Susisiekti su Salvadoru Sobraliu buvo išties nelengva. Pirmasis mūsų pokalbis prasidėjo dar jam vairuojant automobilį. Pasirodo, kad atlikėjo vadybos komanda pamiršo įspėti apie suplanuotą interviu. Dėl to Salvadoras labai atsiprašinėjo.
Antrasis pokalbis įvyko 21 val., Salvadorui saugiai pasiekus Portugalijos šiaurėje esantį Vizėjų. Prisiminimai apie Lietuvą, jautrūs išgyvenimai, geros emocijos ir pokalbio fone vakarieniaujančių Salvadoro draugų juokas – toks buvo mūsų pašnekesys.
– Tai bus jūsų antroji viešnagė Lietuvoje. Prieš metus vykęs pasirodymas Vilniuje buvo ir vienas pirmųjų jūsų koncertų užsienyje. Ką prisimenate iš tos viešnagės?
– Tai buvo vienas geriausių mano bet kada turėtų koncertų. Salėje buvo tiek daug žmonių, visi jie kartu su mumis dainavo, šoko. Mes jiems buvome didelės žvaigždės. Jautėmės labai keistai, bet kartu tai buvo labai geras jausmas. Tokio ryšio mes nesitikėjome, visą koncertą gaubė kažkokia paslaptinga meilės aura. Po to, kai atlikome lietuvišką kūrinį „Paukščiai“, salė tikrąją to žodžio prasme pašėlo.
Kaip ir minėjote, tai buvo pirmas kartas, kai rengiau koncertą tolimajame užsienyje. Tuo metu vis dar bandžiau atgauti jėgas po širdies persodinimo operacijos.
Tai buvo ypatingas laikas man ir mano grupei, su kuria visada koncertuoju. Buvo smagu suprasti, kad esame įdomūs ne tik portugalams ar ispanams. Iki tol visą laiką koncertavau šalyse, kurių kalbas moku, Lietuva buvo pirmoji šalis, kurioje koncerto metu bendravau angliškai, o mano dainų žodžių beveik niekas nesuprato. Bet jie jautėsi taip pat, kaip ir portugalai ar ispanai – kalba nėra svarbi, svarbiausia yra muzika, kurią dovanoji savo klausytojams.
– Kaip jaučiatės dabar, kai po mažiau nei metų grįžtate koncertuoti į Lietuvą?
– Neslėpsiu, iš rugsėjo 22-ąją Kaune vyksiančio koncerto tikiuosi daug. Ankstesnis pasirodymas buvo tiesiog stulbinantis, žmonės labai šilti. Dabar noriu to paties (juokiasi).
– Užsiminėte apie siurprizą – dainą „Paukščiai“, ją praėjusį kartą kiek netikėtai atlikote koncerto Vilniuje metu. Kokį siurprizą ruošiate šį kartą?
– Nežinau, jūs turite atvykti į koncertą ir tada pamatysite.
– Pakalbėkime apie patį koncertą. Jis šį kartą bus kiek kitoks, labiau skirtas kovą išleistam naujam albumui „Paris, Lisboa“?
– Koncerte bus įvairių dainų. Ne tik iš naujausio albumo, atliksiu ir populiariausias dainas, ir dar niekur negirdėtus kūrinius. Mano pasirodymai labai teatrališki, kai dainuoju, man patinka įsikūnyti į tam tikrą vaidmenį. Kiekvieną kartą jis vis kitoks, tai padiktuoja mano vaizduotė.
– Naujojo albumo pavadinimą susiejote su vienu mėgstamiausiu savo klasikos filmų?
– Taip, pavadinimas susijęs su klasika tapusiu Wimo Wenderso filmu „Paris, Texas“, tai vienas mėgstamiausių mano filmų. Tačiau čia taip pat yra ir kita sąsaja. Būtent Paryžiuje ir Lisabonoje gimė šis albumas, tarp šių miestų keliauti pradėjau vos tik išėjęs iš ligoninės po širdies operacijos. Pavadinimas gimė labai natūraliai – šie miestai man buvo labai svarbūs.
– Ar tiesa, kad pirmoji albumo dalis „Paris“ taip pat yra susijusi su jūsų asmeniniu gyvenimu. Šių metų pradžioje vedėte prancūzų aktorę Jenna Thiam?
– Taip, į Paryžių vykau dėl savo tuometės sužadėtinės Jennos. Ji gyveno Paryžiuje. Mes taip pat nemažai kartu keliaujame, ji stengiasi būti kartu su manimi, kai tik gali. Jenna – labai užimtas žmogus.
– Esate ne kartą minėjęs, jog su seserimi Luisa jus sieja labai stiprus ryšys. Tačiau ką jums pačiam reiškia santuoka, kas joje svarbiausia?
– Mes susituokėme tam, kad švęstume meilę. Mums to labai reikėjo, nes kartu praėjome labai daug sunkių dalykų. Po visų gyvenimo negandų norėjosi visa tai pamiršti ir tiesiog švęsti mudviejų meilę. Surengėme nedidelę šventę, norėjome, kad kartu su mumis pasidžiaugtų ir artimiausi giminaičiai, ir draugai.
Aš esu muzikantas, dar daug dalykų apie meilę nežinau. Jei žinočiau meilės paslaptį, tai man nieko daugiau nebereikėtų. Meilės apibūdinti negaliu, vieną dieną mes ją jaučiame, kitą – ne, tai didžiausia gyvenimo paslaptis.
– Kaip santuoka pakeitė jūsų kūrybinį procesą ir muzikos suvokimą?
– Niekas nepasikeitė.
– O kaip kuriate muziką?
– Kūrinio žodžių rašymo procesas man nėra labai romantiškas ar poetiškas procesas. Manęs neaplanko nušvitimas ar kažkoks kūrybinis įkvėpimas. Tam, kad kurčiau žodžius, turiu save versti ir nuolatos skatinti. Man padeda perskaitytos knygos, aplinkinių papasakotos istorijos.
Taip pat daug ką padiktuoja pats gyvenimas. Tai gali būti patys paprasčiausi dalykai. Na, pavyzdžiui, vakarienė Lisabonos uoste ir jos metu patiekta šviežia žuvis. Tai pat ir bendravimas su artimais draugais, mylimaisiais. Gyvenime labai daug įkvėpimo!
– Šiuo metu daug keliaujate ir koncertuojate po visą Europą, taip pat nuolatos sulaukiate dėmesio. Ar tokie dalykai nevargina?
– Manau, kad taip kažkada nutiks, norėsiu būti namuose ir niekur nekeliauti, tačiau dabar aš jaučiuosi gerai ir jokio nuovargio nejaučiu, noriu būti visur. Tiesiog keliauju, skaniai valgau, sutinku naujus žmones ir pažįstu naujas kultūras. Taip pat dainuoju ir laiką leidžiu su savo mylima grupe. Kartais jaučiuosi kaip sapne, tarsi gyvendamas per gerą gyvenimą. Juokauju komandai, kad to nesakytume savo klausytojams, nes jie vieną dieną tiesiog nuspręs mūsų nebeklausyti ir visa tai baigsis.
– Ar auditorija, ateinanti į jūsų koncertus kiekvienoje šalyje, yra skirtinga, o gal kaip tik visi europiečiai panašūs?
– Visi yra skirtingi, skirtingai jaučia muziką. Vokietijoje klausytojai buvo tokie jautrūs, viso koncerto metu vieni su kitais apsikabinėjo. Tai buvo tam tikras ritualas – visi laikėsi rankomis, juokėsi. Man tai buvo labai gražu.
Tuo metu Latvijoje visiškai kitaip – žmonės ten uždaresni, tokie buvo viso koncerto metu. Niekas garsiai neplojo, nesijuokė. Bet pačioje koncerto pabaigoje jie kardinaliai pasikeitė, visi pradėjo grasiai ploti, turėjome net tris kartus kartoti paskutinę dainą.
Visa tai apibendrinus galima pasakyti, kad kiekvienas koncertas būna vis kitoks, tokios pačios publikos nėra. Mūsų, muzikantų, misija yra mokėti prieiti prie klausytojo, užmegzti ryšį ir sukurti jam šventę. Man labai patinka šis iššūkis, patinka pats klausytojo prisiviliojimo procesas. Su grupe norime, kad žmonės muziką klausytų atvira širdimi. Viską darome nuoširdžiai, to pačio norime ir iš klausytojų.
-
„Eurovizijos“ stebuklas S.Sobralis koncertavo Vilniuje: įvertino cepelinus ir pakvietė į Užupį
-
„Eurovizijos“ nugalėtojas Salvadoras Sobralis Lisabonoje vedė prancūzų aktorę
-
Lietuvos publiką sužavėjęs Salvadoras Sobralis grįžta: šįkart koncertuos „Žalgirio“ arenoje
-
Lietuvių širdis užkariavęs Salvadoras Sobralis išleido naują albumą „Paris, Lisboa“
– Praėjo dveji metai po jūsų pergalės „Eurovizijoje“. Konkursas jums suteikė žinomumą, matomumą, tačiau tai nebuvo pagrindinis jūsų siekis? Kaip su tuo susitaikėte?
– Jei ne pergalė „Eurovizijoje“, aš tiek daug dabar nekeliaučiau, žmonės nežinotų mano muzikos. 200 milijonų žmonių žiūrėjo šį konkursą ir visi jie įsiminė mano vardą. Dabar naudojuosi geriausia šlovės puse.
Sunkiausia buvo būnant ligoninėje, nes kai kurie žmonės Portugalijoje buvo labai žiaurūs, įkyrūs. Nemažai purvo buvo ir socialiniuose tinkluose. Bet aš suprantu, tai yra dalis šlovės. Tačiau tai nėra amžina, nurimsta jūra, nurimsta ir žmonės.
– Gerbėjams visuomet įdomi muzikantų sveikata. Kaip jaučiatės dabar, prabėgus dvejiem metams po širdies transplantacijos operacijos?
– Dabar jaučiuosi labai gerai. Reabilitacija buvo labai sėkminga, galiu daryti tai, apie ką kurį laiką svajojau. Pagaliau galiu gyventi normalų gyvenimą. Du kartus per savaitę žaidžiu futbolą su draugais, tai galėjau daryti tik paauglystėje.
