1991-aisiais dar beveik niekas nežinojo, kad princesės Dianos ir princo Charleso santuoka byra. Sugniuždyta to, kad Charlesas atnaujino romaną su savo buvusia meile Camilla Parker Bowles (apie Charleso jausmus jai Diana žinojo dar prieš ištekėdama už princo, bet tuščiai vylėsi, kad tai ir liks praeityje), princesė Diana nusprendė paviešinti ir savą istorijos versiją: rašytojui Andrew Mortonui atvirai papasakojo apie viską, ką patyrė per nelaimingą santuoką su princu, o jos pasakojimai buvo įrašomi. Vienintelė Dianos sąlyga – jos dalyvavimas knygos rašyme privalėjo išlikti paslaptyje ir autorius niekam negalėjo atskleisti, iš ko susirinko tokią informaciją. Knyga, kuri buvo išleista 1992 metais, tapo tikra sensacija ir bestseleriu.
Dabar, praėjus 20 metų nuo princesės Dianos žūties, ši knyga perleidžiama iš naujo, tik šįkart prie jos pridedamas ir tikslus Dianos pasakojimų transkriptas kaip įrodymas, kad knygos autorius nieko neišsigalvojo ir nepagražino.
Britų portalas „Daily Mail“ praėjusią savaitę paskelbė to transkripto ištraukas, kuriose princesė Diana pasakojo apie kovą su bulimija, o dabar publikuotas ir pasakojimas apie tai, kaip jos santuoka griūti pradėjo dar medaus mėnesio metu – tuomet Diana sakė net mėginusi žudytis. 15min pateikia keletą itin atvirų princesės Dianos pasakojimo ištraukų.
APIE VESTUVES:
Mes susituokėme trečiadienį. Pirmadienį buvome Šv. Pauliaus katedroje paskutinei repeticijai ir ten buvo pilna kamerų – suvokiau, kaip atrodys vestuvių diena. Ir aš išverkiau ašarų upelius. Desperatiškai stengiausi elgtis brandžiai toje situacijoje, tačiau neturėjau tam jėgų, ir su niekuo apie tai negalėjau pasikalbėti. Prisimenu, kaip mano vyras buvo labai pavargęs – mes abu tokie buvome. Didžiulė diena.
Naktį prieš vestuves jis man į Klarenso rūmus atsiuntė labai gražų žiedą su be galo gražiu rašteliu, kuriame buvo sakoma: „Aš taip tavimi didžiuojuosi, ir kai tu rytoj pasirodysi, lauksiu tavęs prie altoriaus. Žiūrėk jiems į akis ir išversk iš koto“.
Naktį prieš vestuves man buvo didžiulis bulimijos priepuolis. Valgiau viską, ką sugebėjau rasti, kas labai stebino mano seserį, nes ji buvo apsistojusi Klarenso rūmuose kartu su manimi. Niekas nesuprato, kas vyksta. Tą naktį man buvo labai bloga – tai buvo tarsi indikacija to, kaip aš jaučiausi.
Kitą rytą aš buvau labai rami. Nemiegojau nuo kokių penkių ryto (...) Buvau labai, labai rami – it ėriukas prieš skerdimą. Žinojau, kad nieko negaliu pakeisti.
Žengdama prie altoriaus, akimis ieškojau jos (Camillos). Žinojau, kad ji yra ten, kitaip ir būt negalėjo.
Prisimenu, kad buvau tokia įsimylėjusi savo vyrą, jog negalėjau atitraukti akių nuo jo. Nuoširdžiai galvojau, kad esu laimingiausia mergina pasaulyje. Jis manimi rūpinsis. Na, aš klydau taip galvodama!
Jau išeinant iš bažnyčios, pastebėjau Camillą. Iki šios dienos tai yra gyvas prisiminimas.
Kai mes išėjome, apėmė nuostabus jausmas: visi džiaugsmingai šaukė, buvo laimingi, nes mano, kad ir mes buvome laimingi. Ir tada mano galvoje sukirbėjo mintis, kad aš prisėmiau milžinišką rolę, nors nė nenutuokiu, į ką įsivėliau – neturėjau žalio supratimo.
Grįžę į Bakingamo rūmus, mes fotografavomės. Jokio lietimosi, nieko. Aš tiesiogine to žodžio prasme klajojau po rūmus mėgindama suprasti, kur man derėtų stovėti.
Per vestuvių pusryčius, kurie iš tikrųjų buvo pietūs, sėdėjau greta Charleso. Mudu nesišnekėjome vienas su kitu – abu buvome tokie sutrikę. Visą tą laiką buvau nepaprastai pavargusi.
APIE MEDAUS MĖNESĮ
Niekada rimtai nesvarsčiau atšaukti vestuvių. Tačiau pati baisiausia dalis buvo, kai mes nuvažiavome į Broadlands (šeimai priklausantys namai, kur jaunavedžiai praleido pirmąją medaus mėnesio dalį, – red. past.). Tai buvo tiesiog nyku. Viduje turėjau didžiulių vilčių, kurios buvo sužlugdytos jau antrą dieną. (Tada) atkeliavo van der Posto (filosofo, kuriuo princas labai žavėjosi, – red. past.) knygos, kurių jis nebuvo skaitęs. Septynios – jos atkeliavo per mūsų medaus mėnesį. Jis skaitė jas ir mes turėjome jas analizuoti prie pietų stalo kiekvieną dieną.
(Per antrą medaus mėnesio dalį karališkojoje jachtoje) mes kiekvieną vakarą turėjome užimti įtakingus Britanijos žmones, tad nebuvo jokio laiko mums dviem. Man buvo labai sunku tai priimti. Vakarienės buvo black-tie renginiai, kuriuose dalyvavo išrinktieji.
Tuo metu labai suintensyvėjo bulimija. Buvo įprasta (vemti) keturis kartus per dieną. Ką tik rasdavau, surydavau ir po dviejų minučių mane supykindavo – jaučiausi labai pavargusi. Tad, natūralu, mane kankino ir nuotaikų kaita – vieną minutę jaučiausi laiminga, o kitą nieko nemačiau per ašaras.
Mes tai ištvėrėme. Ir tada tiesiai iš jachtos nuvykome į Balmoralį. Ten visi buvo susirinkę mūsų sutikti ir tada mane aplankė supratimas. Mane kamavo košmarai – naktimis visą laiką sapnuodavau Camillą. Buvau absoliučiai jos apsėsta. Nepasitikėjau Charlesu – kiekvieną minutę maniau, kad jis jai skambina ir klausia, kaip susitvarkyti su šita santuoka.
Vis matė, kad aš kasdien darausi vis lieknesnė ir lieknesnė, man vis blogiau ir blogiau. Praktiškai jie manė, kad aš prie buvimo Velso princese adaptuosiuosi per naktį.
Charlesas visą laiką norėdavo eiti ilgų pasivaikščiojimų po Balmoralį. Jo ideali pramoga buvo sėdėti ant aukščiausios Balmoralio kalvos. Ten gražu, aš tai visiškai suprantu; jis man skaitydavo Laurensą van der Postą arba Carlą Jungą.
Jis labai gerbė savo Mamą, baiminosi savo tėvo, ir aš visada būdavau trečias žmogus kambaryje. Niekada nebūdavo, kad jis paklaustų: „Brangioji, ar norėtum atsigerti?“. Visada būdavo: „Mamyte, ar norėtum atsigerti“, „Senele, ar norėtum atsigerti“, „Diana, ar norėtum atsigerti?“. Gerai, jokių problemų. Bet man turėjo pasakyti, kad tai normalu, nes aš visada maniau, jog žmona turėtų būti pirmoje vietoje – kokia kvaila mintis!
APIE NĖŠTUMĄ IR BULIMIJĄ
Ten (Balmoralyje) mes buvome nuo rugpjūčio iki spalio. Aš siaubingai, siaubingai sulysau. Žmonės pradėjo sakyti, kad persimato mano kaulai. Spalį mano būklė buvo labai prasta.
Aš buvau taip panirusi į depresiją, kad bandžiau persipjauti venas skutimosi peiliuku. Iš Balmoralio į Londoną išvažiavau anksčiau (nei turėjau), ir ne todėl, kad nekenčiau Balmoralio, o todėl, kad mano būklė buvo tokia bloga. Žodžiu, atvažiavau čia. Visi gydytojai, apie kokius galėtum pagalvoti, bandė man padėti. Šėrė mane didelėmis vaistų dozėmis ir visa kita.
Na bet sulaukiau Dievo siųstos dovanos – spalį pastojau su Williamu. Man pasakė, kad esu nėščia – puiku, tai didžiulis džiaugsmas. Nuostabios naujienos, užimsiančios mano mintis. Tomis dienomis didžiausias džiaugsmas buvo žinoti, kad man pasisekė, jog laukiu gimstant kūdikio.
Ir tada mes išvykome į Velsą trims dienoms atlikti savo pareigų kaip Velso princas ir princesė. O vaikeli, tai buvo absoliutus kultūrinis šokas.
Negeri drabužiai, viskas negerai, negeras metas, man buvo nepaprastai bloga, nešiojau šį kūdikį, pasaulis dar nežinojo, kad esu nėščia, bet atrodžiau išbalusi ir ligota.
Aš desperatiškai stengiausi, kad Charlesas manimi didžiuotųsi. Pasakiau kalbą valų kalba. Jis labiau jaudinosi nei aš. Niekada nesulaukiau jokio pagyrimo už tai. Pradėjau suprasti, kad tai – absoliučiai normalu.
Negalėjau miegoti, nevalgiau, visas pasaulis aplink mane griuvo. Tai buvo tikrai labai, labai sunkus nėštumas. Visą laiką man buvo bloga – nuo bulimijos arba rytinio pykinimo.
Ir šioje šeimoje niekada iki tol nebuvo nieko, ką būtų kamavęs rytinis pykinimas. Taigi aš buvau problema: „Ji kitokia, ji daro viską, ko mes anksčiau nesame darę. Kodėl? Vargšas princas Charlesas, jam taip sunku.“
Su Harry rytinis pykinimas nebuvo toks baisus. Bet su Williamu buvo žiauru: praktiškai kiekvieną kartą, kai tik atsistodavau, mane supykindavo.
