Nesvarbu, jaunas ar senas, pradedantysis ar turintis patirties, Mantas Jankavičius savo scenos mokykloje sako laukiantis įvairių žmonių. Pagrindinė sąlyga viena – būtina turėti klausą ir bent minimalių dainavimo įgūdžių.
Nes ne balsas čia bus akcentuojamas – vokalo pedagogų pasiūla ir taip nemaža, o ir ne tik balsas lemia karjerą. Panorusiems pas jį mokytis Mantas ketina perteikti savo patirtį ir žinias, įgytas per 25 metus scenoje – koncertuose, spektakliuose, miuzikluose, filmuose, televizijoje.
Kaip tapti originaliu atlikėju, atrasti ryšį su publika, įgauti pasitikėjimo savimi, suvaldyti netikėtą situaciją pasirodymo metu, tinkamai išreikšti emocijas, atskleisti dainos idėją – į šiuos ir kitus klausimus, prasidedančius „kaip“, savo mokiniams ketina atsakyti M.Jankavičius. Į klausimus, kurių atsakymų pats kažkada nežinojo, užtat dabar jaučia, kad ne tik žino, bet ir gali perteikti juos kitiems. Nors vis dėlto nebijo prisipažinti: „Kaskart lipdamas į sceną aš ir pats vis dar mokausi.“
Netikslu sakyti, kad šis vaidmuo Mantui bus naujas, juk jau kelerius metus atsiskleisti talentams jis padeda ir muzikiniame televizijos projekte. Tačiau nuo šiol atsakomybė bus dar didesnė. Taip, nes mokytojo profesija neatsiejama nuo atsakomybės, nepaisant to, kad įsisavinęs mokytojo pateiktas žinias ir išėjęs į platųjį pasaulį galiausiai už save lieki atsakingas pats. Tą interviu pabrėžė ir pats pašnekovas.
Pokalbio su M.Jankavičiumi metu aptarėme ne tik naują jo užmojį, bet ir tai, kokias klaidas dažniausiai daro muzikinę padengę trokštantys užkariauti atlikėjai. Kodėl kai kurie užgęsta taip ir nespėję iki galo sužibėti?
– Mantai, kaip jums išvis kilo scenos mokyklos idėja? Atrodo, pavadinimas žada kur kas daugiau nei tik dainavimo pamokos ar įprasti meno būreliai.
– Visiškai natūraliai. Stebint, analizuojant pirmiausia save, po to ir kitus, einančius scenos link, klausdavau savęs: kas vyksta? Kodėl į vienus atlikėjus žvelgiame negalėdami atplėšti akių, o kitų tiesiog praklausome dainų rinkinį, valgydami traškučius žiūrime į besiplaikstantį, kažką veikiantį žmogų, greitai suvalgome – tiek atlikėją, tiek traškučius (šypteli) – ir bemat pamirštame?
Pasirodė, kad tai labai svarbi, tiesiog pamatinė tema, norint sieti savo profesiją su scena. Taip, pas mus yra daugybė žiauriai talentingų dainininkų, kurie turi neįtikėtinus vokalinius sugebėjimus, tačiau kas iš to, jei užlipę ant scenos staiga susigūžia, pasimeta arba, dar blogiau, tampa dar vienomis beyoncemis, rihannomis ar lady gagomis?
Kitaip tariant, tampa viskuo, tik ne savimi. Bijo savo autentiškumo ir nepasitiki, kad jų unikalumas, originalumas ir stiprybė slypi juose pačiuose.
Man, kaip žiūrovui, vien gero balso ar geros dainos nepakanka. Noriu pamatyti atlikėjo visumą. Noriu žinoti ir jausti, kad aš, kaip žiūrovas, atlikėjui esu svarbus. Noriu dalyvauti jo pasaulyje per jo atliekamas dainas. Ir jei jaučiu, kad jam esu svarbus, tuomet man negaila nei savo laiko, nei pinigų. Tuomet kitame šio atlikėjo koncerte aš vėl sėdėsiu pirmoje eilėje.
Tai štai, kodėl kilo ši idėja – nes noriu, kad turėtume kuo daugiau tikrų, autentiškų atlikėjų, kurie dovanotų žmonėms savo talentus ir tokiu būdu darytų juos laimingesnius (šypsosi).
Kas iš to, jei užlipę ant scenos talentingi dainininkai tampa dar vienomis beyoncemis, rihannomis ar lady gagomis?
– Idėja sulaukė didelio susidomėjimo, vadinasi, buvo paklausa. Ar to ir tikėjotės?
– Taip. Nes vietų, kur galima mokytis tokių dalykų, yra tik kelios visame pasaulyje (šypsosi).
– Tačiau ir jūs pats šią svajonę nešiojotės jau seniau, nors įgyvendinti nutarėte tik dabar. Paskatino per karantiną sumažėjęs užimtumas, o gal tiesiog supratote, kad jau esate sukaupęs pakankamai patirties?
– Ir tas, ir tas. Natūraliai atėjo noras įprasminti savo profesijoje sukauptas žinias ne tik patenkinant savo asmeninius tikslus, bet ir pasidalint jomis su kitais.
O karantinas tapo savotiška dovanėle (nors tikrai nelengva, prisipažinsiu) – atsirado laiko susisteminti žinias, pasiruošti ir įgyvendinti.
– Kalbėdamas apie geram atlikėjui svarbius bruožus pabrėžėte unikalumą. Į kokius dalykus savo vedamose pamokose dar koncentruositės?
– Labiausiai norėčiau padėti atlikėjui pažinti būdus, kaip rasti gyvą, autentišką ryšį su žiūrovais čia ir dabar. Kaip labiau pasitikėti savimi. Kaip suvaldyti nerimą ir sumažinti scenos baimę. Kaip išreikšti jausmus ir emocijas dainuojant. Kaip atliekant dainą papasakoti istoriją taip, kad ją išgirstų kiekviena širdis, atėjusi į koncertą.
Mano nuomone, tai fundamentas, ant kurio stovi visas „namas“.
Aš pats kiekvieną kartą eidamas į sceną vis dar mokausi... Ir toli gražu iki to, kad galėčiau pasakyti – jau
– Kiek planuojate dirbti su vienu žmogumi? Ar tai lems progresas?
– Progresas – labai individualus dalykas. Nesiekiu ir tuo labiau nežadu daryti kažkokios „žvaigždžių kalvės“. Žmogus savo gyvenimą turi nugyventi pats. Aš jam galiu tik padėti atpažinti jo stipriąsias puses ir savybes, kurias jis, duos Dievas, panaudos praktikoje.
Tai nėra mokymo programa, kurią išmokus išrašysiu diplomą ir pasakysiu: „Nuo šiol tu esi žvaigždė ir jau viską išmokai. Eik į pasaulį!“ (šypsosi). Tai kelionė. Bemaž visą gyvenimą trunkanti kelionė. Aš pats kiekvieną kartą eidamas į sceną vis dar mokausi... Ir toli gražu iki to, kad galėčiau pasakyti – jau.
– Tuomet ar nesibaiminate, kad savo įsteigtoje scenos mokykloje nesugebėsite visko išvairuoti vienas, pristigs žinių ar laiko? Gal čia dirbti pasikviesite ir daugiau žmonių?
– Taip, turiu ambicijų šią mokyklą išplėsti ir ateityje turėti platesnį diapazoną, kad būtų galima dar pilnavertiškiau mokytis scenos atlikimo meno. Nuo vokalo pedagogų iki scenos judesio, aktorinio meistriškumo, atlikimo į televizijos, kino kameras, dainų kūrybos, miuziklo žanro ir kitų programų.
Tačiau viskas savu laiku. Šiuo metu negaliu mestis į tokius didelius iššūkius iš karto. Reikia užaugti ir man pačiam. Tai susiję su didžiule atsakomybe ir pareiga. Šitaip įsipareigojęs, negaliu staiga visko mesti ir pabėgti. Todėl pradedu nuo individualių pamokų.
Tikrinu save, ar užteks motyvacijos išlaikyti tai ilgoje distancijoje, tuo labiau, kad ir pats dar turiu ambicijų, susijusių su scena. O tam laiko irgi reikia. Todėl šiai mokyklai esu skyręs kol kas tik kelias valandas per savaitę. Bet – visu šimtu procentų.
– Kol kas dėl karantino pamokos gyvai nelabai įmanomos. Įsivaizduoju, scenos meno mokyti nuotoliniu būdu turėtų būti iššūkis?
– Taip, nuotolinis mokymasis kelia iššūkių, gyvai kol kas negalime susitikti, tačiau susitikimai internetu taip pat be galo naudingi. Kalbamės ir dirbame aktualiomis temomis, pavyzdžiui, scenos baimė – kas ji yra, kodėl ji užklumpa ir ką daryti? Esu įsitikinęs, kad dažnu atveju psichologija ir smegenų treniruotė yra daug veiksmingesnė nei fizinis ir realus repetavimas.
– Diskusinis klausimas – kiek atlikėjui svarbus talentas, o kiek darbas? Minėjote, kad šiandien esate įsitikinęs, jog geru atlikėju tampama, ne gimstama. Kada pats tai supratote?
– Esu matęs daugybę pavyzdžių, kaip vidutinių muzikinių talentų žmogus darbštumu, kantrybe ir nuosekliu darbu pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Pamirškime žodį „mūza“. Jos laukiant gali pražiopsoti visą gyvenimą. Geriau pavadinkite tuo vardu savo katę. Bus naudingiau.
Pamirškime žodį „mūza“. Jos laukiant gali pražiopsoti visą gyvenimą. Geriau pavadinkite tuo vardu savo katę. Bus naudingiau.
Esu išbandęs visus tos „mūzos“ ar talento ieškojimo variantus – nuo alkoholio iki gulėjimo šešias valandas po medžiu. Viskas, ką pavyko sukurti ir atrasti, buvo didžiulio darbo pastangos. Ir kadangi gyvenime esu didelis tinginys, toks nebūdamas greičiausiai būčiau pasiekęs daug daugiau (šypteli).
– Sakėte, kad mokytojo gyslelę savyje atradote prieš porą metų. O dabar jau trečią sezoną esate projekto „Lietuvos balsas. Vaikai" mokytojas. Praeitame sezone teko mokyti ir senjorus. Su kuo dirbti lengviau – vaikais, jaunimu, vyresniais? Kaip skiriasi specifika?
– Senjorai yra jau susiformavę žmonės. Jų niekaip nepamokysi ir jiems nepatarsi (šypsosi). Jie ateina tiesiog savo malonumui, pasižmonėti ir neturi didelių ambicijų nugalėti. Jie turi išmintį ir didžiulę atsakomybę prieš žiūrovą.
O vaikai labiau žaidžia. Jiems nėra ko prarasti, na, nebent tėvai jau yra uždėję tą atsakomybę. Su vaikais lengviausia.
Bet labiausiai man patinka dirbti su jaunimu – paaugliais. Jie jau be penkių minučių suaugę žmonės, todėl galima pasikalbėti tikrai rimtomis temomis. Jų požiūris į sceną yra labai atsakingas, jie kūrybingi ir imlūs. Tiesa, kaip ir paaugliams būdinga, dažnai nepasitikintys savimi, dar ieškantys savo tapatybės ir vietos šiame pasaulyje. Tai yra be galo įdomus virsmas, kurį man labai patinka stebėti.
– Mantai, o kas jus patį suformavo kaip atlikėją? Viena vertus, 25 metų patirtis scenoje, bet gal taip pat turėjote mokytoją, kuriam jaučiatės dėkingas?
– Galvoje tikrai turiu kelis asmenis, kuriems esu be galo dėkingas, iš kurių sėmiausi įkvėpimo. Taip pat ir mėgstamų atlikėjų pasirodymai darė didžiulę įtaką.
Tačiau vienintelis tikrasis mokytojas, kuriam šiandien noriu iki žemės nusilenkti, – tai mano publika, su kuria užaugau ir kuri vis dar ateina i mano pasirodymus.
– Scenos mokykla, neseniai išleistas naujas albumas, ketvirtos atžalos gimimas. Pastarieji metai, nepaisant karantino ir atšauktų pasirodymų, jums, regis, buvo gana sėkmingi. Kaip pats vertinate šį laikotarpį?
– Kaip labai audringą gyvenimo epizodą. Taip, įvykių, kuriuos išvardinote, per tokį trumpą laiko tarpą atsitiko kažkaip net per daug nei paprastai. O jei ir tie virusiniai sunkumai netrukus pavirs į kažką gražaus, kaip kad scenos mokyklą, tikiuosi, kad gebėsiu pasakyti – buvo verta!
Susidomėjusius atlikėjas kviečia daugiau informacijos ieškoti feisbuko puslapyje „Manto Jankavičiaus scenos mokykla“ arba rašyti scenosmokykla@gmail.com
