Vardas, pavardė: Vanda Darjina.
Gimimo data, vieta: 1947 08 30, Klaipėda. 63 m.
Šeiminė padėtis: dukart išsiskyrusi.
Vanda, kur išmokote aiškiaregystės meno, kad taip drąsiai galite kalbėti apie visiškai Jums svetimų žmonių gyvenimus ir likimus?
Nesimokiau niekur. Vaikystėje pradėjau matyti vizijas. Pamenu, guliu lovelėje, prie manęs pribėga maži garbanoti ėriukai. Aš juos griebiu, tačiau niekaip negaliu sučiupti. Tąsyk man buvo vos treji. Po dešimties metų pradėjau regėti kosminius ratus: atsigulu į lovą, užsimerkiu ir iškart prieš akis man žaižaruoja, spaudžia galvą. Tuo metu dar neįtariau, kad tai buvo ženklas.
Kai dirbau kojinių fabrike, gyvenau bendrabutyje. Mano draugės su bernais kas vakarą žaisdavo kortomis. O aš kažkodėl negalėdavau pakęsti kortų. Bet kai nebūdavo ką veikti, paėmusi kortų malką, dėliodavau jas ir spėliodavau, kuri reiškia meilę, o kuri – netektį. Kartą juokais pabandžiau išmesti kortas draugėms: prieš šokius joms išbūriau, kuri ten suras simpatiją, o kuri visą vakarą bus viena. Nesuklydau! Tačiau į kortas vis dar nežiūrėjau labai rimtai.
 |
| I. Korsakaitės nuotr./Vanda Darjina |
Vadinasi, Jums skirtą Dievo dovaną atpažinote ne iš karto?
Oi, labai ilgai to nesupratau! Rimtai į aiškiaregystes ėmiau žiūrėti tik sulaukusi keturiasdešimties. Iki tol kokių tik darbų aš neišbandžiau!.. Buvau artistė, dainavau nuo mažų dainų, vėliau įsidarbinau dainininke Klaipėdos restorane. Laivuose teko dirbti skalbėja, padavėja, bufetininke, duonos kepėja. Išmaišiau daug šalių. Beveik prieš 20 metų, dirbdama viešbutyje, nusprendžiau papildomai prisidurti prie atlyginimo – vėl prisiminiau savo talentą iš kortų matyti žmogaus likimą. Pamenu, tąsyk už savo paslaugas prašydavau po 4 litus.
Netrukus pradėjote burti ir iš delno?
Taip, įdomiai viskas susiklostė. Netikėtai ėmiau sapnuoti ranką, kuri klajodavo po pasaulį, o švelnus balsas man pasakodavo, ką mato aplinkui. Galiausiai supratau, kad taip į mano smegenis buvo infiltruojama informacija. Pamenu, paprašiau mamos parodyti savo delną. Pirma į galvą šovusi mintis – jai skrandžio vėžys. Tačiau šito mamai nesakiau, tik paraginau kuo greičiau jį pasitikrinti. Netikėtai jai diagnozavo ketvirtos stadijos skrandžio vėžį. Netrukus mamą palaidojau...
Jums lengviausia žmogaus likimą spėti iš jo akių. Kaip tai darote?
Žiūrėdama į akis, matau jose koridorius, kuriuose išdėliotos įvykių datos, aplinkybės, pasekmės. Labai patobulėjau dalyvaudama projekte „Ekstrasensų mūšis“ (Vanda tapo jo nugalėtoja – aut. past.). Kas rytą, saulei tekant, važiuodavau į mišką, užlipdavau kuo aukščiau, iškeldavau rankas į viršų ir taip pasisemdavau energijos. Ten ir pasijuokdavau, ir padainuodavau, ir išsiverkdavau – kad kuo geriau „iškratyčiau“ savo sielą.
Minėjote, kad jaunystėje labai artimai bendravote su čigonais.
Taip, bet pati buvau dar baisesnė už čigonus: vis žiūrėdavau, ką pavogti, su kuo susipešti (juokiasi). Kartą taip prisidirbau, kad ilgai nuo čigonų teko slapstytis, todėl ir dabar vengiu juos sutikti.
Daug turite klientų?
Labai daug. Netgi per daug. Gaila žmonių, nes ne visus galiu priimti. Turiu anūką, su kuriuo norėčiau praleisti laisvalaikį, tačiau neturiu nė vienos išeiginės dienos. Tokio sunkaus darbo aš dar niekada gyvenime nedirbau ir pati nesuvokiu, kaip galiu ištverti tokį krūvį. Būna, kad žmonės net naktį sugalvoja man paskambinti, jei nepasiseka dieną. Mano gyvenimas tapo baisiai neįdomus: nuo ryto iki vakaro pas mane plūsta žmonės, aš neturiu laiko nei televizoriaus pažiūrėti, nei spaudos paskaityti, nei su draugėmis susitikti.
„Nors ir kokia nelaiminga buvau: užaugau vaikų namuose, pati skyniausi kelią per gyvenimą, mokslų nebaigiau, niekada neturėjau daug išminties, su vyrais man nesisekė, galiausiai palaidojau sūnų, tačiau niekada nesikreipiau į būrėjas.“
Kaip Jūs manote, kodėl žmonėms taip svarbu sužinoti savo likimą?
Šito niekada nesuprasiu. Savo likimu aš niekada nesirūpinau. Nors ir kokia nelaiminga buvau: užaugau vaikų namuose, pati skyniausi kelią per gyvenimą, nebaigiau mokslų, niekada neturėjau daug išminties, norėjau tik dūkti ir kvailioti, su vyrais man nesisekė, galiausiai palaidojau sūnų, tačiau niekada nesikreipiau į būrėjas. Net ir norėdama, iš akių sau nieko negalėčiau išburti. Jei dėl kažko labai jaudinuosi, aš tik pamatau viziją, sužinau, kaip viskas baigsis.
Kokios dažniausiai Jums išsakomos bėdos?
Beveik visi nerimauja dėl savo vaikų, daugelis turi problemų dėl pinigų, paskolų... Ne mažiau žmonės skundžiasi ir meilės problemomis, išpasakoja šeimos bėdas. Moterys turi daug nemalonumų su turtingais vyrais. Jei pas jį atsiranda daugiau pinigų, tuomet vyras suka į kairę. Aš stengiuosi juos grąžinti į šeimą. Yra moterų, kurios nori nuvilioti svetimą vyrą. Oi, kiek tokių ateina!.. Tačiau aš juodąja magija neužsiimu. Tiesiog pasižiūriu, gal tas žmogus pats ruošiasi išeiti iš šeimos.
Ar apie artėjančias nelaimes įspėjate klientus?
Atsimenu, įspėjau vieną moterį, kad po kelių dienų žus jos vyras. Taip ir nutiko – ji pas mane atėjo apsirengusi gedulo drabužiais. Nuo to karto nustojau kalbėti apie mirtį. Mačiau, kad vienos klientės dukra nusižudys, bet negalėjau jai šito pasakyti – tai negarbinga. Kaip galima motinai pasakoti apie dukters mirtį? Aš ir pati nenorėčiau šito sužinoti. Su mirtimi nepajuokausi, nes ji gudri. Jei taip lemta, net ir mano įspėjimas neišgelbės žmogaus.
