Ir tai labai liūdina, nes parodo, kad mums visai neįdomūs žmonių darbai, pasiekimai, nes daug įdomiau – kas, ką ir už ką paliko.
Aš visada buvau tas žmogus, kuris neapkenčia kalbėt apie savo asmeninį gyvenimą. Nei apie naujas meiles, nei apie po to sekančias skyrybas. Niekada nesuprasdavau žinomų žmonių, kurie tik užmezgę naujus santykius pranešdavo apie juos visai Lietuvai, o po to verkdavo, kad jie nenusisekė. Bet mes visi skirtingi – vieni nori savo meile dalintis su visais, kiti palieka ją tik dviem žmonėms. Aš iš tų, kurie tyli. Man žodžių junginyje „asmeninis gyvenimas“ labai svarbus žodis ASMENINIS. Meilė yra intymi, todėl apie ją geriausia kalbėtis tik dviese.
Meilė yra intymi, todėl apie ją geriausia kalbėtis tik dviese
Gal dėl to šią savaitę pasklidus žiniai apie mano skyrybas nemažai žmonių buvo nustebę, kad aš išvis buvau ištekėjus, ir man rašė „O tu turi vyrą? Galvojau tik su šunim miegi.“ Ačiū, nuostabi jūsų įžvalga.
Dar aš nesuprantu tų žmonių, kurie pasklidus žiniai apie kieno nors skyrybas mano, kad žmonės patys apie jas praneša, norėdami sulaukti dėmesio. Patikėkit, toks dėmesys nė vienam nėra nei malonus, nei fainas. Aišku, smagu patrolint „visažines“ babytes komentaruose feisbuke, bet realiai viešumoje diskutuoti apie savo skyrybas nėra smagu. Savo skyrybas slėpiau kaip įmanoma ilgiau, deja, informacija apie teismo posėdžius yra skelbiama viešai, todėl pykt ant žurnalistų už tai, kad jie tą informaciją paviešina, negali (nors norėtųsi). Būtų mano valia, ši žinia viešumos nebūtų pasiekusi.
Labiausiai nesuprantu tų žmonių, kurie po skyrybų ant savo buvusio ar buvusios pradeda pilti purvą. Toks elgesys man lygus prisipažinimui, kad esi pats durnas. Durnas, nes nesugebėjai išsirinkti žmogaus, kuris tau tinka. Taip, nutinka, kad santykiai nuvilia, nutinka, kad nebepatenkinat vienas kito lūkesčių, bet ar dėl to verta pamiršti, kaip kažkada buvo gera? „Ir kaip aš su tokiu durnium galėjau susidėti“, – dažnai sako moterys skyrybų metu. Nu va, susidėjai, reiškia, pačios protas nelabai veikė...
Skyrybos niekada nebūna lengvos. Šią savaitę gavau tikrai nemažai užuojautos ir palaikymo žinučių iš pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Ačiū, aš jaučiuosi tikrai puikiai, nes išsiskyriau ne tą dieną, kai pasirodė straipsnis. Bet buvo laikas, kai buvo sunku, sunku abiem, nes reikėjo baigti vieną gyvenimo etapą ir pradėti kitą. O pradėti kažką naujo visada baisu.
Patikėkit, aš kai tekėjau – nuoširdžiai tikėjau, kad teku visam gyvenimui
Neteisūs ir tie, kurie sako, kad skyrybos dabar madingos. Ei, niekas nesiskiria dėl mados. Tiesiog pasikeitė laikai ir nebeliko suvokimo, kad reikia kankintis būnant kartu dėl vaikų, buto, kitų nuomonės ar dar dėl ko nors. Patikėkit, aš kai tekėjau – nuoširdžiai tikėjau, kad teku visam gyvenimui. Ir man dabar labai liūdna, kad mano planas neišdegė.
Jei jūs tikitės, kad dabar aš visgi jums papasakosiu, kas, ką paliko ir už ką, tai turiu nuvilti – to nebus. Aš vis dar saugau savo asmeninį gyvenimą ir manau, kad jis turi likti tik mums. Beveik aštuonerius puikius metus aš praleidau su savo vyru ir nesigailiu nė dienos. Gerbiu jį, nes jis buvo mano gyvenimo dalis. Ir linkiu mums abiem būti laimingiems. Nes žmonės dėl to ir skiriasi, kad galėtų būti laimingi atskirai, jei nebegali būti laimingi kartu.
Ir pabaigai noriu perduoti linkėjimų visoms tetutėms santykių ekspertėms, kurioms net putos drimba bekomentuojant mano skyrybas. Yra tokių, kurios siūlė man mirt, nes aš neverta gyvenimo. Yra tokių, kurios džiaugėsi, kad mano vargšas vyras galų gale laisvas ir nebeturi gyventi su tokia tirone kaip aš. Yra iškart nusprendusių, kad viskas čia aišku: „Jau kai tuokėsi, matėsi, kad skirsis.“ Mielos močiutėlės, negaiškit laiko komentuodamos svetimus gyvenimus, laikas labai brangus. Kol sėdėsit prie kompiuterio, anūkai užaugs, pomidorai nuvys, o jūs praleisit pačius gražiausius savo gyvenimo momentus ir aš tikrai nenoriu būti dėl to kalta.
