Laidos vedėjui, muzikologui Viktorui Gerulaičiui V.Noreika atskleidė įdomių gyvenimo detalių, savo prisiminimais dalijosi ir jo draugai, kolegos.
Pokalbių laidoje dalyvavo V.Noreikos žmona, baleto šokėja Loreta Bartusevičiūtė (59), dirigentas Jonas Aleksa (2005-aisiais iškeliavęs Anapilin), maestro mokiniai – operos solistas Edgaras Montvidas ir choro dirigentas, dainininkas Dainius Puišys, taip pat dainininkas Lukas Pačkauskas.
Laidos „Vakaro autografas“ pradžioje V.Gerulaitis prisiminė maestro vaikystę – jo, kaip artisto, karjera prasidėjo dar gimtuosiuose Šiauliuose – būdamas vos septynerių jau vaidino Šiaulių dramos teatre. Spektaklyje „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ V.Noreika vaidino nykštuką.
„Bet programoje mano pavardės nebuvo, kažkodėl tik trys paukščiukai buvo padėti...“ – juokėsi V.Noreika.
Vis dėlto minčių tapti aktoriumi V.Noreika neturėjo – pirmą vietą jo gyvenime užėmė muzika. „Dainavau visą gyvenimą, nuo pat mažumės“, – sakė jis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Su V.Noreika legendinį „Laiką“ dainavęs L.Pačkauskas: kaip hitu tapęs kūrinys sujungė kartas
Dainavimo konkursuose nusprendė nedalyvauti
1957 m. Maskvoje vykusiame Pasaulinio jaunimo ir studentų festivalyje V.Noreika pelnė aukso medalį. „Ten buvo labai rimtas konkursas, dalyvavo daug dalyvių“, – prisimena V.Noreika.
Tačiau kodėl daugiau konkursuose V.Noreika nedalyvavo? Po kelerių metų V.Noreika vis tik varžėsi Visasąjunginiame konkurse. „Mano požiūriu ir oficialiu Kultūros ministerijos organizatorių požiūriu, buvau visai neteisingai nušalintas nuo trečio to konkurso turo. Praėjo į tą turą tenoras, kurio pedagogas buvo komisijoje. Po to nežinojau, nei kokiame teatre dainavo, nei kokioje respublikoje dainavo – labai eilinis balsas buvo, techniškai silpnesnis. Po to pasakiau, kad daugiau jokiuose konkursuose nedalyvausiu“, – LRT laidoje „Vakaro autografas“ pasakojo V.Noreika.
Tačiau pasiūlymų vykti į konkursus operos solistas ir toliau gaudavo. „Vėliau pasiūlė dalyvauti solistų konkurse Sofijoje. Aš jau buvau žinomas Maskvoje, buvau debiutavęs ir Didžiajame teatre. Pasakiau jiems, kodėl jūs man dabar siūlote? Sakau, ar aš ten važiuoju dėl to, kad jums trūksta tam tikro skaičiaus, ar komisijos nariai kausis už tai, kad ką nors laimėčiau? Staiga tylu pasidarė. Buvau visiškai teisus konkursuose nedalyvaudamas“, – apie povandenines sroves ir dainininkų konkursų skaidrumo trūkumus kalbėjo V.Noreika.
Loreta Bartusevičiūtė būsimu vyru susižavėjo būdama 10-tokė
V.Noreikos žmona balerina L.Bartusevičiūtė puikiai prisimena akimirką, kai pirmą kartą išvydo savo būsimą vyrą. Tiesa, Virgilijus tuo metu stovėjo scenoje, o Loreta žavėjosi jo pasirodymu žiūrovų salėje.
„Virgilijų pirmą kartą pamačiau scenoje, kai buvau 10 klasėje. Senajame teatre jis dainavo spektaklyje „Madam Baterflai“. Puikiai įsiminiau, kai jis įėjo į sceną. Labai man įsiminė, labai man patiko, labai įspūdingai pasirodė... Vėliau jį pastebėjau „Traviatoje““, – su šypsena veide prisimena L.Bartusevičiūtė.
„Jis tada jums įsiminė kaip dainininkas?“ – provokavo laidos vedėjas V.Gerulaitis, tačiau Loreta nepasidavė ir nusprendė palikti intrigą – į klausimą neatsakė.
Kiek vėliau V.Gerulaitis pasitikslino, kada Virgilijus į akį krito ne kaip dainininkas. „Mes abu dirbome teatre“, – nedaugžodžiavo Loreta. „Pasitaiko, kad ir direktoriai turi žmonas“, – juokėsi V.Noreika. 1975–1991 metais V.Noreika buvo Operos ir baleto teatro direktorius, šiame teatre dirbo ir L.Bartusevičiūtė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gražiausios Virgilijaus Noreikos dainos: prisiminkime
Atsisakė sutarties Metropoliteno operoje
Vaidmuo prestižiniame Niujorko Metropoliteno operoje – turbūt kiekvieno operos solisto svajonė, aukščiausias karjeros taškas. V.Noreika turėjo galimybę gauti vaidmenį operoje „Toska“, tačiau atsisakė. Ir nors tiksliai neįvardijo savo motyvų, V.Noreika užsiminė, kad galimybė subliuško dėl „kitų su juo Niujorke buvusių asmenų“.
„Vienas iš Metropoliteno operos rėmėjų, ponas Juozas Kazickas, buvo iniciatorius pasiūlyti mane dainuoti tame operos teatre. Kai prasidėjo tam tikri veiksmai aplink mane Niujorke, man reikėjo susirinkti savo daiktus ir lydint tam tikriems žmonėms, išskristi į Vilnių.
Einant pro viešbučio budėtoją, staiga administratorius pakvietė mane prie telefono. O tada telefonai buvo būdelės, todėl niekas su manimi negalėjo į tą būdelę nueiti. Įšokau į ją ir paaiškėjo, kad man skambino ponas Kazickas. „Virgilijau, kaip taip yra, kad jūs išeinate? Jūs dainuosite Metropolitene, numatytas spektaklis, viskas gerai“, – sako. Žinote, aš jam pasakiau, kad aš einu, nes esu, deja, ne vienas“, – LRT laidoje „Vakaro autografas“ atviravo V.Noreika.
Honorarus susirinkdavo sovietų valdžia
V.Noreika laidoje sulaukė klausimo ir apie honorarus – kiek uždirbo pasaulinę šlovę pelnęs operos solistas?
„Ką gaudavau, ar kas man priklausydavo? Visos sutartys buvo pasirašomos doleriais sovietiniais laikais. 1 tūkst. dolerių, 4, 5 tūkstančiai dolerių… Aš neturėjau teisės pasirašyti sutarčių, jas pasirašydavo Kultūros ministerijos ministro pavaduotojas. Tai atrodydavo taip: jau kai buvau padaręs aukščiausią karjerą Sovietų Sąjungoje, iš tų sumų turėjau teisę pasiimti 167 dolerius. Jeigu aš vieno dolerio neparvešiu, man nuskaičiuodavo 10 dolerių baudą.
Kai dainavau Hamburgo operoje ir pamačiau, kiek viešbutyje kainuoja valgis, tai supratau, kad jeigu tris ar du kartus aš iš tų pinigų papietausiu, turėsiu nuogu užpakaliu greitai važiuoti namo“, – laidoje „Vakaro autografas“ kalbėjo V.Noreika.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kolegos gedi V.Noreikos: „Jis kęsdamas skausmą kovojo su liga, bet rasdavo jėgų dainuoti“
V.Noreikos gyvybė užgeso 2018-ųjų kovo 3-iąją. Maestro buvo 82 metai.
V.Noreikai už „aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą“ buvo suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Dainininkas sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų lietuvių ir užsienio kompozitorių operose, surengė daugiau kaip 700 solinių koncertų. Jis koncertavo su Lietuvos ir užsienio šalių orkestrais. Gastroliavo daugiau nei dviejose dešimtyse šalių įvairiuose žemynuose.
V.Noreika yra dainavęs daugelyje pasaulio teatrų scenų: Maskvos didžiajame teatre (daugiau kaip 50 kartų), Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių „Teatro Colon“, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje ir kitose scenose.