigų tam, kad daugiau manęs neskriaustų vaikai mokykloje ar dar kiti vaikai, atėję iš gretimų kiemų į mano kiemą.
Tad aš pardavinėdamas laikraščius, išmesdamas kaimynams šiukšles, rinkdamas butelius ir t.t. užsidirbdavau pinigų.
Tuo metu man tai buvo lyg koks vienintelis išsigelbėjimas ir atsiradęs normalus procesas – mokestis už tai, kad tavęs niekas neliestų ar nevadintų „žydru“. Tiesą sakant, susitarimo ar galiojimo laiko dėl neliečiamybės statuso nebuvo, matyt, buvom per kvaili apie tai net ir pagalvoti, visgi vaikais mes buvome...
Aš išbandžiau viską, bandžiau būti ir blogiuku klasėje ar klounu, lygioje vietoje konfliktuodavęs su mokytojais ar skeldavęs juokelius pamokos metu tam, kad pamoka nueitų šuniui ant uodegos, kad klasiokai išvengtų užduočių ir t.t. Visa tai dariau tik dėl jų, tam, kad mane „užrespektintų“, kitaip tariant, norėjau užsitarnauti pagarbą, kad pagaliau tapčiau laisvu ir neliečiamu, bet ir ši korta man buvo laikina...
Mane sekdavo iš mokyklos į namus, kartais pavykdavo išvengti Linčo teismo, kad esi „kitoks“, bet dažniausiai ne. Grįždamas namo iš mokyklos aš rinkdavausi ilgesnį kelią – tą, kuriuo eidavo daugiausiai žmonių. Nors artimiausias būdavo tiesiai per kapines, bet „mirusieji“ manęs ten neapgindavo...
Kai pasidarydavo išvis nebepakeliama, aš mintyse rašydavau savo paskutinių gyvenimo minučių scenarijus.
Vienas jų buvo didžiulė sauja įvairiausių vaistų, nes močiutės viename iš stalčių jų visuomet būdavo pilna, na, o kitas buvo kiek kitoks...
Veiksmas judrioje gatvėje. Įsibėgėjant visu greičiu, užmerkęs akis aš skubu pasitikti savo mirties. Buvo ne tik scenarijų, buvo ir bandymų.
Rodos, praėjo šitiek metų ir laiko, šiandien tam berniukui iš praeities yra 37 metai. Klausiate, ar tebeskauda? Taip. Ar laikas gydo žaizdas? Ne. Laikas jas tik „aptvarsto“.
Šiandien mes stovime vietoje ir panašu, kad mes einame sparčiais žingsniais atgal.
Tad tam, kad tokių istorijų kaip mano, kurių yra tūkstančiai, būtų kuo mažiau ir, duok Dieve, jos nesikartotų.
Kad už savo laisvę – mylėti ir būti savimi – nebereikėtų mokėti tokia kaina...
Nustokime pagaliau vien tik puoštis žodžiu „tolerancija“, jis jūsų vaikų neapsaugos ir neapgins.
Šiandien aš kreipiuosi į „tolerantiškus“, tradicinių pažiūrų/vertybių ir šeimų sergėtojus tėvus, tam, kad praregėtumėte...
Nes būtent MES, jūsų homoseksualūs vaikai, gimstame Jūsų heteroseksualių žmonių šeimose.
Tad klausimas jums, kurią šiandien pusę stotumėt ginti, jei jūsų vaikas po ilgo laiko pagaliau išdrįstų pasibelsti jums į duris. Į jūsų širdį. Tas pats vaikas, patiriantis psichologinį ir fizinį smurtą, dėl savo orientacijos ir yra nuolatos persekiojimas jums viso to nė neįtariant?
O jūs bent trumpam pabandykite įsivaizduoti tai, ką teko išgyventi mane supusiems artimiesiems.
Leiskite atslūgti emocijoms“, – mintimis dalijosi Ruslanas, pažadėjęs netrukus pasidalinti ir įrašo tęsiniu.
Ir prie įrašo prisegęs nuotrauką iš vaikystės pridūrė: „Simboliška, o gal atsitiktinumas, kad tuo metu, kai visa tai vyko, aš laikiau plakatą su užrašu ,,VILTIS”.“
