Žmonės.lt žiniomis, talentingo tenoro Gehamo Grigoriano gyvybė užgeso po kovos su onkologine liga.
Buvusi solisto žmona, Asmik Grigorian motina, operos sopranas Irena Milkevičiūtė, bendraudama su Žmonės.lt, G.Grigorianą prisiminė kaip talentingą, nuoširdų žmogų.
„Jis buvo labai puikus, garsus dainininkas. Savo specialybėje jis buvo tikrai labai talentingas. O kaip žmogus – šiltas, atviras“, – kalbėjo operos solistė I.Milkevičiūtė (68).
I.Milkevičiūtė prisiminė šiltą Asmik santykį su tėvu.
„Jie sutarė labai gerai, bendravo labai šiltai. Asmik buvo nuvežusi jį į Vokietiją – bandė ten gydyti, kai pati turėjo gastroles. Jis gražiai bendravo su dukros šeima“, – Žmonės.lt prisiminė garsi operos solistė.
2012 metais Gehamas Grigorianas davė interviu žurnalui „Žmonės“.
Kokie jausmai apima atvažiavus į Lietuvą?
Labai artimi, giminiški. Aš net planuoju Lietuvoje kokią sodybą prie ežero įsigyti. Ne berniukas gi jau esu, pailsėti norisi... Dabar gal net dažniau galėsiu atvažiuoti, nes mažiau užimtas esu. Anksčiau vadovavau Jerevano Operos ir baleto teatrui – nė žingsnio negalėjau žengti iš šalies, darbo buvo be galo daug. Dabar jau daug laisviau gyvenu.
Iš kur toks ryšys su Lietuva? Juk ne tiek jau daug metų čia gyvenote – vos aštuonerius.
Užtektinai. Be to, vienus geriausių, gražiausių savo metų. Žinote, tas amžius nuo trisdešimties iki keturiasdešimties – pats žydėjimas. Tuo laiku negali būti blogai. Tik gaila, manęs tada į užsienį neleido. Deja... Buvo tokia istorija... Nemėgstu jos pasakoti... Vėliau Piteryje dirbau. Iki šiol mane ten kviečia vesti meistriškumo pamokų, padėti studentams, solistams.
Užpernai ten dar net dainavau, bet nebenoriu... Beje, Piteris man gimtas netapo. Gal todėl, kad aš ten beveik ir nebūdavau: nuolat važinėjau, gastroliavau. Paskui su šeima į Nicą persikėlėme, ten gal kokius dešimt metų gyvenome. Bet ir Nica namais netapo.
Aišku, labiausiai su Lietuva sieja tai, kad čia vedžiau, dukra gimė...
O Lietuvoje jau atvykus viskas klostėsi: nuo pirmo spektaklio ir pasisekimą turėjau, ir pamilo mane labai. Pamenu, klausia, ar lietuviškai galėčiau padainuoti. „Gerai. O kokią lietuvišką operą turite?“ – paklausiau. „Pilėnai“. Vienas spektaklis turėjo įvykti jau po keturių dienų, kitas – po dešimties. „Po dešimties dienų dainuosiu“, – pareiškiau. Ir išmokau, ir padainavau. Iki šiol žodžius prisimenu.
Per tuos gyvenimo Lietuvoje metus visai padoriai lietuvių kalbą išmokau. Aišku, labiausiai su Lietuva sieja tai, kad čia vedžiau, dukra gimė...
VISĄ INTERVIU SKAITYKITE ČIA: Gehamas Grigorianas svajoja, kad dukra Asmik Grigorian patektų į operos istoriją
