„Tyrimų rezultatai mane išmušė iš vėžių – jie buvo labai blogi. Man dar balandį pasakė – onkologinė liga yra tarp trečios ir ketvirtos stadijos. Tuomet išgirdau, ką mažiausiai norėjau girdėti – kad jei viskas taip progresuos, gyventi liko vos keli mėnesiai“, – dar ir šiandien virpančia širdimi pavasarį vykusį pokalbį prisimena Ž.Grigaitis.
Šiandien jis jaučiasi geriau – nuolatiniai vizitai pas gydytojus, daugybę vaistų ir specialių papildų atliko savo darbą, ligą pavyko pristabdyti. O ir pats verslininkas jaučiasi daug geriau, nors prisiminęs sunkiai išgyventą laikotarpį iki šiol nori nenori savęs paklausia – kodėl visa tai nutiko būtent jam? Kodėl klastinga liga pasirinko būtent jį?
„Nuo prostatos vėžio mirė mano senelis, šia liga sirgo ir mano tėtis. Žinojau, kad rizika susirgti ir man yra didesnė, todėl kasmet atsakingai darydavausi tyrimus. Pernai dar viskas buvo gerai, o šį pavasarį juos pakartojau dar kartą.
Kaip šiandien prisimenu – buvo gražus saulėtas rytas, išėjau iš namų gerai nusiteikęs, o kai grįžau... viskas atrodė tamsu ir juoda. Kelias dienas negalėjau nieko daryti, išgirdęs diagnozę niekam neberadau motyvacijos ir galvojau tik apie tai, kad gyvenimas baigiasi“, – 15min pasakojo Ž.Grigaitis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Žilvinas Grigaitis atšventė 48-ąjį gimtadienį: „Norėjau svečiams parodyti tai, ko jie nebuvo matę“
– Sakote, kad tyrimus atlikdavote kasmet. Ar tai reiškia, kad per metus viskas galėjo apsiversti aukštyn kojomis? Juk, kaip pats sakote, dar praėjusiais metais jautėtės sveikas.
– Tai ir man pačiam yra didelis klaustukas. Keista, kad per metus galėjo viskas taip pablogėti, nebūčiau patikėjęs, kad liga taip progresuos. Tyrimų rezultatais nenorėjau patikėti, todėl juos kartojau keli kartus – atlikau juos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau kaskart išgirsdavau tik dar liūdnesnį atsakymą.
Gydytojai nevyniojo žodžių į vatą, jie iškart pasakė, kad situacija labai rimta ir kad reikia į ją pažiūrėti rimtai. Po pakartotinių tyrimų, įsitikinęs, kad medikai nemeluoja, supratau, kad negaliu sėdėti sudėjęs rankų, kad turiu ką nors daryti – juk negalėjau leisti jiems spėlioti, kiek mėnesių man liko gyventi!
– Kokia buvo pirma jūsų reakcija, kai sužinojote diagnozę?
– Sunki. Kaip šiandien prisimenu – buvo gražus saulėtas rytas, išėjau iš namų gerai nusiteikęs, o kai grįžau... viskas atrodė tamsu ir juoda. Kelias dienas negalėjau nieko daryti, išgirdęs diagnozę niekam neberadau motyvacijos ir galvojau tik apie tai, kad gyvenimas baigiasi. Pasaulis tuo momentu sustojo. Žinia apie onkologinę ligą buvo tarsi šaltas dušas.
Manęs neapleido mintys apie pasaulio pabaigą, bet paskui susiėmiau ir supratau, kad nenoriu, jog viskas baigtųsi, kad dar tiek visko noriu nuveikti, tiek visko priplanavęs esu padaryti. Bandžiau neįkristi į visišką paniką ir po kelių dienų sau pasakiau, kad ieškosiu visų įmanomų būdų, kaip galėčiau kabintis į gyvenimą.
– Išgirdus apie tuos vos kelis likusius mėnesius nėra lengva save motyvuoti.
– Nėra. Man buvo šokas. Tačiau netrukus suvokiau, kad nėra laiko emocijoms. Suvokiau, kad negaliu pasiduoti, kad turiu judėti toliau, kovoti. Svarsčiau, ką dar turiu nuveikti šiam gyvenime, koks galėtų būti mano paskutinis noras.
Nebuvo lengva su tuo susitaikyti. Kaip ir nebuvo lengva lankytis Nacionaliniame vėžio institute. Apsilankymai ten man sukeldavo labai daug neigiamų jausmų, vidinė būsena buvo sunki, jaučiau aplink slogią, negatyvią energiją.
Tačiau buvo ir kita situacijos pusė – supratau, kad jei ligos nesuvaldysiu, jei man iš tiesų skirtas toks gyvenimo scenarijus, turiu jam pasiruošti. Supratau, kad tokiu atveju norėčiau iš gyvenimo išeiti pakelta galva. Nenoriu būti našta kitiems, nenoriu kam nors sukelti problemų, ir ypač tokių, kurios susijusios su paveldėjimo, turto klausimais. Pats po tėvų mirties paveldėjau jų turtą, žinau, kiek ten visokių dokumentų tvarkyti reikia, todėl ir pats viską peržiūrėjau, pervertinau, susitvarkiau.
– Kiek laiko jums pačiam prireikė suvokti, kad sergate? Kada atėjo supratimas, kad reikia ką nors daryti?
– Po poros savaičių. Taip, man buvo labai sunku tuo patikėti, nuolat sau kartojau, kad čia kažkokia klaida. Tik po pakartotinių tyrimų, kurie parodė, kad situacija tik blogėja, supratau, kad čia ne juokas.
Prasidėjo vidinė kova su savimi. Pasakiau sau – turi viskas būti gerai, įtikinau save, kad čia nieko tragiško, kad viskas pagydoma, kad išsikapstysiu.
Periodas buvo sunkus – daug vaistų, daug apsilankymų pas medikus, tačiau šiandien jaučiuosi geriau. O ir rezultatai malonesni – ligą palaipsniui pavyksta suvaldyti, viskas sprendžiasi į gerąją pusę, geresni ir rezultatai, nebėra tos panikos, kuri nepaleido manęs pačioje pradžioje.
– Koks gydymas jums buvo paskirtas? Kaip jis keitėsi per šiuos kelis mėnesius?
– Vartojau tam tikrus preparatus, kurie turėjo užtikrinti, jog liga kontroliuojama. Tačiau čia ilgas procesas – prostata gali parodyti, kad čia prostatos vėžys, bet gali būti, kad problemos yra ir kituose organuose.
Todėl man reikėjo pereiti visą ilgą tyrimų procesą. O jis nebuvo lengvas, kai kurie tyrimai tęsėsi ir kelis mėnesius, buvo imami įvairių audinių mėginiai, reikėjo išimti kai kurių organų dalis tyrimams.
Dabar kas porą savaičių turiu atlikti kraujo tyrimus ir stebėti situaciją. Jei liga užklupo vieną kartą, tikėtina, kad ji, net atitolusi, gali sugrįžti. Nėra garantijos, kad būsiu visiškai sveikas, bet dedu visas pastangas, kad vėl galėčiau grįžti į normalų gyvenimą.
– Neretai po įvairių ligų, sunkių sukrėtimų, žmonės į gyvenimą ima žiūrėti kiek kitomis spalvomis. Ar liga kaip nors pakeitė jūsų požiūrį?
– Žinoma. Atsirado kitokių spalvų, kitokių prieskonių, daugelį dalykų ėmiau vertinti visiškai kitaip. Supratau, kad niekam nėra daromos jokios išimtys, kad susirgti galime kiekvienas. Reikia būti realistu – niekas neturi bilieto į amžinybę.
Žinoma, buvo ir vidinio savęs kaltinimo, svarsčiau, kodėl liga atsigręžė būtent į mane, o tos mintys mane labai išmušė iš vėžių. Ilgą laiką apie ligą niekam nepasakojau. Nenorėjau. Laikiau tai savyje, nešiojausi šią žinią kaip akmenį ir tyliai kentėdamas galvojau, kad kaip nors išgyvensiu viską pats.
Tačiau vėliau supratau, kad apie tai reikia kalbėti. Kad jei jau man bus labai blogai, anksčiau ar vėliau vis vien yla išlįs. Nors šiuo atveju kalbėti panorau ir dėl kitų dalykų – mane atsiverti paskatino panašios tam tikrų žmonių istorijos. O aš supratau, kad apie prostatos, kaip ir visas kitas vėžio formas, reikia kalbėti, reikia paraginti žmones tikrintis sveikatą, neuždelsti. Pasitikrinti nėra nieko gėdingo, tai lyg sudėtinė mūsų gyvenimo dalis.
– Užsiminėte apie kaltės jausmą. Kodėl jis kilo, jautėtės kažko nepadaręs?
– Buvo silpnumo minučių, kai pabusdavau ir pradėdavau galvoti – kodėl visa tai turiu išgyventi. Svarsčiau, ką gyvenime padariau ne taip, iš kokių klaidų turiu pasimokyti. Bet iškart pagalvodavau, kas būtų buvę, jei būčiau atidėjęs tyrimus? Kas būtų, jei jų išvis nebūčiau pasidaręs? Tos (ne)kaltės svarstyklės iki šios kartais pasiūbuoja.
– Kokia šiandien jūsų ligos stadija? Kaip suprantu, viskas eina geryn? Kas jums suteikia motyvacijos, pozityvaus mąstymo, noro nepasiduoti, sveikti ir judėti toliau?
– Vartoju pažangius vaistus. Tradicinis prostatos specifinio antigeno (PSA) rodiklis procentaliai mažėja, o tai džiugina ir verčia tikėta, kad viskas buvo padaryta teisingai.
Mane motyvuoja noras gyventi. Noras aplankyti draugus, kurie išsibarstę po visą pasaulį, noras būti geram, mylėti žmonės, kurie myli mane, ir tikėti gyvenimu.
Juk gyvenime visi mes ir supykstam, ir įsižeidžiam dėl ko nors, turime nuoskaudų. Tačiau aš visas nuoskaudas visiems atleidau. Kaupiau jas kaip kokioje juodojoje dėžėje, tačiau dabar tą dėžę tiesiog išmečiau. Pagalvojau – taip, juk galiu būti ir piktas, ir nelaimingas, tačiau nenoriu. Atleidau visiems visas skriaudas.
– Kaip šiandien pasikeitė jūsų kasdienybė, gyvenimo būdas, gal kokių naujų veiklų, pomėgių atradote?
– Mintis ir veiklą nukreipiau į domėjimąsi liga.
– Apie ligą ilgą laiką tylėjote, o dabar nusprendėte viešai atsiverti. Reikėjo drąsos?
– Labai nedaug žmonių apie ją žinojo. Drąsos tikrai reikėjo, ilgai svarsčiau, galvojau, ar tikrai reikia kalbėti? Tačiau supratau, kad turiu rūpintis ne tik savimi, o kalbėti ir apie prevenciją.
Jei mano istorija bent vienam vyrui taps impulsu nueiti pasitikrinti prostatą, o moteriai – išsitirti dėl krūties vėžio, tai jau būsiu laimingas.
Nesu iš tų, kurie verkia ant peties. Net jei kartais to ir norisi, verčiau išgyvenu vienas pats. Bet dabar nebenoriu tylėti ir versti galvoti, kad liga yra kažkokia gėda. Gėda yra nenueiti laiku pasitikrinti sveikatos. Todėl noras padėti kitiems, padrąsinti juos, mane įkvėpė atsiverti. Žmonės, pasitikrinkite, niekas nuo ligų nėra apsaugotas. Tačiau pastebėjus jas laiku, galima daug ką spėti pakeisti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Žilvinas Grigaitis atšventė 48-ąjį gimtadienį: „Norėjau svečiams parodyti tai, ko jie nebuvo matę“