Vilniaus kolegijos Kultūros vadybos ir šokio pedagogikos katedros lektorė, profesionali šokėja Katerina Voropaj ir aktorius Ramūnas Rudokas, susipažinę projekte „Šok su manimi“, draugavo apie aštuonerius metus. 2015-ųjų metų rugsėjį pora susilaukė sūnaus Rojaus Patriko.
Tiesa, visą tą laiką pora vengė žiniasklaidos, apie santykius neatviravo. Situacija nepasikeitė ir šįkart. Po įvykusių skyrybų K.Voropaj vengė kalbėti apie ją užklupusį sunkų išbandymą, taip pat ir R.Rudokas nekomentavo sausio mėnesį įvykusių vestuvių su kone 30 metų jaunesne Justina Žeimyte.
Išskirtinį interviu 15min davusi Katerina sako, jog, ramiai apmąsčiusi ir prisiminusi praeities įvykius, dabar ji supranta buvus ženklų, jog taip nutikti galėjo.
– Skaičiau viename interviu, kad susilaukti vaiko norėjote kuo anksčiau.
– Žinokite, iki šiol svajoju apie kelis vaikus. Jei Dievas duos man laimės, tikiuosi, du ar triskart tapti mama. Esu iš tų moterų, kuri sugebėtų suderinti laisvalaikį su motinyste, ir nenumesčiau savo vaikų seneliams.
– Ar dabar spėjate suktis su darbais?
– Pradėjau dirbti, kai mažiukui buvo keturi mėnesiai, o dabar dažniausiai iki pietų būnu su vaiku, o jau popiet jį prižiūri auklė arba mano tėvai.
Kol kas nėra tokios galimybės viso laiko skirti motinystei, tačiau laisvalaikiu, neabejotinai, būnu su juo.
– Kokie tie 2,5 metų auginant Rojų buvo? Ar motinystė nebuvo sunki?
– Buvo visko. Nežinau, ar tai paveldima, tačiau vaikas itin aktyvus, reikalauja daug dėmesio. Pirmus metus beveik nemiegojau, nes su Ramūnu buvome įsitikinę, kad vaikas turi miegoti savo kambaryje. Po metų, visai netyčiomis, jis visgi atsidūrė tėvų lovoje (juokiasi). Patirtis tikrai įdomi ir šiuo metu nieko brangesnio neturiu. Vaikas pakeitė mano gyvenimo prasmę.
Jis bus menininkas: ir šoka, ir dainuoja, ir jau moka gudrauti. Tikriausiai paveldėjo aktorystės gebėjimų (juokiasi). Tik aš pasižiūriu į jį ir sakau: „Vaikeli, geriau tu būk vadybininkas.“ (juokiasi). Bet čia jau ne mums spręsti.
– Ar Ramūnas padeda auginant vaiką?
– Tikrai padeda, bent jau šiuo metu stengiasi, kiek tik įmanoma dažniau matytis su sūnumi. Kaip tik šiuo metu vaikas yra pas kitą močiutę su tėčiu.
– Ar skyrėsi jūsų auklėjimo būdai?
– Taip, manau, kad dėl amžiaus skirtumo mūsų požiūris į auklėjimą šiek tiek skyrėsi. Buvo dalykų, kurie sutapo, bet buvo ir tokių momentų, kai mūsų nuomonės nesutapdavo. Tai normalu. Ramūnas yra kiek griežtesnis. Ypač dėl sūnaus, kai norisi užauginti vyrą (šypsosi).
– Su Ramūnu išsiskyrėte visai neseniai. Kaip tai įvyko?
– Atėjo ir pasakė, kad įsimylėjo. Betgi prieš meilę nepaplauksi. Ką jau bepasakysi žmogui? Jei jau yra kita moteris, kuri suteikia tau laimės, ką jau čia...
Manęs aplinkiniai klausė, ar bandyčiau jį susigrąžinti, tačiau, manau, kad nėra tikslo, jeigu nebėra jausmų.
Kadangi viskas dar labai šviežia, sunku ką nors pasakyti. Yra taip, kaip yra. Stengiuosi blaiviai mąstyti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gal pagaliau ir aš turėsiu kitą gyvenimą. Ramūnui čia buvo trečias vaikas, tad nemanau, kad jis buvo pasiruošęs turėti dar porą. O laikas gydo, tad tikiu, kad širdis po šiek tiek laiko vis tiek susiklijuos.
– Ar prašėte Ramūno pasiaiškinti dėl to, kas nutiko?
– Aišku, kai viskas išlindo į paviršių, turėjau tūkstantį klausimų, bet Ramūnas, kaip ir dažnas vyras, nieko nesiteikė pasakoti. Ir ačiū Dievui, nes dabar suprantu, kad aš nenoriu žinoti ir man neįdomu. Visą laiką Ramūnas teisingai sakydavo: „Neklausk to, ko nenori žinoti.“ Ta tiesa dar labiau per širdį aštriu peiliu rėžtų.
– O domėjotės, kaip jiedu susipažino?
– Feisbukas visagalis. Visą laiką nekenčiau šito socialinio tinklalapio, ir, matyt, man tai grįžo atgal kaip bumerangas. Nežinau, kuris kurį pamatė, bet greičiausiai tai buvo abipusė simpatija, susidomėjimas, o va dabar nauja šeima susikūrė.
– O Ramūnas jums pranešė, kad planuoja vesti?
– Ne, būtų keista, jei informuotų. Manęs neperspėjo ir man tai buvo žinia tarsi iš giedro dangaus. Pamačiau žiniasklaidoje.
– Ar pačiai buvo ženklų, kad jūsų santykiuose kažkas ne taip?
– Mūsų santykiai visą laiką priminė amerikietiškus kalnelius: arba medaus mėnuo, arba būdavome arti skyrybų ribos. Gal todėl, kad mes abu esame meno atstovai, jautrūs. Visą laiką buvo arba gerai, arba blogai. Bet paskutiniu metu iš mano pusės nebuvo jokių įtarimų. Nors dabar, svarstant, kaip klostėsi mūsų santykiai, galvoju, kad tų ženklų buvo, tik aš nematydavau.
– Ar kada nors anksčiau realiai svarstėte apie skyrybas?
– Gal kažkada ir buvo, bet tai būdavo pykčių metu, susierzinus. Kai susierzinus sakydavai: „Na, tai ir eik“, bet kitą dieną atsikeli ir galvoji: „Gal dar pabūk.“ Aš irgi jautrus žmogus... Kai pykstame, visada galime prišnekėti visokių nesąmonių.
– Galbūt Ramūnas pastaruoju metu daugiau laiko praleisdavo ne namie?
– Matote, Ramūno toks darbas, kai jis arba gastrolėse, arba namie. Man atrodo, kad čia tobulas darbas būti neištikimam.
– O niekada taip ir negalvojote apie vestuves?
– Būdavo kalbų, tačiau aš niekada Ramūno nespausdavau, o jis nelabai skubėjo. Taip ir išėjo. Bet manau, net jei ir būtume susituokę, situacija dabar nebūtų kitokia. Tas antspaudas pase neduoda jokių garantijų, kad santykiuose neatsiras trečias žmogus.
– Kartu pragyvenote aštuonerius metus. Kaip manote, kodėl jums nepavyko išsaugoti santykių, kodėl taip nutiko?
– Prisipažinsiu, kad stengiuosi apie šią situaciją negalvoti, nes ji mane liūdina, o mažiukui reikia laimingos mamos. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Mes nė vienas nesame apsaugoti nuo tokių įvykių mūsų gyvenime. Galbūt taip galėjo nutikti ir iš mano pusės, jei išėjusi iš namų būčiau sutikusi kitą vyrą.
Pirmus metus auginant vaikutį, vyras keliauja į antrą planą. Galbūt ir tai suveikė. Juk labai daug šeimų skiriasi vaikui gimus.
– Ar nekilo minčių nuo šiol vaiką auginti vienai?
– Visada buvau už tai, kad vaikas turėtų abu tėvus. Tad stengiuosi palaikyti tą gerą ryšį, nes aš sūnaus tėčio nepakeisiu. Rojus tėtį labai myli, visą laiką labai jo laukia. Kadangi dabar nėra galimybės nuolat matytis, tad mes dažnai nusiunčiame tėčiui vaizdo įrašą su palinkėjimais arba įrašą, kaip vaikas groja tėčio gitara.
Stengiuosi išlaikyti sveiką protą, nes suprantu, kad vaikui reikia ir tėčio, ir mamos. Jeigu tik Ramūnas norės, galės su juo matytis visada. Aš tikrai neprieštarausiu, nes matau, kad jam reikia tėčio.
– Kaip dabar dalijatės sūnaus priežiūra?
– Dar kol kas nesame dėl to susitarę. Vaikas didžiąją dalį laiko būna su manimi. Ramūnas su sūnumi būna, kai tik gali. O dėl auklėjimo, kai vaikas išvažiuoja pas tėtį, manau, kad ten šiek tiek kitokios taisyklės nei mano. O savų aš neišduosiu.
– O jūsų bendras vaikas buvo planuotas?
– Planuotas.
– O kaip paaiškinote vaikui apie skyrybas? Ar jis klausia, kur tėtis?
– Jis dar per mažas ir nesupranta, kad tėtis negyvena namuose. Dar nežinau, ką jam reikės pasakyti, kai paklaus, kodėl tėtis negyvena su mumis.
– Kaip aplinkiniai reagavo į tokią žinią?
– Džiaugiuosi, kad turiu draugų, kurie palaiko ir nesikiša, bet visiems – tiek artimiesiems, tiek pažįstamiems buvo šokas. Man taip atrodo, kad didžioji dalis nesupranta būtent šito sprendimo ir šitų įvykių, kurie dabar vyksta Ramūno gyvenime. Bet galbūt aš klystu.
– Kaip radote jėgų nepalūžti?
– Aš manau, kad pagrindinis stiprybės variklis yra vaikas. Jei jo nebūtų, būtų gerokai sunkiau. Bet matau savo mažąjį stebuklą ir dėkoju kiekvieną dieną Dievui už jį. Ačiū ir Ramūnui už tai (šypsosi). Antroje vietoje – darbas, kai galiu atsiriboti, prasiblaškyti. Tai irgi padeda.
– Bet ar nėra sunku su Ramūnu bendrauti?
– Bendraujame dėl vaiko. Suprantu, kad jeigu nelaikysiu savęs rankose, kentės Rojus. Tad tenka savo savigarbą susikišti kuo giliau ir viskas. Nesakau, kad esu šventoji jam, būna, kad pratrūkstu, bet manau, kad tai normalu. Tikiuosi, po laiko pasikeis viskas.
– Įveikti tokius išbandymus – nelengva. Kaip neprarasti tikėjimo meile?
– Manau, kad kitą kartą būsiu atsargesnė. Nors esu labai pavydi, bet juk, kas mūsų nepalaužia, tas padaro stipresnius. Galbūt ateityje rinksiuosi kitokios profesijos vyrą (juokiasi). Gal pagaliau gausiu likimo dovaną ir vyrą, kuris mylės mane labai stipriai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Širdžiai neįsakysi: aktorius Ramūnas Rudokas susituokė su perpus jaunesne Justina Žeimyte
