Girdėjau per radiją, kaip viena moteriškė sveikino jus grįžusią į Lietuvą. Tikrai grįžote? Visam laikui?
Grįžau trumpam, su knyga „Emigrantės dienoraštis“, tai – irgi grįžimas. Gyvendama Londone, jaučiuosi Lietuvos dalis.
Tikriausiai ne kartą galvojote, kodėl lietuviams artimas Londonas? Ne Stokholmas, ne Kopenhaga, ne Berlynas – atrodo, juk irgi netoli.
Bala žino... Britai net ne katalikai. Gal kad į Londoną pradžioje buvo lengviau patekti, kad ten nesunku pradėti vieno žmogaus versliuką? Kad viskas daug paprasčiau? Vienas pamatė, kitas, tada bičiulius pamokė, štai tau ir bendruomenė. Kartais juokauju: lietuviai susiveža šeimas, draugus, bičiulius, kaimynus, netgi priešus. Kad būtų ramiau...
Tačiau visi kalba apie britų šaltumą, apie tai, kad jie nepriima svetimų, kad, net dešimtis metų gyvenęs, niekuomet jiems netapsi savas.
Jau turiu keletą draugų britų. Kai kurie tikri londoniečiai, kai kurie seniai čia gyvena. Kartą nuėjusi į svečius ir, pavaišinusi juos lauktuvėmis iš lietuviškos parduotuvės, žiauriai pajuokavau: „Atvažiavau su lietuviškomis vaišėmis, einu į darbą lietuviškoje kompanijoje, gyvenu pas lietuvius, kerpuosi pas lietuvę, jei reikia tvarkyti dokumentus, ieškau lietuviškos buhalterinės firmos. Nelabai suprantu, ką jūs čia veikiate?“ Linksmai pasikvatojome.
Žinia, išvykti iš Lietuvos jus privertė aplinkybės. Gana triukšmingai pasitraukėte iš politikos ir palikote šiltą patarėjos vietą Kultūros ministerijoje...
Ir atsidūriau beorėje erdvėje! Pamėginau ieškoti darbo, tačiau atgarsiai buvo tokie: kam tu būsi reikalinga tokia nelojali? Nelojalūs žmonės niekam nepatinka.
Išvažiavau, kaip ir daugelis lietuvių, tuomet, kai man nepasisekė, kai nusivyliau, kai iš manęs pasišaipė. Galėjau kentėti susigūžusi, visų nekęsti: ak, manęs nesupranta, o juk aš esu vertybė. Bet nenorėjau tokios nuotaikos, taigi nusprendžiau – žmonės išvažiuoja, pamėginsiu ir aš.
Galbūt, jei būtumėte jaunesnė, būtumėte lengviau radusi darbą čia, gimtinėje?
Kai toks mano charakteris – ne. Net „Maximos“ kasoje nereikalingos tokios, kurios sako, ką mano. Negaliu gyventi mele, man neišeina, kenkia sveikatai, turiu ieškoti švaresnės aplinkos.
Kaip žinią apie išvykimą priėmė artimieji?
Jie mane visada palaiko, nors kartais ir nesupranta – ką aš čia darau? Būna graudu, ypač mamai, žinoma...
Tačiau maniškiai važiuoti nenori, jie visi turi nedidelius savo gyvenimus, viską, iš ko susideda lietuviška šeima, – vyrą, žmoną, vaikus, tėvus, kapus. Tas tradicinis gyvenimas mano aplinkoje – jaukus ir stebėtinai teisingas, tai mane žavi. Kai šitaip gyveni, sunku išblokšti iš vietos – viskas įveikiama, išgyvenama. Būna geresnių dienų, būna blogesnių, niekas tragedijų nedaro, garsiai nešūkauja.
Kažkaip anksti aš nuo tokio gyvenimo pasitraukiau, mano gyvenimo būdas – visiškai kitoks. Pamenu, vaikystėje tėtis rodė nuotraukų albumą. Bedžiau pirštu į Šv. Onos bažnyčią: aš čia gyvensiu. Lyg manyje būtų užkoduotas kitos erdvės ilgesys.
Nuspręsti, kur gyventi, kaip elgtis ir ką daryti su savo gyvenimu, yra gerokai paprasčiau, kai esi vienas?
Visada svarstau, mano vienatvė yra pasirinkimas ar tiesiog taip susiklostė aplinkybės?
Man graži mano šeima. Tėvai, broliai ir seserys gyvena su tais pačiais. Matau, kad tai – įmanoma. Suprantu, kai kam žiauriai nepasiseka, tenka išsiskirti, bet kai žmonės randa prasmę gyventi kartu, randa ir būdų, kaip išlaikyti šeimą.
Tai kodėl, šitaip tikėdama šeima, aš jos nesukūriau? Nemėgstu pasikartojimų, galbūt nugalėjo nenoras įsikinkyti į rutiną. O buitinė rutina buvo žiauri anuomet, kai atėjo metas poruotis. Sovietmečiu moteris energiją atiduodavo šeimai. Vien kad pagamintum valgyti, kiek laiko reikėdavo praleisti eilėse! Taip, noras gyventi pasaulyje, jį matyti, stebėti buvo gerokai stipresnis!
Ir vyrai, matyt, tai jautė?
Matyt... Be to, aš niekuomet nebuvau mergaitė, klapsinti akimis. Pernelyg drovi, pernelyg kukli, kad padaryčiau įspūdį.
Mano draugės sakydavo: „Oi, kaip aš noriu vaiko!“ O aš nenorėjau. Norėjau mylimo žmogaus, vestuvių, paskui – vaiko, kad būtų viskas iš eilės. Tik ne užduoties – tapti motina. Nepatiriu tokio jausmo stygiaus ir niekuomet neketinau ieškoti partnerio vien tam, kad padėtų įgyvendinti šitą misiją.
Neturėti asmeninio gyvenimo man nebuvo praradimas, juo labiau kad turiu jį. Gal truputį per daug išblaškytą, gal ne visai teisingą, kaip aš suprantu, kas yra teisinga tarp dviejų žmonių.
Stengiuosi kuo prasmingiau išnaudoti savo laiką, kad paskui nereikėtų sakyti: oi, palauk, o kur mano gyvenimas? Jis yra, tas mano gyvenimas, aš jį gyvenu, patiriu.
Esi girdėjusi, jei nori Londone ką pasiekti, turi bėgti nuo lietuvių neatsigręždamas.
Ir man buvo taip pasakyta: tik nesusidėk su lietuviais. Pasižvalgiau, pasižvalgiau ir susidėjau. Neatrodo jie man baisūs. Be abejo, rasi tokių, kurie naudojasi ką tik atvykusiais, jų patiklumu, pasimetimu, nežinojimu.
Pradėjau karjerą sumuštinių bare. Buvau vos trys dienos atvažiavusi. Mane priėmė, pamėginome, supratau, kad dar pinigų nepažįstu, negaliu suskaičiuoti. Turiu pirma įgusti, o paskui ieškotis darbo.
Antroji mano darbo vieta buvo hostelis. Valiau kambarius, kuriuose gyveno jauni ir nelabai jauni klajūnai. Paskui viešbutyje dirbau kambarine. Žiauriai sunkus darbas! Stebiuos, kaip moterys ištveria.
Išvažiuodama žinojau, kad ypatingų darbų negausiu, į „The Times“ redakciją manęs tikrai nepriims. Tai, kad buvau žurnalistė, tik kišo koją – perskaitę CV, darbdaviai galbūt pamanydavo, jog rengiu žurnalistinį tyrimą. Tiesą sakant, tą ir dariau – viską dėjausi į galvą.
Paskui prižiūrėjau anglę senutę. Ji sirgo alzheimeriu – buvo nesunku, bet labai nuobodu. Galiausiai – darbas lietuviškame laikraštyje ir tikrai geras būdas sužinoti daugybę žmonių istorijų. Aiškinausi, kaip funkcionuoja teisės įstaigos, mokyklos, įdarbinimo agentūros, ligoninės.
Prisiklausiusi įvairiausių istorijų pati turbūt pasidarėte budresnė?
Jau dirbau, jau gyvenau ir jau daug ką žinojau, bet vis tiek įkliuvau. Išsinuomojau atskirą butuką, puiki vieta, netoli darbas. Šeimininkas buvo iš Bangladešo, bet tai nesukėlė įtarimų. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis butą, gautą iš savivaldybės, pernuomojo. O to daryti negalima. Po keturių mėnesių man praneša: turi greitai išsikraustyti, mane įskundė, ateis tikrinti. Teko susirinkti daiktus... Po kurio laiko susiradau neblogą butelį Vakaruose, jau rašiau knygą, nebedirbau redaktore ir į darbą važiuoti man nebereikėjo. Rajonas puikus, aplink visi dėmesingi. Po keleto dienų pastebėjau, kad neveikia viena spyna. Nusprendžiau laikytis taisyklių, taigi paskambinau į agentūrą, kuri išnuomojo butą. Agentūra atsiuntė meistrą, šis maždaug mėnesį žadėjo ateiti ir pakeisti spyną. Bet kartą grįžtu namo ir matau – bute kažkieno svetimo lankytasi, stalčiai išversti, nešiojamasis kompiuteris nuo rašomojo stalo dingęs. O juk reikėjo spyną pačiai pasikeisti, nepasitikėti agentūra ir jos samdomais darbuotojais!
Ir dar vieną pamoką tada gavau. Žinojau, kad savo raštus reikėtų įrašyti į kokią kitą laikmeną, bet to nepadariau. Taigi gabalas mano knygos dingo kartu su kompiuteriu.
Kodėl jūs savo emigrantės pastabas nusprendėte sudėti į knygą? Juk tai galėjo ir likti vien laikraščio istorijos?
Knygoje esama laikraštinių istorijų, tik jos išplėstos, perpasakotos, jose dalyvauju aš pati. Norėjau pasidalyti, ką mačiau ir patyriau.
Gal jau perėmėte kai kurias gyvenimo Londone tradicijas? Geriate popiečio arbatą?
Pastebėjau, kad pasirašydama knygoje datą rašau angliškai – diena, mėnuo, metai.
Anglijoje atradau tai, ko nėra Lietuvoje, – viešuosius takus. Pasiimi žemėlapį ir žygiuoji – per pievas, laukus, daržus, per kopūstus, lipi per tvoras. Nuvažiuoji traukiniu už Londono, išlipi, nueini dešimt mylių, kitoje stotelėje – atgal į traukinį ir namo. Galva puikiausiai pravėdinta.
Šią vasarą aplankiau mažus angliškus miestelius šalies gilumoje. Atrodo, kaip tik ten vyko Agathos Christie žmogžudystės.
Zita, ar galima pamilti svetimą šalį?
Nežinau, ar meilė, bet simpatija atsirado tikrai. Netgi tam tikras dėkingumas – ne vienas lietuvis man taip sakė.
Ar Londone jau uždirbate tiek, kad jaustumėte komfortą?
Aš skaičiuoju pinigus, be to, kiekvienam reikia skirtingai... Gali gyventi, jei nevalgai restoranuose, dažnai nevaikštai į teatrus ar brangius teatrus, apsiperki nebrangiose parduotuvėse. Londone daug kainuoja būsto nuoma, komunalinės paslaugos, transportas. Man lieka ne kažin kiek... Stebiuosi tais, kurie dar randa pinigų išsiųsti giminėms į Lietuvą. Matyt, jie niekur neina, nevažiuoja, nesižvalgo aplinkui, tik dirba ir taupo.
Knygoje aprašiau, kaip man klojosi atrasti pigųjį Londoną. Dabar suprantu, kad žmonės įpranta gyventi svetimoje šalyje, jei namo grįžti vis dar neišeina.
Vis dar? Vadinasi, minčių grįžti yra kiekvieno galvoje?
Kartais kalbame: palauk, pensija ateis, ką čia veiksime, juk patys anglai, sulaukę pensijos, išvažiuoja.
Grįžti aš turiu kur. Butas neparduotas, manęs laukia draugai, artimi žmonės.
Jums išsprūdo, kad asmeninį gyvenimą turite. Tai britas ar lietuvis užkariavęs jūsų širdį?
Mano draugas anglas. Jis – žurnalistas, taigi turime daug bendro. Jis aktyviai nebedirba, rašo tekstus vienai technologijų kompanijai. Kultūros žmogus, buvęs kino kritikas. Mudu netgi apie Tarkovskį galime pasikalbėti! Anglijoje nedaug tokių sutiksi. Kartu lankomės teatre, mėgstame ilgus pasivaikščiojimus, jis man daug ką paaiškina, padeda.
Tiesą sakant, yra ir skirtumų. Daug kartų pastebėjau: galime kalbėtis apie literatūrą, teatrą, muziką, bet tik – iki pokario. Vėlesni prisiminimai, kai abu brendome, neturi nieko bendra. Jo aplinka buvo vienokia, mano – kitokia. Jis vienokius filmus žiūrėjo, aš – kitokius.
Žinote, nebe tas amžius, kad vienas kito širdis užkariautume, tiesiog randi žmogų, su kuriuo miela, įdomu būti. Gyvename atskirai, bet dažnai susitinkame. Abu esame vienišiai, sunkiai įsivaizduojame, kaip reikėtų dirbti kartu viename bute.
