Liepos pabaigoje V.Repčenkaitė atšventė savo 37-ąjį gimtadienį. Su šypsena 15imin ji pasakoja, kad šią progą pasitiko itin pakiliomis nuotaikomis.
„Gimtadienio šventės džiaugsmas parsineštas iš vaikystės, kada tėveliai sukurdavo pasaką gimties minėjimo proga“, – paklausta apie gimtadienį, į prisiminimus nugrimzta Violeta – Adomo (1), Dorotėjos (8) ir Mato (12) mama.
Lietuva – visada širdyje
Nors jau ne vienerius metus gyvena Maltoje, gimimo dieną su vaikais Violeta paminėjo Nidoje. Mat vasaros atostogas ji nutarė praleisti gimtojoje šalyje.
„Anksčiau Lietuvoje nesilankydavau taip dažnai ir ilgai kaip norėdavosi, bet bėgant laikui ir sulaukusi beveik 37-erių (šiandien jau 37-eri) suvokiau, kad daugiau nebenoriu atidėlioti man be galo svarbių dalykų ir šią vasarą trokštu praleisti Lietuvoje, apsikabinti su visais mylimais žmonėmis ir tiesiog pabūti“, – paaiškina Violeta.
Paklausta, ar dažnai pagalvoja apie Lietuvą, ji nė nebando neigti kartais prasiveržiančio ilgesio. Violeta patikina, kad ilgisi vaikystės namų kvapo, artimųjų.
„Esu labai laiminga Lietuvoje, bet esu laiminga ir kitur. Juk Maltoje – taip pat mano namai“, – vis dėlto priduria ji, sulaukusi klausimo, ar neaplanko mintys, kad būtų gerai visam laikui sugrįžti į gimtinę.
Idilė Maltoje
Violetos biografijos puslapiai Lietuvoje buvo išties spalvingi. Ją čia žinojo daugelis – moteris dalyvaudavo įvairiose fotosesijose, puošdavo žurnalų viršelius, vesdavo televizijos laidas. Tačiau vieną dieną laimės ji nutarė ieškoti svetur.
„Malta mano gyvenime atsirado labai spontaniškai, net niekada negalėjau pagalvoti, kad gyvensiu saloje. Tačiau atvykusi supratau, kad turiu ten būti, o kiek ilgai – negalime šito žinoti. Dabar man ir mano šeimai ten gerai ir tai svarbiausia“, – patikina V.Repčenkaitė, 15min pasiteiravus, kodėl nutarė pakelti į sparnus ir kaip dabar klostosi jos gyvenimas.
O jis čia klostosi taip pat spalvingai. Ir nors nemažai dėmesio Violeta skiria vyrui, vaikams, su šeimyniniais rūpesčiais sėkmingai derina ir kitas veiklas.
„Mano dienos pradžia – kaip ir visų moterų, gyvenančių šeimoje ir auginančių vaikučius. Daug rūpinuosi šeima, bet nepamirštu ir savęs – sau skiriu bent 40 minučių. Per tą laiką praktikuoju kvėpavimo pratimus, jogą“, – apie savo dienotvarkę kalba V.Repčenkaitė.
Dėl to Violeta gali pasigirti ir nepriekaištinga išvaizda. Ji tikina, kad norint gerai atrodyti, į save reikia ir daugiau investuoti.
„Gyvenu sąmoningą gyvenimą. Valgau sąmoningai, rūpinuosi savo vidumi, bet nepamirštu ir išvaizdos. Mano kūnas – mano šventykla. Aišku, mano atveju prisideda dar ir genai, giminėje žmonės aukštaūgiai ir liekni“, – savo grožio receptu dalijasi V.Repčenkaitė.
Negana to, ji Maltoje dar rengia sąmoningumo stovyklas moterims. Pasiruošimas joms, jų organizavimas taip pat užima laiko, tačiau prie viso to Violeta spėja ir toliau aktyviai plėtoti modelio karjerą. Tiesa, pripažįsta, kad dabar gaunamus pasiūlymus kruopščiai atsirenka.
„Prieš kelerius metus pasirašiau kontraktą su prancūzų kosmetikos kompanija „Simone Mahler“ ir tapau jų veidu. Taigi, dar kelerius metus nusimato darbų ir su ja“, – 15min savo naujausius karjeros vingius vardija V.Repčenkaitė.
Vis dėlto ji neslepia, kad vos tik atvykus į Maltą jos kelias nebuvo rožėmis klotas.
„Įsikurti svečioje šalyje – didelis iššūkis vienam žmogui, o šeimai – keturis kartus didesnis. – šypteli Violeta. – Tikrai nebuvo labai lengva, nes tuo pat metu pradėjo irti mano ir dukrelės tėčio santykiai. Kaip bebūtų, pasirinkau likti Maltoje ir kurti savo gyvenimą čia.“
Gyvenimo pamokos
Kai kurie Violetos gyvenimo etapai pasakos iš tiesų nepriminė – gal nebent tą, kuri dar nepriėjusi iki laimingos pabaigos. Violeta pasakoja, kad sunkiausias metas ją užklupo tuo metu, kai atvyko į svetimą kraštą. Moteris atvirauja, kad vienai su dviem vaikučiais buvo be galo sudėtinga, tačiau laimei, nors ir ne iš karto, ji rado būdų atsitiesti.
„Atrodė, žemė slysta iš po kojų, ir nors artimųjų palaikymą visada jaučiau, jie buvo už tūkstančių kilometrų. Taigi, turėjau iš naujo atrasti save, sustiprinti savo ryšį su Dievu ir visata, atrasti mokytoją savyje. Ir man pavyko. Labai padėjo praktikos, ritualai, be kurių nebūčiau tuo, kuo esu šiandien“, – apie tai, kaip išgyveno nelengvą metą, kalba Violeta.
O priežasčių palūžti jos gyvenime buvo užtektinai. Tačiau moteris su jomis susitvarkė ir nepaisant to, kad iširo dvi santuokos, ji jų nelinkusi vadinti klaidomis.
„Tai – ir dovanos, ir pamokos. Juk tekėjau iš meilės ir santuokose susilaukiau nuostabių vaikučių. Patyrėme daug gražaus“, – patikina Violeta, žvelgdama į savo ankstesnes santuokas iš šių laikų prizmės.
Tuo pačiu V.Repčenkaitė pripažįsta, kad ilgus metus išlaikyti sėkmingą santuoką – nelengva. Tą patyrė ir savo kailiu.
„Tam, kad santuoka butu sėkminga, reikalingas dviejų žmonių susivienijimas ir didelis darbas“, – dabar patirtimi dalijasi ji.
Tačiau čia pat priduria, kad kai matyti, jog santuokos sulipdyti nepavyks, toliau kentėti taip pat nebėra prasmės.
„Visada buvau ir būsiu už šeimą, bet jei santykiai neneša abiems džiaugsmo ir tampa toksiški, būtina sukti skirtingais keliais ir nesargdinti savęs bei netraumuoti vaikų. Patarimas būtų vienas -niekada nepamiršti savęs ir savo svajonių santuokoje ar ne, – šypsosi V.Repčenkaitė. – Nenustoti realizuoti savęs kaip žmogaus, moters. Tobulėti ir augti. Nesvarbu, ar esate viena, ar santuokoje.“
Violetos Repčenkaitės asmeninio gyvenimo albumo nuotraukos – galerijoje:
Išbandymų Violetos gyvenime vėliau būta ir daugiau. Jos sūnus Matas išreiškė didelį norą grįžti gyventi į Lietuvą, pas tėtį. Ir nors moteris tai priėmė jautriai, galiausiai šį jo norą palaimino.
„Jam nebe šešeri, o jau tuoj 13. Be to, jis visuomet turi namus ir Maltoje. Taigi, niekada nežinai, ar gyvenimas su tėveliu nebus tik etapas. Gyventi Lietuvoje sūnus norėjo visada. O kodėl aš turėčiau atimti galimybę iš tėvo ir sūnaus pasidžiaugti vienas kitu kasdienybėje?“, – svarsto V.Repčenkaitė.
Nauja meilė ir amžina laimė
Po sprendimo skirtis su antruoju vyru praėjus pusantrų metų, Violetos gyvenime atsirado naujas žmogus – Edas. Susipažinę viename renginyje, jie pamilo vienas kitą, tačiau moteris neslepia iš pradžių buvusi atsargi.
„Tai tikrai nebuvo puolimas iš vienų santykių į kitus. Aišku, kad tuomet norėjau, jog užsimegztų gražus ryšys tarp pasirinkto žmogaus ir mano vaikų. Ir tai buvo labai svarbu“, – prisimena ji.
Violeta sako, kad tokiais atvejais būtina, jog vaikai priimtų naują žmogų, atsiradusi jų gyvenime. Tad be abejo, kad ir šiuose santykiuose be išbandymų neapsieita.
„Jais vadinu ir pačią pradžią, kai sūnus labai bijojo, kad į šeimą atėjęs žmogus taps jos dalimi ir „pavogs“ mamą. Kol vaikas pasijaučia saugus, reikia laiko. Daug pokalbių ir situacijų, kurios yra klasika santykyje tarp mamos, sūnaus ir į šeimą atėjusio vyro“, – šypsosi V.Repčenkaitė.
Vis dėlto meilė atlaikė išbandymus ir Violeta su Edu iškėlė vestuves. Slapta nuo žiniasklaidos, kaip kad tuokėsi ir su antruoju vyru. „Kažkaip natūraliai viskas dėliojasi“, – dėl to nusijuokia ji.
Natūralu, kad patyrusi dvejas skyrybas, ir santykius su trečiuoju vyru Violeta puoselėja šiek tiek kitaip negu ankstesnėse santuokose. Ji jau turi pakankamai patirties ir stengiasi nebekartoti tų pačių klaidų.
„Išminties daugiau, nes ir man jau nebe 27-eri. Žinoma, vis tiek būna naujų pamokų, išbandymų, nes mūsų augimas ir atskirai, ir kartu tęsiasi, kol esame šioje žemėje“, – priduria V.Repčenkaitė.
Su 15min ji ir dalijasi ir ateities planais. Violeta atskleidžia, kad organizuodama retritus, sąmoningumo stovyklas Maltoje ir Goze, privalo planuoti mažiausiai metus į priekį, tad jau dabar yra surinkusi pusę grupės į kitų metų birželį vyksiančią stovyklą. Žinoma, dėmesio ji ir toliau skirs sau bei šeimai.
„Su šeima visuomet planuojame atostogas, nes gyvename skirtingose šalyse, tad planavimas didesnėms ir ilgesnėms kelionėms – būtinas. Artimuose planuose – ir pačiai vykti tobulintis tam tikrose praktikose į svečias šalis. Taip pat turime buitinių planų su šeima, kurie irgi veda link smagių pokyčių“, – atvirauja Violeta.
O paklausta, ar dabar jaučiasi laiminga, V.Repčenkaitė suskuba patikslinti, kad laiminga yra ne tik dabar, bet tokia buvo visada. Net tada, kai į nugarą kvėpavo gyvenimo negandos.
„Tuomet buvau laiminga, nes jaučiausi esanti sveika moteris, kuri būtinai pasieks kitą kranto pusę ir net jeigu diena būdavo labai nelengva, žinojau, kad tai – tik pastraipa iš mano gyvenimo knygos, bet ne visas mano gyvenimas. Pozityvus žmogus negali būti nelaimingas“, – šypsodamasi pokalbį baigia V.Repčenkaitė.
