Su šeštadienį Anapilin iškeliavusiu maestro atsisveikinti buvo galima nuo pirmadienio, jis pašarvotas savo antruose namuose – Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Žymaus operos solisto atminimą pagerbė ir valstybės vadovai, ir jo kūrybos gerbėjai – operos teatre skambėjo garsiausi V.Noreikos įrašai, sceną prie jo karsto žmonės nuklojo baltomis gėlėmis. Užtraukus scenos užuolaidą V.Noreikai paskutinį kartą nuaidėjo plojimai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Į paskutinį atsisveikinimą su Virgilijumi Noreika susirinko šimtai žmonių
Antradienio rytą Vilniaus Arkikatedroje už mirusįjį buvo aukojamos šventos Mišios, o po atsisveikinimo tūkstantinė minia patraukė į kapines. Šeimos prašymu V.Noreikos kūnas nebuvo kremuojamas.
Laidotuvių procesijoje dalyvavo ir būrys V.Noreikos scenos kolegų, jo bendražygių, mokinių. V.Noreiką palydėjo jo žmona, baleto šokėja Loreta Bartusevičiūtė, sūnus Virgilijus, LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas su žmona, operos soliste Agnė Sabulytė, solistai Edgaras Montvidas, Vaidas Vyšniauskas, Rafailas Karpis, kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson.
Antakalnio kapinėse tardami paskutinį „sudie“ solistui susirinkusieji negailėjo gražių žodžių, jautrių prisiminimų, čia skambėjo ir iš anksto paruoštos kalbos.
Susirinkusiems žodį tarti pirmiausia buvo pakviesta kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson.
„Virgilijus Noreika – tai ištisa epocha. Kipro Petrausko mokinys, kuris augino ir puoselėjo Lietuvos operos mokyklą, kuris kūrė jos kultūrą, nutiesė naujus ateities kelius, išaugino daugybę Europos talentų ir garsino Lietuvos vardą visame pasaulyje.
Tai buvo tikrasis to teatro veidas: orus, pagarbus, išmintingas, santūrus, nuolat šmaikštaujantis, nuoširdžiai paprastas, bet ir sykiu aristokratiškai didingas – toks maestro išliks mūsų, jį gerbiančių, atmintyje“, – sakė ji.
Pasak ministrės, dažnai, kai išeina žmogus, jis po savęs palieka tuštumą. Tačiau V.Noreika išeidamas po savęs palieka erdvę, kurią jis atvėrė Lietuvos operai. O ta erdvė, jos teigimu, „tęs jo pradėtus prasmingus darbus, puoselės dar ne vieną kartą, mokys kitus tos šviesos“.
„Išeidamas maestro palieka ne tylą, o jo balso išugdytus savo mokinių balsus, kurie kuria šiandieninę operą. Išeidamas maestro palieka mums visiems šviesą, pagarbos visiems jautrumo kultūrą, o mūsų pareiga – tą šviesą saugoti ir perduoti ją kitiems. Jūs visada liksite gyvas savo darbuose ir visų mūsų širdyse“, – sakė L.Ruokytė–Jonsson.
„Jis buvo vienas talentingiausių Lietuvos atlikėjų, vienas svarbiausių operos meno atstovų, lietuviškasis Luciano Pavarotti, aukščiausio lygio profesionalas“, – kartojo jį pažinoję kolegos, bičiuliai ir visi neabejingi V.Noreikos talentui.
Žodį tarė ir Seimo narys, Nacionalinės premijos laureatas, operos dainininkas Vytautas Juozapaitis. Savo kalbą jis pradėjo sakydamas, kad niekada nesitikėjo, kad teks stovėti prie šio didžio žmogaus kapo ir turėti garbę tarti atsisveikinimo žodį.
„Tiesiogiai nebuvau jo mokiniu, tačiau daug iš jo išmokau. Tai nekvestionuojamas autoritetas, kurio žodis buvo paskutinis ir neginčijamas. Ir ne todėl, kad jis tą kaip nors bandytų įteikti ar įpiršti, tiesiog suprasdavai, kad jis yra teisus“, – sakė jis.
Pasak V.Juozapaičio, kartu su V.Noreika praleisti metai jam išliko kaip „meno šventovės branduolys, kuriame vyrauja ne kokie nors įstaigų principai, o kūrybinis pradas“.
„Virgilijus Noreika demonstravo pilietinę pareigą būti lietuviu. Jis parodė, kad tik žmogus, ginantis savo šeimą, gali būti tokiu didžiu žmogumi. Reiškiu užuojautą našlei Loretai, vaikams Virgilijui, Rasai – jiems jis buvo artimas kaip šeimos žmogus, tai didžiausia vertybė. Tik šią vertybę puoselėjant galima tapti visuomenišku žmogumi“, – kalbėjo V.Juozapaitis.
Mintimis apie V.Noreiką prie jo kapo pasidalijo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius, prof. Zbignevas Ibelgauptas.
„Su jo išėjimu užverčiame itin spalvingą, aukščiausiu talentu ir meniniu profesionalumu, didžiule meile studentams ir kolegoms pažymėtą vokalo meno puslapį. Profesorius Virgilijus Noreika neabejotinai buvo užsitarnavęs išskirtinį pripažinimą ir pagarbą, nepaliaujamai garsinęs Lietuvos kultūros vardą ir vertybes“, – sakė jis.
Į savo mokytoją studentų vardu kreipėsi ir operos solistas Edgaras Montvidas. „Mielas mokytojau, ar jūs matote, kiek susirinko žmonių?“ – retoriškai klausė solistas.
Vos tramdydamas ašaras jis kalbėjo: „Jūsų dėka turime tvirtus pamatus, ant kurių statome vokalinius namus. Jūs mums parodėte, ką reiškia būti aristokratu scenoje. Bijau, kad tokio antro nebus, tačiau galiu prisiekti, kad mes, jūsų mokiniai, saugosime ir puoselėsime jūsų vokalines tradicijas, jūsų mokyklą. Mūsų balsai yra paminklas jums.“
Jautrias gyvenimo akimirkas su susirinkusiais prisiminė ir V.Noreikos brolis, garsus smuikininkas, profesorius Eugenijus Paulauskas. Savo kalbą jis pradėjo patikindamas, kad nors visi sako, kad V.Noreikos nebėra, jis – niekur nedingo, esą jo tiesiog negali nebūti, jis palieka tiek, kad dar daug žmonių galės jo klausyti.
„Gyvenimas yra gimimas ir mirtis. Tai du žodžiai, kurie nuo mūsų nepriklauso. Per vidurį tų žodžių yra gyvenimas. Niekada negalvojau, kad man prie jo karsto teks sakyti kalbą, su juo atsisveikinti, galvojau, kad bus atvirkščiai – kai jis gimė, man buvo 8 metai“, – pasakojo E.Paulauskas.
V.Noreika ir E.Paulauskas – tos pačios mamos, tačiau skirtingų tėvų vaikai. Kartu jiedu pragyveno daugiau nei 20 metų, abu augo tuose pačiuose namuose. Abu muzikai, abu šį talentą paveldėjo iš muzikalios mamos Marcijonos Noreikienės.
Ilgoje kalboje E.Paulauskas susirinkusiems pasakojo apie jaunesnio brolio talentus, apie tai, kaip šis pasukęs į muziką pirmiausia grojo triūba, o vėliau nusprendė pasukti į chorvedybą. „Tai buvo geras žingsnis jo gyvenime. Jis turėjo privalomai studijuoti vokalą, turėjo gerus pedagogus. Virgilijus pats išrado savo balsą, jis sukūrė jį – savo darbu, savo įvairiais gabumais tobulino savo lyrinį tenorėlį“, – pasakojo jis.
Virpančius balsu velionį jautria kalba pagerbė ir jo mokinys, solistas, tenoras Vaidas Vyšniauskas.
„Mūsų mirties valanda – kaip skambutis po egzamino, kai dėstytojas sako, kad nebegalima rašyti, kad jau viskas parašyta, kiek spėjai, tiek. Yra sakoma, kad geras vardas yra geriau nei brangus tepalas ir mirties diena geriau nei gimimo diena.
Mąsčiau, kodėl taip gali būti? Nes juk visi mirties dieną gedi, visi liūdi. Bet, brangieji, mirties diena – tai diena, kai mes jau padarėme visus darbus, kai žmogus gimsta, jis nežino, kaip jis nugyvens gyvenimą.
Dangaus karalystė ateina per mūsų darbus. Maestro ne žodžiais, o darbais parodė, kaip myli Dievą, tėvynę, žmones. Aš esu jo darbas, vienas iš darbų. Nebuvau pats lengviausias studentas, tačiau yra gėlės, kurios pražysta anksti, kitos – vėliau. Mano žydėjimas vėlesnis“, – kalbėjo jis.
Po šių kalbų visi susirinkę drauge sugiedojo Lietuvos himną.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kolegos gedi V.Noreikos: „Jis kęsdamas skausmą kovojo su liga, bet rasdavo jėgų dainuoti“
15min primena, kad V.Noreika vasario 16-ąją turėjo koncertuoti šventės minėjime Gargždų kultūros centre, bet prieš pat koncertą pranešta, kad jo nebus, nes susirgo. Kelerius pastaruosius metus solistas kovojo su vėžiu. Jo gyvybė užgeso kovo 3-iąją.
83-ečiuosius metus ėjęs V.Noreika per savo karjerą sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų lietuvių ir užsienio kompozitorių operose, surengė daugiau kaip 700 solinių koncertų. Jis koncertavo su Lietuvos ir užsienio šalių orkestrais. Gastroliavo daugiau nei dviejose dešimtyse šalių įvairiuose žemynuose.
Už „aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą“ jam 2010 metais buvo suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Su V.Noreika legendinį „Laiką“ dainavęs L.Pačkauskas: kaip hitu tapęs kūrinys sujungė kartas
