Nuolat darbuose besisukanti Vaida Skaisgirė ir gimtadienio šventę pasitinka dirbdama. Naujausias jos projektas – netrukus TV3 eterį pasieksiantis realybės šou „Misija: nuotaka“.
„Per visą dieną turėsiu atsirinkti 12 nuotakų su labai skirtingomis, įkvepiančiomis, jautriomis istorijomis. Laidoje padėsime atsikratyti dalyvėms visų jų kompleksų, o viena nuotaka laimės suplanuotas vestuves nuo a iki z“, – 15min pasakojo Vaida.
Jei kas norės prikibti, ko jau gi Vaida gali išmokyti būdama vos 27-erių, moteris šypsosi – pasitikėjimo savimi jai tikrai netrūksta, o sukrėsta kai kurių istorijų ji nori savo patirtimi pasidalinti su kitomis.
„Aš šiaip niekada neturėjau jokių kompleksų. Aišku, visos moterys esame reiklios sau ir randame kur prie savęs prikibti, bet, ačiū Dievui, ar čia jis man tokią asmenybę padovanojo, ar tėvai taip išauklėjo, išvaizdos per daug niekada nesureikšminau, tokie klausimai man niekada nekėlė per didelio galvos skausmo“, – šypsojosi ji.
Tad ar neliūdna gimtadienį pasitikti darbe?
Kaip sakoma, susirask darbą, kurį myli, ir tau visai nereikės dirbti. O aš juk darau tai, ką žiauriai mėgstu.
Dabar toks laikas, kai mintis norisi apsikrauti tokiais dalykais kaip darbai, o ne laisvalaikis. Bet kadangi bičiulius savo labai myliu, reikia skirti laiko ir jiems. Šiaip gimtadienis nėra man labai svarbi šventė. Kol buvau vaikas, be galo mėgau, bet studijų laikais ta gimtadienių šventimo tradicija dingo. Svarbiausia, kad šią dieną šalia būtų artimiausi žmonės.
Nors staigmenas aš, kaip ir daugelis, taip pat mėgstu. Tuomet tiesiog supranti, kad žmonės apie tave galvoja, nori nustebinti, pamaloninti. Nors kuo labiau metai bėga, vis labiau įsitikinu, kad ne dovanos etiketėje ir kainoje yra vertė. Mano jaunesnioji sesuo visada padovanoja nebūtinai brangų ir didelį, bet labai mielą, taip mane atspindintį dalyką... Man be galo gera, kad ji mane taip pažįsta, mato, kas man patinka.
Tiesą sakant, keista matyti, kad tau sukako tik 27-eri. Juk tiek daug gyvenime esi jau mačiusi ir patyrusi...
Mano gyvenimas taip dėliojasi, kad daugelis etapų prasidėjo gerokai anksčiau nei kitiems. Aš vaiko susilaukiau, kai man buvo vos 22-eji. Tapusi mama pajutau tokį didžiulį virsmą, supratau, kad nuo šiol aš nebesu tik aš. Šalia yra sūnus, už kurį visą laiką būsiu atsakinga, turėsiu duoti viską, kad jis laimingas augtų, tobulėtų. Šiaip visada buvau motyvuota, turėjau tikslus, norėjau mokytis, tobulėti, dirbti ir uždirbti, visko norėjau.
O gimus sūnui viskas patrigubėjo. Galbūt dėl to pradėjau kiek forsuoti. Labai greitai gyvenime ėmė augti mano atsakomybės. Tad šiandien, kai man 27-eri, aš, žinoma, daug ko dar nemoku, bet jaučiuosi turinti geros gyvenimiškos patirties ir nenorinti sustoti. Šis skaičius yra pakankamai mažas, bet ne metais matuojamas žmogaus išsilavinimas, patirtis.
Tiesą sakant, mano amžius juk neskamba itin solidžiai. Kartais tai pakiša koją. Jeigu pradedu kokį naują projektą ir, pavyzdžiui, keliauju pas galimus rėmėjus, partnerius, kai kurie dar abejoja, kaip tokiam jaunam žmogui galima viską patikėti. Tad kartais tenka įtikinėti ir prašyti pasitikėjimo avansu. Tačiau labai gera – dar neteko nieko nuvilti.
Bet turbūt nesigaili, kad viskas tavo gyvenime taip anksti prasidėjo?
Savo gyvenime dėl nieko nesigailiu. Taip turėjo būti. Savo pirmus darbus dirbti pradėjau būdama labai jauna. Mano mama net mane stabdydavo, nes, kai dar svajojau būti teisininke, prašiausi leisti tai pas jos kolegas pasipraktikuoti, tai pabūt pas ją darbe.
Jei atvirai, mano gyvenimą lydi tokia keista karma – neseniai šnekėdama su drauge supratau, iš kur mano toks nors eiti, daryti, bandyti kažkam kažką įrodyti. Kai buvau vaikas ir visai jaunutė, būdavo, girdėdavau šnabždesių, kad visą laiką man padeda, už mane viską padaro mama, kuri buvo ir tebėra sėkminga karjeros moteris. Kai suaugau, prasidėjo kitokios kalbos – kad viską man gyvenime davė vyras. Aišku, tiek mano mama, tiek Rolandas man davė be galo daug. Bet aš turbūt dėl to taip ir draskausi, nes noriu įrodyti ir kitiems, ir sau, kad jei proto ir motyvacijos žmogus neturi, pasinaudoti jokiomis galimybėmis jis negalės.
Tad būdama vaiku, savo gyvenimą įsivaizdavai visai kitaip, tiesa?
Visiškai. Augau gražioje šeimoje – trys seserys, puikūs tėvai, su aiškiomis vertybėmis, gyvenimo taisyklėmis. Bet kai buvau 19-os, manyje atsirado noras eiti prieš sistemą, praradau susidomėjimą pasirinktomis studijomis, mečiau mokslus, perstojau kitur. Tėvai suglumo ir sunerimo. Visai ne ilgai po to mano gyvenime atsirado dar ir mano būsimas vyras, tada jie dar labiau sunerimo. Mūsų ryšys nenutrūko, ir aš džiaugiuosi, kad tėvai nepuolė man statyti ultimatumų, pykti, kad blaškausi, o protingai patardami laukė, kol aš susitvarkysiu viską taip, kaip turi būti.
Ir šiandien aš džiaugiuosi tuo, ką darau. Tik aišku, nė vienas nesame užtikrintas, kas gyvenime bus toliau. Ypač dirbant televizijoje. Šiuo metu žinau, ką veiksiu ateinantį sezoną iki 2018-ųjų vasaros, bet kokius projektus rengsiu vasarą, dar beveik neįsivaizduoju. Nuolatinė nežinomybė, bet tokia labai maloni. Viską dėliojuosi tik laikui bėgant, po sezoną į priekį.
Ar ta nežinomybė nė kiek nevargina?
Manau, kad žmogaus, norintis būti sėkmingas, negali savimi netikėti. Jei savimi netiki, tada ir niekas kitas netikės. Todėl sausį jau pradėsiu savo idėjas perkelti ant popieriaus lapo ir susidėliosiu, ką veiksiu vasarą. Įsivaizduoju, kad tokia nežinomybė galėtų kai kuriuos varyti iš proto, bet kadangi aš savimi tikiu, ji man yra tik rutinai neleidžiantis atsirasti dalykas.
Kalbant apie praėjusius metus, kokie jie buvo tavo gyvenime?
Galiu giliai atsidusti... Šie metai buvo labai keisti, kupini visokiausių vidinių diskusijų, apmąstymų, daug nežinomybės, kas yra, aišku, žmogiška. Kaip ir visi kiti metai, buvo daug ko mokantys, duodantys, buvo ir neteisingų veiksmų, kurie tapo geromis pamokomis. Buvo ir daug veiksmų, kuriais labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi kaip moterimi, mama, kaip dirbančiu žmogumi. Žodžiu, buvo visko. Ir žinau, kad visada taip bus. Bet juk jei viskas nebanguotų, o eitų tiesia linija, būtų labai neįdomu gyventi.
Kai karjera neša didelę laimę, ne paslaptis, kad šeimoje šiuo metu situacija sunkesnė.
Šia tema kalbėti nenoriu... Asmeninis gyvenimas tegul pasilieka tarp mūsų dviejų. Laikui bėgant supratau, kad labai smagu garsiai džiaugtis. Bet tas garsus pasidžiaugimas po to tarsi įpareigoja ir garsiai liūdėti, nes visi to tikisi. Asmeninių santykių tema kažkada garsiai džiaugiausi, po to supratau, kad savo gyvenimą visiems ant lėkštutės dalinti nėra protingas dalykas. Tad gal geriau viduje viską išspręsime.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vaida ir Rolandas Skaisgiriai po 4 metų santuokos – ant skyrybų slenksčio
Tad ko trūksta iki pilnos laimės?
Man reikia paprastų dalykų: darnos ir tvarkos namuose, sėkmės ir stabilumo darbuose, elementariausios sielos ramybės, kurią, tiesa, kartais prarandu... Šiuo metu tai labai padeda sportas. Pagaliau po 4-erių metų prisiverčiau prie jo sugrįžti. Man jo kone niekada nereikėjo dėl figūros, bet tai yra tobulas būdas išjungti visas mintis. Juk galvoje visada kažkas sukasi, o dabar dar toks laikas, kai mintys ne visada geros, sportas leidžia bent valandai pamiršti viską.
Bet svarbiausia, ko sau linkėčiau – dažniau apsireiškiančios bendros ramybės. Šiaip aš save laikau laimingu žmogumi, bet elementariausios vidinės ramybės kartais pritrūksta. Kurdama naująjį savo projektą „Misija: vestuvės“ susipažinau su labai skirtingų moterų gyvenimais, išgirdau labai daug jaudinančių, jautrių istorijų, ir supratau, kad visgi tikrai neturiu teisės skųstis – esu sveika, turiu šeimą, mylimą darbą. O visa kita, anksčiau ar vėliau, bus gerai.